Kurį laiką ėjome tylėdami. Bet po truputį visoje kolonoje kilo kažkoks murmesys, kuris vis stiprėjo ir greit virto visuotinu maldavimu: “Vady, vady, vady!”. Tai labai įsiutino enkavedistus. Šonuose einantys sargybiniai po kelis staigiai prišoko prie kolonos pradžios ir šautuvų buožėmis pradėjo negailestingai tvatinti priekyje einančius žmones. Šaukdami: “Bystrėj, bystrėj, bliadi!”.

Toks raginimas paskubėti buvo jau neveiksmingas. Žmonės buvo tiek išvarginti, kad nebijojo smūgių. Kolona ėjo vis lėčiau ir lėčiau, ir jautėsi, kad visi yra labai nuvargę...

Staiga priekyje pasigirdo keletas šūvių ir rusiški riksmai bei įprastas koliojimasis. Kas ten įvyko, per dulkes ir žmones nebuvo galima įžiūrėti. Kolonos nestabdė, bet iškart pajutome, kad dabar jau pradėjo varyti pagreitintu žingsniu.

Visi sužiuro į kairiąją plento pusę. Praeinant ten pamačiau du mūsiškius, vieną netoli kito. Griovyje gulėjo kraujais pasruvę žmonės, o prie jų stovėjo vienas sargybinis. Per gretas perdavė žinią: nušauti du kaliniai, mėginę iš kolonos pabėgti.

Kolonos priekyje sargybinius vežantis sunkvežimis jau buvo sustojęs, o kareiviai buvo išlipę ir nusileidę prie upelio. Jie stovėjo abiejose upelio pusėse ir, atstatę šautuvus, buvo pasiruošę girdyti visą ištroškusią “kaimenę”. Mus sustabdė prie tilto. Tada sunkvežimis, kuris važiavo iš paskos, taip pat sustojo, o iš jo iššokę enkavedistai su savo šautuvais ir kulkosvaidžiais išsidėstė kitoje tilto pusėje.

NKVD karininkas, kuris visą laiką važiavo kolonos priekyje, pagaliau pranešė, kad visa kolona turi nusileisti į kairiąją upelio pusę, poilsiui. Taip pat perspėjo, kad nei vienas kalinys nedrįstų bristi į vandenį ir nemėgintų maudytis. Nepaklusus, bus šaudoma be įspėjimo.

Apie jokias maudynes niekas negalvojo - visi puolė prie upelio gerti. Šokau ir aš. Tuokart man šis upelio vanduo pasirodė skaniausias, už visų pasaulio šulinių vandenį. Visi godžiai gėrėme gyvybės eleksyrą. Kai kurie turėjo įvairių indų, kai kurie - kareiviškų gertuvių (“baklagių”). Tai pasisėmę gėrė iš jų ir gardžiavosi. Aš siurbiau pasilenkęs.

Atsigėręs iki saiko, aš dar spėjau susitvarkyti savo “batus”, prieš tai sušlapinęs juos vandenyje. Be to, nusiprausiau veidą ir, kiek galima buvo, apsimazgojau žaizdotas kojas. Po šios vandens procedūros jaučiausi, kaip naujai gimęs.

Atsigėrę ir apsiprausę, visi kaliniai buvo sukritę ant žolės ir naudojosi trumpomis poilsio minutėmis.

Sargybos viršininko buvo griežtai įsakyta, kad, priėję prie upelio, mes neišsisklaidytume ir neišardytume kolonos. Turėjome pasilikti savo gretose, taip kaip ėjome.

Susitvarkęs apavą, aš dabar laisviau kalbėjausi su savo bendražygiais. Iš savo dešiniojo kaimyno sužinojau, kad jie yra varomi iš Vilniaus kalėjimo. Bet patekę į Maladečinos kalėjimą, jie ten rado jau anksčiau atvežtų lietuvių, surinktų iš įvairių Lietuvos kalėjimų. Jie sakė, kad čia yra ir Lietuvos karininkų bei visokių įstaigų tarnautojų.

Už ką jį, Leoną bei kitus suėmė, jis ir pats nežino. Nes nei teisė, nei pateikė kokį kaltinimą. Nieks nežino, ir kur mus veda, ir ką su mumis darys.

Leonas sakė, kad jis studijavo universitete, 4-tame kurse (fakulteto ir specialybės neprisimenu).

“Immalin” fabrikėlio savininkas, apie 45-50 metų Lietuvos žydas, buvo, matyt, irgi apsišvietęs žmogus. Bent tokiu man pasirodė iš savo kalbos ir elgesio. Jis buvo optimistas, su sveiku humoro jausmu. Kartais, jeigu kam nors netyčia išsprūsdavo liūdnai nusakyti visų mūsų likimą (o tokioje padėtyje, kitokio buvo sunku ir besitikėt), ir įsivyraudavo visai nemaloni tyla, iš guvaus žydelio lūpų tuoj išlėkdavo koks taiklus sąmojis, kuris nuimdavo įtampą ir priversdavo visus nusišypsoti.

Marijampolės kalėjimo viršininkas buvo verslininko priešingybė. Jis buvo mažai kalbus ir savo mintimis nutolęs nuo žiaurios realybės.

Ir vėl grįžtu prie jo pavardės. Tiek laiko praėjo po tų įvykių, kad tiksliai jos ir neprisimenu. Ar Šeštakauskas, ar Šeštokaitis?... Tiksliai prisimenu tik viena - kad jis tikrai sakėsi esąs buvęs Marijampolės kalėjimo viršininku. Tik jo tarnybinės pareigos man tvirtai liko atmintyje, nes, atsimenu, tada pagalvojau, jog jis tikrai nebuvo toks žiaurus su kaliniais, kaip šie azijatai - sargybiniai, bei jų viršininkai.

5. Varo į Minską

Po valandos atburzgė sunkvežimis, kuris atvežė duonos. Tada NKVD sargybos viršininkas liepė iš kiekvienos gretos po vieną žmogų eiti prie mašinos ir pasiimti duonos, skirtos visai gretai.

Tai buvo rusiška forminė kariška duona. Kiekvienam priklausė po pusę nedidelio kepaliuko. NKVD viršininkas paskelbė, kad taupytume, nes daugiau nieko negausime.

- Turi užtekti iki Minsko!- pareiškė.

Taip pagaliau tvirtai paaiškėjo nors tarpinė mūsų kelionės stotelė.

Kolonoje buvę seni kaliniai - baltgudžiai tarp savųjų labai meistriškai raikė duoną špagatu, neprarasdami nei trupinio. Na, o mūsiškiai lietuviai, dar neprityrę socialistinėje sistemoje, laužė ir trupino rankose. Vėliau kaip vištos kapstėsi žolėje ir surinkinėjo nukritusius trupinius. Kai kurie nusimetę švarkus, laužė ant jų, kad vėliau galėtų be vargo surinkti auksinius trupinius. Kai kurie tą skurdų davinį sušveitė vienu atokvėpiu. Kiti susivyniojo į nosines bei šiaip kokius skudurėlius ir pasiliko kitam kartui.

Už kokių poros kilometrų koloną pasuko į lauko plynę - pievą. Čia jau buvo išdėstyti sargybos postai su šunimis. Tų šunų enkavedistai turėjo tik keturis, bet juos visus išdėstė dešinėje, toje pusėje, kur toliau tamsavo miškas.

Kiti dvikojai, pasiutę šunys liko prie plento griovio su paruoštais kulkosvaidžiais. Jie visi sudarė uždarą apsupties žiedą, o mus suvarė į jo vidurį.

- Vsėm lėčj! Malčatj! (Gult visiems! Tylėt!),- įsakė NKVD viršininkas. -Jėsli, bliadj, gdė uslyšym razgavory, streliajem bez predupreždenyja! Va vsech - cėlytsa nebudėm! (Jeigu kur išgirsime kalbantis, nesitaikysim - šaudysime be įspėjimo į visus!)

Niekas nerizikavome išbandyti, kaip veikia šitas įsakymas. Sugulėm visi, vienas prie kito prisiglaudę, kaip kokie našlaičiai, kad būtų šilčiau.

Šūvių prikeltas iš sunkvežimio, kuris stovėjo prie plento, atbėgo uždusęs enkavedistų vadas ir, trumpai pasiaiškinęs su sargybiniais, nuėjo prie nušautųjų.

Nemanau, kad kuris iš jų dar buvo gyvas. Bet sargybos viršininkas norėjo būti tikras. Išsitraukęs savo naganą, jis dar šaudė į lavonus, po keletą šūvių kiekvienam. Tą šiurpų vaizdą stebėjo visa kolona. Nors nuo mūsų jie buvo kokių 500 metrų atstumu, bet aš mačiau, kaip po kiekvieno šūvio be jausmų gulintis kalinio lavonas lyg pašokdavo nuo žemės.

Žiūrėjau nustėręs ir niekaip negalėjau patikėti, kad žmogus taip gali elgtis su beginkliu kaliniu. Tada aš pirmą kartą pamačiau ir supratau, kas yra tikrasis rusas-enkavedistas. Tai šlykštus, žiauresnis už žvėrį padaras, kurį niekaip nenupasakosi lietuviškais žodžiais.

Apie panašų rusišką žiaurumą, aš jau buvau girdėjęs iš istorijos pamokų gimnazijoje, apie šungalvį Muravjovą-koriką ir jo kraugerius kazokus. Dabar įsitikinau, kad rusai nuo sukilimo laikų nei kiek nepasikeitė, o atvirkščiai - net dar labiau sužvėrėjo.

Užuodę tik ką pralietą kraują, visi enkavedistai dar labiau įsiuto. Daužydami šautuvų buožėmis atsiliekančius bei jų manymu per lėtai einančius, keikdamiesi, mus, kaip avių bandą, varė toliau, į Minską. “Bystrėj, bliadj, bystrėj suki, podtianūtsa!”- spygavo sargybiniai. Jie skubino mus ir patys skubėjo, nes, matyt, jautė, kad vokiečiai jau mina ant kulnų.

- Vyrai, perduokit į priekį, kad tie nevilktų kojų, nes nuo dulkių mes jau baigiam uždusti!- pusbalsiu prašinėjome priekyje einančių.

Bet aiškiai matėsi, kad mūsų maldavimai nueina tik iki pusės kolonos ir pranyksta. Einančius priekyje mūsų prašymai nepasiekdavo, ir jie visai nesistengė aukščiau kelti kojų. Turbūt nekilnotų, jeigu būtų ir pasiekę, nes pirmutiniai buvo tiek išvarginti, kad ėjo vos pavilkdami kojas, o kai kurie patys jau nesugebėjo paeiti. Juos, iš abiejų pusių paėmę už pažastų, vedė gretos kaimynai. Tad dulkės, susimaišę su prakaitu, ir toliau lipdė akis. Taip ėjome kokią pusę dienos.

6. Minską apeiname

Dar praėjus keliolika kilometrų, priekyje padvelkė drėgme. Vanduo! Visi nudžiugome - kolona pasiekė pelkėtą pievą, kurioje matėsi telkšojo vandens lopinėliai. Prie šių pelkėtų vietų ir sustabdė koloną; ir, išstatę sargybą, leido prieiti prie vandens. Vėl visi godžiai siurbėme vandenį; kiti pildėsi gertuves. Labiausiai ištroškę buvo, ir apsidžiaugė tie, kurie jų neturėjo. Dabar visi galėjo atsigerti drumzlino pelkių vandens ir kiek apsiprausti. Po valandos vėl varė toliau.

Einant dar ilgai girdėjosi bombų “griaustinis”. NKVD kareiviai tapo kažkokie sunerimę, prislėgti ir elgėsi kažkaip nenatūraliai: nedaužė buožėmis, jau nesigirdėjo tų, visą kelią įkyrėjusių riksmų "Bystrėj!", "Padtianys!", pridedant kelių aukštų keiksmažodžius. Dabar, nuleidę savo “kačiargas”, jie ėjo tylėdami ir baikščiai dairėsi.

X

Po kokio pusvalandžio sugrįžo tas sunkvežimis, kuris buvo nulėkęs į Minsko pusę. Jis atlėkė tokiu pat greičiu, kokiu buvo nuvažiavęs ir, nesustodamas pralenkęs koloną, privažiavo prie kito sunkvežimio, kuris visą laiką sekė iš paskos. Mūsų nestabdė, ir mes tuo pačiu greičiu, lėtai, slinkome į priekį, abu stovinčius sunkvežimius palikdami užpakalyje. Nutaikęs proga, aš vis atsisukdavau ir mačiau: išlipęs NKVD karininkas kažką tarėsi su keliais ten stovėjusiais sargybiniais, tarp kurių buvo viršilų ir puskarininkių - vadovavusių visam šiam “paradui”. Jaučiau, kad ten sprendžiasi mūsų likimas.

Vėliau sunkvežimis su sargybos viršininku, aplenkęs koloną, vėl važiavo jos priekyje, ir mes iki vakaro judėjome įprasta tvarka.

Iš visko sprendžiant, mes jau seniai turėjome prieiti Minską, bet, matyt, sužinoję, kad jis užimtas vokiečių, enkavedistai mus aplinkiniu keliu vedė toliau. Vakarop kolona pasuko ryškiai į kairę pusę, o sunkvežimis, važiavęs priekyje, sustojo kairėje kelio pusėje, praleisdamas mus. Įėjome į vieškelį, tarp miškų.

Einant šiuo keliu, miškas plytėjo iš abiejų pusių. Iš dešinės jis buvo už kokių 100-150 metrų, o iš kairės pusės - toliau, apie 300 m.

7. Bėgte į Červenę

Jau pradėjo temti, kai mūsų koloną sustabdė sargybos viršininkas:

- Kalona statj!

Antrojo sunkvežimio irgi nesimatė, kad jis paskui važiuotų. Turbūt, kaip ir pirmasis, buvo paliktas kelyje. Vėl pasigirdo šaižus NKVD vado įsakymas:

- Vsėm, bliadj, bystra lečj na žyvaty! (Visiems gult ant pilvų!) Rūki ząspinū! (Rankas - už nugaros!)

Tie kurie suprato šį įsakymą, greit jį vykdė, o kiti tik sekė pirmųjų pavyzdžiu. Taip sugulėm visa kolona.

Po to enkavedistų “kamandiras” atsistojęs priekyje, pradėjo garsiai, kad visi girdėtų, aiškinti:

- Vnimanije! (Dėmesio) Minskas yra bombarduojamas, ir jame yra išlaipintas vokiečių desantas. Mieste vyksta kovos (“idūt baji”), todėl, suprantama, ten mes dabar eiti negalime. Mes visus jus privalome evakuoti gyvus ir sveikus (“cėlymi i nevredimymi”), todėl, apėjus miestą, kolona turi greit perbėgti šitą mišką. Už miško tuojau bus Červenės geležinkelio stotis, iš kur tęsime kelionę traukiniu.

- Kad jūs nesumanytumėte bėgti, miške abipus kelio bus išdėstyti sargybiniai, kaip koridorius (“vrodė karidora”). Jūs turite kaip galima greičiau bėgte perbėgti šį koridorių! Bėgant mišku nei vienas nedrįskite pasukti iš to koridoriaus į šoną, nes būsit vietoje nušauti, be įspėjimo!

- I kak ja tolka, bliadj, kriknū kamandū “Statj i bėžatj!”, vsė, bliadj, srazu, kak adin, padnialisj i pabėžali! Ponėli?! Kto nė podnimitsa i nė pabėžyt, tot, bliadj, srazu, nachuj, na meste budėt rastrelen! (Kai tik aš sušuksiu “Stot ir bėgti”, visi kaip vienas privalo atsistoti ir bėgti. Jeigu kuris neatsistos - bus vietoje nušautas!) - įspėjo enkavedistas.

Kai tas šungalvis viršininkas sakė savo kalbą (“rėčj”), aš išdrįsau šiek tiek pakelti galvą ir žvilgterėti, kas ten priekyje dedasi. Priekyje, abipus kelio, išsidėstę sargybiniai kažkodėl iš dešinės kelio pusės staigiai perėjo į kairiąją, o dešinėje dar pasiliko trys, ir kastuvėliais, kiekvienas atskirai, skubėdami kasėsi sau duobutes - apkasus. Be to, kairėn pusėn, į mišką, iš galo dar ėjo ir sunkvežimiuose važiavę enkavedistai. Jie nešėsi kulkosvaidžius ir automatinius šautuvus. Ir visi sugulė pamiškėje, už medžių bei krūmų.

Saulė jau buvo nusileidus, ir šiame miško plote kilo lengvas rūkelis, bet dar buvo galima neblogai įžiūrėti, kaip NKVD karininkas, kalbėdamas kolonos priekyje, baikščiai dairėsi tai į dešinę, tai į kairę kolonos pusę.

Mane nudiegė neapsakoma artėjančios mirties nuojauta - aš žaibiškai viską supratau. Per tas trumpas pirmąsias karo dienas aš jau neblogai pažinau, kas tai yra NKVD. Man nebuvo jokių abejonių - mus šaudys! Reikėjo kažkaip gelbėtis, ir čia aš pamačiau tik vieną vienintelį būdą: abiejuose miško vieškelio pusėse ėjo negilūs, lėkšti grioveliai. Jie ir buvo mano paskutinė viltis.

- Vyrai, čia apgaulė - mus ruošiasi sušaudyti!- pašnabždomis, skubėdamas, įspėjau savo artimiausius kaimynus - studentą Leoną bei žydelį “fabrikantą”. - Kai tik lieps stoti, nestokite, o šliaužkite į pakelės griovius! Perduokit toliau!- susijaudinęs prašiau.

- Ui, ką tū kalby, nisąmonė! Pamatysi - mus pakhraus į vagonas irh vėš toliau...- bandė raminti linksmasis bendražygis.

Išgirdau, kad perduodant žinią, šalia buvo ir daugiau abejojančiųjų.

Beaiškindamas, aš nepastebėjau, kur ir kada pasišalino “draugas” sargybos viršininkas, kai dirstelėjau, priekyje jo jau nebebuvo.

Tik staiga, lyg iš po žemių išgirdau: “Statj, bėžatj!”

Sugirgždėjo besikelianti kolona, ir priekyje jau išgirdau bėgančius. Staigiu, žaibišku kaip šuolis, šliūžiu aš atsidūriau kairiajame griovyje ir prisiplojau prie žemės, ir beveik tuo pat momentu (kokios trys sekundės po enkavedisto komandos) prapliupo nežmoniška ugnis. Prasidėjo tikras pragaras. Vienu ir tuo pačiu metu šaudė iš šautuvų, automatinių šautuvų ir kulkosvaidžių.

Po pirmųjų šūvių ant manęs gargaliuodamas užvirto peršautas žmogus. Kulką ar kulkas jis gavo į galvą ar gerklę. Tai buvo mūsų “nepataisomas” optimistas - vilnietis, juodo batų tepalo “Immalin” gamintojas. Jis, vargšas, manęs nepaklausė ir atsistojo, ir tuoj pat krito į griovį, tiesiai ant manęs. Dar keletą sekundžių jaučiau, kaip jis gargaliuoja paspringęs nuosavu krauju (girdėti buvo neįmanoma!), bet po to nutilo, ir be jokių gyvybės ženklų ramiai ilsėjosi ant mano nugaros. Jaučiau, kad guliu po lavonu, iš kurio gerklės ant mano galvos liejosi šilta kraujo srovė. Lipniai nudažydama man veidą, ji tekėjo ir sunkėsi į pakelės žolę. Bet aš gulėjau nejudėdamas, nors ir pajudėti buvo sunku.

Kažkas be judesių, jaučiau, gulėjo mano kojūgalyje, ir dar kažkas - priekyje, atrėmęs kojas į mano galvą.

Pragarišką šaudymą, mirštančiųjų riksmus bei sužeistųjų dejones dar girdėjau kokias 5-10 minučių. Bet tos minutės buvo pačios baisiausios ir ilgiausios mano gyvenime. Atrodė, kad praėjo amžinybė...

X

Po to viskas staiga nutilo, taip staiga, kaip ir prasidėjo. Na, galvoju, pasisekė - išlikau gyvas! Dabar tik reiks palaukti, kol žudikai išvažiuos, ir tada - išmelstoji laisvė! Bet mano džiaugsmą ir viltį staiga užtemdė NKVD vado komanda:

- V štyki! (Durtuvus išimt!)

Supratau, kad dabar tai tikrai galas. Dvejojau: ar išlysti iš po žydelio lavono ir skusti į mišką, kiek kojos neša (“Gal nepastebės?”; “Gal nespės?”; “Gal nepataikys?”), ar toliau gulėti, apsimetus sušaudytu. Mano galva, kaip ir kaimyno, buvo kruvina,- “Gal pagalvos, kad čia guli du lavonai, į galvas nušauti ir sukritę vienas ant kito; ir nesmeigs?”; “O jeigu smeigs, tai durtuvo ašmenų ilgio užteks ir man, ar neužteks?”...

Girdėjau, kaip skerdikai, pribaiginėdami aukas, jau artinasi, ir tada aš nusprendžiau rizikuoti, bet čia man netikėtai padėjo Dangus (tikrąja ir perkeltine šio žodžio prasme), pasiūlęs visai kitą sprendimą.

Kaip tik tuo metu iš kažkur pasigirdo didelis ūžesys, nuo kurio drebėjo miškas ir žemė. Toliau užpakalyje, nuo plento pusės, nuaidėjo išsigandusių rusų riksmai: “Tanki! Tanki!”. Tuomet išgirdau, tą bjaurųjį NKVD viršininko balsą:

- Pa mašynaam!

Man iškart palengvėjo. Vieškeliu, į plento pusę, pro pat mane kaip patrakę pradėjo bėgti žudikai. “Ačiū Dievui, nepastebėjo!”- atsidusau, kai jų kanopų bildesys nutolo.

Supratau, kad tai ūžia ne tankai. Šitą galingą, kraują gyslose stingdantį garsą aš jau buvau girdėjęs - vėl kažkur skrido vokiečių bombonešiai.

Aš gulėjau prispaustas ir pats prisispaudęs, bet nerviškai įsitempęs, kaip spyruoklė. Todėl, kai tik užgirdau, kad abu sunkvežimiai suburzgė ir nurūko, aš šiaip taip išsilaisvinau, ir kaip zuikis, neatsigręždamas šokau į mišką. Skuodžiau abejodamas, ar tik nebus čia vėl kokia NKVD apgavystė: gal jie tik suvaidino išvažiuojančius, o iš tikro - paliko slapukus gyviesiems pribaigti. Bet mano laimei, į nugarą nieks nešaudė.

Atsikėlęs dar spėjau pastebėti, kad toliau visas kelias buvo klote nuklotas lavonais. Dieve mano, visa kolona - 500 žmonių buvo išžudyti! Bet, atrodo, lygtai mačiau, kad be manęs į mišką nubėgo ir daugiau laimingųjų, kuriems, kaip ir man, pasisekė šitoje klaikioje loterijoje.

8. Vejasi!

Įlindęs į mišką bėgau toliau, nė kiek nemažindamas greičio. Net keista - nejaučiau jokio nuovargio! Bėgau kuo toliau nuo tos baisios skerdyklos, neatsigręždamas, bet kažkodėl pastoviai jausdamas paskui besivejančią mirtį.

Miške bėgti buvo žymiai sunkiau, nes mano skuduriniai “batai” kabinėjosi už krūmų, už nukritusių medžių šakų. Todėl ne kartą kritau, vėl kėliausi bėgau, vėl kritau... Atrodė, lyg vargšas žydelis, šaliko aukotojas, pavydi mano laimės, ir vis primena man apie save. Trečią kartą pargriuvęs, dar gulėdamas atsikračiau tų pančių ir jau toliau skuodžiau basas, kaip stirna. Nejaučiau nei žaizdų ant kojų, nei nieko!

Bet bėgdamas, staiga, vėl prisiminiau tą miškelį prie Smurgainių ir leitenantą Istognyj (amžiną jam atilsį)... “O jeigu ir šiame miške kur nors tūno bolševikai, pasislėpę nuo vokiečių?!”- nudiegė mintis. “Vėl reikės vežti kokį generolą?!”. “Na ne! Reikia geriau nenutolti nuo kelio, juk komunistai taip jo bijojo!”- pagalvojau. Todėl pasukau, ir toliau mišku bėgau, stengdamasis nenutolti nuo plento. Bėgdamas ne tik jaučiau, bet, atrodo, ir girdėjau, kad visą tą laiką mane kažkas vejasi. “Atrodo bėgu ne vienas!”- persekiojo mintis. Labai norėjosi sužinoti, kas ten toks vejasi, bet sustoti taip pat neturėjau jėgų, nes mirties baimė mane vyte vijo tolyn nuo tos baisios vietos. Enkavedistai juk turėjo šunų, ir dabar galėjo sekti mano pėdsakais!

Pro medžius visai šalimais pagaliau pamatęs plentą, nutariau bėgti netoli jo, bet ir per daug neartėti, nes ir plentu gali važiuoti bolševikai, na ir tie patys enkavedistai keliu nuvažiavo...

Čia vėl iškilo nenumatytos kliūtys. Paplentėje augo daug tankių krūmų, kurie labai trukdė bėgimui ir stabdė greitį (mane juk vijosi!). Vėl aštriu kampu pasukau giliau į mišką, bet atsitraukiau nuo plento ne toliau, kaip 100 metrų.

Be perstojo bėgau, ir pats nežinau, kaip toli, ir kiek ilgai. Mirties baimė buvo tokia stipri, jog visas nuovargis buvo dingęs, lyg visai jo nebūtų buvę. Bėgau, dėkodamas Dievui už gyvybės išgelbėjimą, ir kaltinau save, jog anksčiau nepasinaudojau, Jo suteiktom, daugeliu progų pabėgti nuo viso šio košmaro. Galvojau ir apie tuos, kas ten miške amžiams pasiliko gulėti...

“Bet juk turėjo dar be manęs išlikti gyvų!”; “Aš juos, atrodo, tikrai mačiau bėgančius į mišką!”; “Čia, tikriausiai, jie mane ir vejasi, nes negi enkavedistai bus tokie uolūs, ir tiek ilgai persekios mane!”- įtikinėjau save.

Ramindamasis tokiomis mintimis, sumažinau greitį, sustojau, įsiklausiau. Aiškiai užgirdau, kad mano kryptimi bėgdamas artinasi žmogus, ir ne vienas! Šunų nesigirdėjo. Buvo jau tamsu ir aš iš toli negalėjau jų įžiūrėti.

Jau nusibodo bėgti (kiek gi galima?!), na ir pavargau. “Ek, kas bus, tas,”- pagalvojau,- “surizikuosiu!” Staigiai šokau už tankaus krūmo ir pasislėpiau atsitūpęs. Laukiau, kol prisiartins...

Girdžiu: bėga dviese, ir tarp savęs pusbalsiu kalbasi. Išgirdau pažįstamą kalbą! Lietuviai!

Tai buvo du mano gretos kaimynai - Leonas ir marijampoliškis, kalėjimo viršininkas Šeštakauskas! Abu liko gyvi ir sveiki!

Išėjau iš savo slėptuvės, ir tuo šiek tiek juos išgąsdinau. Visi trys apsikabinę apsiverkėm. Viešpatie, kaip mes džiaugėmės!

Tik dabar galutinai įsitikinau, kad aš esu gyvas ir pagaliau laisvas.