(1948.09.20-1949.02.13>?)

Į Nelaisvės rūmus mane užvedė iš Laisvės alėjos, t.y. pro pagrindinį buvusių Saugumo rūmų įėjimą. Dabar čia šeimininkavo tie, kurie su gražiais lietuviškais žodžiais “saugoti, saugu, saugumas, saugumietis...” neturėjo nieko bendro, o, greičiau, buvo jų visiška priešingybė. Net praeiti pro šį pastatą buvo nesaugu, todėl normalūs žmones jį plačiu ratu apeidavo. (Niekaip nesuprantu kodėl dabar, nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidoje, sovietiniai enkavedistai- kagėbistai vadinami “saugumiečiais”, o NKVD-MGB-KGB - “saugumu”.)

Mane užvedė į 3-čią ar 4-tą, turbūt, paskutinį aukštą, ir paliko ilgame koridoriuje, netoli stalelio, prie kurio budėjo “PPŠ” automatu ginkluotas enkavedistas. Apsidairiau: ant staliuko dar stovėjo telefono aparatas ir stalinė lempa. Daugiau jokių kėdžių ar baldų koridoriuje nesimatė. Buvo tamsoka, tik ant sienos, virš kažkokio kabineto durų, dar degė blanki lemputė. Atsisėdau pasienyje ir laukiau, kas čia bus toliau. O jie net nesiruošė patenkinti mano žingeidumo. Atrodė, kad paliko ir užmiršo. Man nebeliko nieko kito, kaip tik laukti. Nuobodžiavau stebėdamas niūrią aplinką ir galvodamas apie panašias savo perspektyvas: “Ar kas iš bendradarbių pastebėjo, kaip mane suėmė?”; “Kas praneš namiškiams?”; “Kai negrįšiu iš darbo, teta su seseria ir taip supras...”

Kai atėjo vakaras, ir niekas manęs “nepasiėmė”, supratau, kad ir naktį, turbūt, teks praleisti šiame koridoriuje. Susirangiau ant plikų grindų, ir stengiausi užmigti, kad nors sapne dar kartą pasijusčiau laisvas. Bet, koks čia miegas?!...

Ir iš ryto vėl niekas manimi nesusidomėjo, išskyrus budintįjį. Norėjosi valgyti, bet gavau tik vandens iš čiaupo išvietėje pasiurbti.

Tardyti mane išsivedė tik po dviejų dienų, į antrą ar trečią aukštą. Tardė dieną - šiai įstaigai labai nebūdingu laiku. Pradžioje - įprasti NKVD formalumai: anketiniai duomenys ir panašiai, žodžiu - nieko naujo. Todėl nei pirmas tardymas, nei tardytojo pavardė ar snukis man neįsiminė.

O kitos dienos tardymo metu, po įprastų klausimų, buvau netikėtai paklaustas:

Kurgi nepažinosi?! Tai buvo vienas iš mūsų bataliono karių...

Visai nesiruošiau savo bendradalius paversti bendrabyliais, todėl pabandžiau apsimesti "durneliu":

- Tokio nepažįstu, bet, tiesa, žinau kitą Vaitkų,- mačiau, kaip sukluso enkavedistai, todėl tęsiau tuo pačiu stiliumi,- man teko garbė jį nešti ant savo rankų, jis tada buvo ąžuolų vainikais ir gėlėmis apkaišytas! Labai gražiai atrodė! - ko nepasakyčiau apie staigiai besikeičiančias tardytojų minas,- Nešėme jį nuo geležinkelio stoties iki pat Pažangos rūmų. Bet tai jau buvo senokai... Tas Vaitkus buvo perskridęs Atlantą! Jūs turbūt girdėjote apie jį?!

Tai buvo paskutinis lašas. Sykiu supuolė visi, tuo aiškiai išsiduodami, kad apie Vaitkų jie tikrai “girdėjo”.

- Ja tebia, bliadj, nie ob ėtom sprašyvajū, paskūda! (Aš tavęs ne apie šitą klausiu!) - perpykęs spiegė tardytojas...

“Darbavosi” kumščiais ir kojomis, su komjaunuoliška ugnele. Po tokio “dušo” iš kabineto į koridorių buvau išvilktas už parankių, ir kaip šuo numestas pasienyje, į senąją vietą. Už savo “pasakėlę” apie Vaitkų, buvau neblogai apskaldytas. Ypač perštėjo sumuštas veidas; bet kaulai, ačiū Dievui, liko sveiki. Laižiausi žaizdas ir galvojau, kas gi juos labiau įsiutino: ar tai, kad aš “nepažįstu” Mečislovo Vaitkaus, ar, kad Feliksas Atlantą visgi perskrido... Buvo pikta, kad tie rupūžės tik taip įvertino mano kuklius aktorinius sugebėjimus, kažkada, vaikystėje puoselėtus Kalėdiniuose vaidinimuose Zarasų mokykloje.

Taip bemintydamas po truputį atsigavau; ausyse jau ne taip spengė; atmerkiau savo užtinusias akis ir nužvelgiau aplinką. O, ši pasirodė maloniai pakitusi: be NKVD sargybinio, mano “gyvenamajame” koridoriuje sėdėjo dar viena “viešnia”. Priešais, iš kitos koridoriaus pusės į mane atidžiai ir gailestingai žiūrėjo graži Kauno poniutė (senąja prasme). Ji, turbūt, skaičiavo sirpstančias mėlynes ant mano fizionomijos. Atrodė, lyg tai jos veidu rieda ašaros. Gal tai iš gailesčio (jeigu aš apie save ne per gerai galvojau), o gal ir iš baimės, kad ir jai pačiai gręsia tokie “malonumai” pajusti. Galbūt, šungalviai tyčia išprovokavo mano sumušimą, kad “svetima sąskaita” šią moterį įbaugintų ir palaužtų? (Į tą klausimą galėtų atsakyti tik jie patys.)

Po kiek laiko atsikvošėjęs, pabandžiau ją prakalbinti. Tai reikėjo daryti labai atsargiai, kad niekas nepastebėtų. Buvo dienos metas ir po koridorių, kaip įprasta, zujo įvairūs tipeliai.

Budinčiojo enkavedisto staliukas buvo gan toli, už kokių 7-8 metrų ir, priedo, šis nekreipė į mus didelio dėmesio. Todėl aš, jau sėdėdamas ant grindų, ir atsisukęs į budintįjį, tyliai paklausiau moteriškės:

Protarpiais nutildama, kai šmirinėjantys enkavedistai praslinkdavo visai arti, moteris man nuoširdžiai išpasakojo savo “kaltes”. O aš, stebėdamas aplinką, tik klausiausi.

Išaiškėjo, kad ši simpatinga ponia buvo žinoma Kauno teatro aktorė - dainininkė (ji prisistatė, bet aš jau nepamenu nei jos vardo, nei pavardės). Ji taip pat buvo atvežta tardyti; ir po pirmojo tardymo buvo čia laikinai pasodinta. Moteris papasakojo, kad buvo viename Kauno menininkų pokylyje, A.Kučingio namuose, kur daugiausiai buvo susirinkę teatralai. Apart kitų žymių aktorių ir dainininkų, neskaičiuojant paties šeimininko, ten buvo ir Kipras Petrauskas. Prie vaišių stalo tarp dviejų Lietuvos operos žvaigždžių - K.Petrausko ir A.Kučingio staiga įsiplieskė kažkoks ginčas. Iš pradžių garsusis tenoras su bosu svaidėsi tik kandžiomis replikomis, neliesdami politikos. Bet Petrauskas netikėtai peržengė padorumo ribas ir garsiai, visiems girdint, pareiškė: jis žinąs, kad Antano Kučingio sūnus “yra susidėjęs su tarybiniais priešais - pogrindininkais, kurie save vadina LLA, o jis - (tėvas) savo bute slepia antitarybinius atsišaukimus, ir remia sūnaus veiklą”.

Suprantama, kad tokia maestro “arija” neliko nepastebėta, nes okupuotoje Lietuvoje, kad ir nedidelėje kompanijoje (“garbė” broliams lietuviams!), jau visuomet atsirasdavo tokio “dainavimo” gerbėjų ir specialistų su neblogai išvystyta “klausa”. Todėl dėsninga, kad po šio baliaus prasidėjo areštų banga. Pradžioje buvo suimti visi, kurie tada klausėsi lemtingojo “dueto”. Aktoriai ir dainininkai buvo suiminėjami savo namuose, ir po vieną vedami į NKVD irštvą, tardymams. Po to Kučingis, kaip ir jo sūnus, atsidūrė Sibiro lageriuose, o maestro K.Petrauskas vystė savo bolševikinę karjerą.

Ši Kauno aktorė visą naktį išbuvo koridoriuje, mano kaimynystėje, ir tik į rytą buvo išvesta, tik nežinau ar į “laisvę” ar į rūsį.

O, aš pats tik vėliau sužinojau, kodėl jie taip ilgai mane laikė koridoriuje. Pasirodo - visas tris paras užtruko, kol mano suėmimą sankcionavo prokuroras - trūko “įrodymų”. Tik po to, kai vieno tardymo metu, man nematant, buvo tyliai pravertos durys, ir pro plyšį tas pats Mečislovas Vaitkus, už kurį atkentėjau, mane atpažino, aš buvau “oficialiai” suimtas. Tada dar nežinojau, kad M. Vaitkus taip išdavė visus bendražygius.

Taip šiame koridoriuje nevalgęs išbuvau tris paras, dienomis tardomas, o naktimis gulėdamas pasienyje. Trečią naktį jau nakvojau rūsyje, 8-toje kameroje. Iškart buvau “sužavėtas” šios kameros erdvumu ir jaukumu bei šiluma. 8-ji vienutė buvo ankšta, tamsi ir labai tvanki. Oras, jeigu jo buvo, buvo sunkus, dvokiantis prakaitu, šlapimu ir dar velnias žino kuo. Čia buvo vienas langas į kiemo pusę, bet ir tas iš lauko uždengtas taip vadinamu “namordniku” (“antsnukiu”) - dangčiu iš lentų, todėl šviesos beveik nepraleido. Kameroje jokių gultų nebuvo, tik plikos medinės grindys.

Prieš suimant aš jau pusmetį buvau metęs rūkyti (su panašiu “pasisekimu” vėliau tai dariau daugelį kartų). Taigi naujoje draugijoje netikėtai paklaustas, ar nerūkau, aš atsakiau, vienu žodžiu - “ne”.

- Už ką čia pakliuvote? - kažkuris uždavė tradicinį kalinių klausimą.

Trumpai, bet nuoširdžiai aš nupasakojau savo bylą, nors susidarė įspūdis, kad jie ir taip jau viską žino. Taip besišnekant, aš beveik instinktyviai paėmiau kažkurio pasiūlytą suktukę - papirosą susuktą iš stiprios kaimiškos tabokės “Multano”. Po to, lyg niekur nieko, arčiau pritraukiau kažkieno ranką su uždegtu degtuku ir prisidegiau tą velnio išmislą. Iškart pajutau jo nepaprastą stiprumą. Tris paras nieko nevalgius ir taip ilgai nerūkius, “efektas” buvo dar didesnis - lengvai apsvaigau, bet nudaviau, kad nieko neatsitiko, kad man įprasta tokia stipri tabokė. Tuo momentu net neįtariau, kad esu akylai stebimas, kaip potencialus skundikas (“stukačius”). Juk įėjęs į kamerą, aš atsakiau, kad nerūkau, o čia staiga užtraukiau stiprios naminės! Galima įsivaizduoti, ką tada pagalvojo mano bendradaliai. Tie, kurie pastebėjo tokį keistą elgesį, iškart pagrįstai suabejojo mano, kaip politkalinio tikrumu. Bet jie buvo žmonės patyrę, ir niekuo neišsidavė, kad esu nuolat stebimas. Jie be sumišimo toliau manęs klausėsi ir klausinėjo apie praeitą kelią, ką veikiau nepriklausomybės laikais, kas naujo kitoje grotų pusėje, ir panašiai. Apie save aš neturėjau daug ką slėpti - viskas buvo jau Rygoje surašyta, ir Kauno NKVD tai, be abejonės, turėjo. Taigi kalbėjau gan atvirai, nors žinojau, kad ir tarp šių kalinių kažkuris turėtų būti išdavikas - tokia NKVD kamerų tradicija. O jie, tuo metu taip vertino mane patį. Nepastebėjęs savo “klaidos” su rūkymu, aš apie tai sužinojau tik vėliau. Praėjo net pora dienų, kol įgavau pasitikėjimą, kol visi įsitikino, kad aš tikrai nesu joks “šnipas”.

Kameroje pagaliau gavau maisto. Pusryčiams duodavo arbatos, jeigu tą birzgalą būtų galima taip vadinti, ir duonos (apie 200g). Lygiai tą patį gaudavome ir vakarienei; o pietums čia duodavo “firminės” sriubos - “balandos” ir duonos. Žodžiu - maitindavo “skaniai”. Tik gyvenk ir norėk!

Vienutėje jau sėdėjo šie “nusikaltėliai”:

1) kunigas Juozapas Želvys (1899-1985) - garbės kanauninkas, Šv. Antano bažnyčios klebonas;

2) Vladas Kamarauskas - statybos f-to IV-to kurso studentas;

3) Sudininkevičius - Jonavos siaurojo geležinkelio depo viršininkas;

ir dar keletą, kurių pavardžių jau neprisimenu.

Visi mūsų kameros gyventojai buvo kaltinami “tėvynės išdavimu” pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-1 straipsnį.

Kai mane įvedė į kamerą, joje tuo laiku buvo dešimt kalinių, tarp kurių iškart pamačiau neaukšto ūgio, kresną senuką, šiek tiek praplikusį, žilais plaukais ir baltu kaip drobė veidu bei rankomis. Tai buvo kunigas J. Želvys, kuris aiškiai išsiskyrė iš kitų labai simpatišku ir inteligentišku veidu. Pagal išvaizdą jis galėjo turėti kokį 50 metų. Nacių okupacijos metu kunigas buvo apkaltintas už žydų slėpimą ir kalinamas. O bolševikai jį suėmė už bendravimą su Lietuvos partizanais.

Studentas V. Kamarauskas buvo 1923 metų gimimo, aukštas ir lieknas jaunuolis. Sudininkevičius buvo neaukštas, kresno sudėjimo, apie 45-50 metų amžiaus. Jis buvo invalidas, šlubavo, nes viena jo koja buvo labai deformuota.

Kai aš, susipažinęs su visais kameros gyventojais, išsipasakojau savo praeitį, visas suėmimo aplinkybes bei pergyvenimus, iškart pajutau atidžiai besiklausančiam kunigui simpatiją, nes pastebėjau jo akyse ne vien dėmesį, bet ir gilią užuojautą. Jaučiau jam didelį pasitikėjimą, kaip žmogui ir kaip kunigui. Želvį labai gerbė ir kiti kaliniai. Mūsų 8-ji kamera taip pat turėjo savo istoriją. Kaip vėliau papasakojo kunigas, prieš okupaciją, Lietuvos laikais, šioje vienutėje buvo kalinamas A.Voldemaras. Jis čia atsidūrė išaiškintas Lietuvos Saugumo, po nepavykusio taip vadinamo “voldemarininkų” perversmo. Voldemaras čia kalėjo vienas, o mes dabar, vienuolika suimtųjų, privalėjome čia sutilpti.

Su kunigu Želviu mums ne kartą teko diskutuoti apie tikėjimą. Želvys šiuo atžvilgiu buvo gana demokratiškas ir pažangių (gerąja prasme) pažiūrų kunigas. Jis neversdavo mus bukai paklusti dogmom, o sakydavo, kad užtenka, kad žmogus šventai vykdys visus 10 Dievo Įsakymų, ir jį galima jau laikyti tikinčiu žmogumi. Na žinoma, sakydavo, kad neblogai būtų, ir į bažnyčią karts nuo karto užeiti, ir tai, kas širdį slegia, kunigui pasipasakoti. Kaip miesto išauklėtas vaikas, aš nepasižymėjau itin dideliu pamaldumu, bet tokia Želvio tolerancija man darė įspūdį.

Aš jam papasakojau savo skaudų atvejį, kai kartą, visą tai, ką buvau vienam kunigui per išpažintį nuoširdžiai patikėjęs, tas vėliau prie taurelės kitiems viską išpliurpė, ir užtraukė man nemalonę (deja, Lietuvoje buvo ir tokių kunigų!). Į tai Želvys nieko neatsakė, tik patvirtino, kad užteks, jei aš vykdysiu visus Dievo Įsakymus, na ir kartais apsilankysiu bažnyčioje.

Gyvenimą kameroje paįvairindavo maisto siuntiniai, kuriuos čia buvo leidžiama gauti. Kiti kaliniai tokių siuntų - “peredačių” gaudavo gana dažnai, ypač kunigas Želvys. Jį šelpdavo ištikimi parapijiečiai. Kartą kunigas gavo net saldžių svogūnų. Aš laisvėje apie tokius net nebuvau girdėjęs, o čia - kameroje teko paskanauti. Valgėme juos su cukrumi! Labai skanu!

Deja, per visą kalinimo laiką tokią “peredačią” aš buvau gavęs tik vieną kartą, ir tai ne tiesiogiai nuo tetos ar sesers, kurių prašiau, o nuo sesers draugų - Dailės instituto studentų. Tai buvo tokia “miesčioniška” siunta: saldainiai (“bonbonkės”), dar kažkas... Bet tai atsitiko kiek vėliau. Daugiau iš “laisvės” manęs niekas nešelpė, bet ir aš daugiau nieko neprašiau (tikiuosi, jog nelikau niekam skolingas).

Nors čia ir negaudavau maisto siuntų, bet ir draugų dėka nealkau. Tikrą badą teko patirti vėliau, jau būnant lageryje, o čia, šioje vieno likimo draugijoje mane, kaip negaunantį “peredačių”, išrinko 8-tos kameros seniūnu, t.y., kaip juokais vadindavo, “kolchozo pirmininku”.

Mano naujos, “pirmininko” pareigos buvo tokios. Jeigu kas iš “kolchozo” gyventojų gauna “peredačią”, aš ją priimu iš savininko rankų ir dedu į kameros kampą, į “bendrą katilą”, o vėliau, viską dalinu visiems po lygią porciją, išskyrus rūkalus, nes ne visi buvo rūkoriai. Bet ir rūkalai rūkoriams buvo išdalinami po lygiai.

Dienos metu kameroje būdavo ramybė, nes visi išvarginti naktinių tardymų, snūduriavo, nors miegoti ar gulėti buvo uždrausta. Tuo įkyriai rūpinosi prižiūrėtojas. Avėdamas veltiniais, jis tyliai prieidavo prie kameros durų, ir žvilgčiojo pro vilkelį.

Vakarais buvo tradicinės maldos, kurias, žinoma, vesdavo kunigas. O naktimis buvo labai sunku užmigti. Kieme buvo užvedami “dvižokai” - varikliukai, kurie normaliai naudojami elektros energijai gaminti, pavyzdžiui kaime - kino projekcinei aparatūrai ar panašiai. Čia jie tarnavo visai kitam tikslui - kaip ir Rainiuose, savo garsiu tarškesiu “dvižokai” turėjo nustelbti kankinamų žmonių, ypač moterų, riksmus ir dejones, o tuo pačiu ir tardytojų šauksmus ir koliojimąsi. Bet ir pro to įkyraus plerpiasio garsus, karts nuo karto, buvo galima aiškiai užgirsti širdį veriančius riksmus ir pagalbos ar prakeiksmus sadistams šaukiančius kankinamųjų balsus. Šie košmariški garsai mus kamuodavo kasnakt.

Maža to - naktimis pastoviai buvome išvedinėjami tardymams. Prižiūrėtojas tyliai pradaręs “kormuškę” (angą kameros duryse, pro kurią paduodavo maistą) iššaukdavo kalinį, sakydamas: “Na būkvū A, B, C,..” ir t.t. Buvo ištariama tik pirmoji kalinio pavardės raidė. NKVD gerai įsisavino abėcėlę, ir vienoje kameroje sugrūsdavo tik po vieną “raidę”.

Kai naktį atsidarydavo “karmuškė”, visi sustingdavo, laukdami kokią raidę ištars prižiūrėtojas. Aš išeidavau “na būkvū Č”, nes tokio antro nebuvo.

Neprisimenu, po antrojo, ar trečiojo iškvietimo, kai enkavedistas pareikalavo smulkiai papasakoti apie mano tarnybą rusų kariuomenėje ir vėliau, aš pakliuvau į keblią padėtį. Tas tardymas užsibaigė tuo, kai aš sustojau ties karo pradžia. Todėl, žinojau, kad kitame aš jau turėsiu pasakyti kokiu būdu pakliuvau į vokiečių belaisvę. Tardytojas viską protokolavo, todėl tai užtrukdavo gan ilgai.

Grįžęs į kamerą nerimavau: “Kaip išsisukti neužsiminus apie žudynes?”; “O gal jie jau viską žino, todėl geriau nemeluoti...”

Tokių ir panašių klausimų ir abejonių kamuojamas, aš sutikau dieną. Mano kameros draugai taip pat nežinojo, kad esu nepageidautinas baisaus nusikaltimo liudininkas. Jaučiau poreikį su kažkuo pasitarti tuo klausimu, bet, tuo pačiu, bijojau būti išduotas. Pagaliau apsisprendžiau, kad savo paslaptimi geriausia būtų pasidalinti su kunigu,- jis turbūt buvo vyriausias iš mūsų, o, be to, ir tokios išpažintys jam ne naujiena. Vakare, suradęs tinkamą progą, kai kiti snaudžia ar užsiėmę savais reikalais, aš prisėdau prie kunigo Želvio ir, trumpai ir labai tyliai papasakojau apie savo problemą.

-... Ir dabar nežinau, ar tą viską man reikia pasakyti tardytojui,- užbaigiu savo kalbą. Laukdamas atsakymo atidžiai apsidairiau, - atrodė, nieks į mus nekreipia dėmesio.

Kunigas Želvys mane dėmesingai, su ašarom akyse išklausė ir taip patarė:

- Mielas Leonai, jokiu būdu apie tai jiems nepasakok! Tai tave gali pražudyti! Tu esi liudininkas, kuriuo jie panorės bet kuriom priemonėm atsikratyti. Dabar jiems užteks laiko tave pribaigti...

- Visiškai niekam, net geriausiems draugams daugiau nepasakok, ką matei ir patyrei Červenėje. Geriausia - užmiršk tai. O jeigu tavęs paklaus, kokiom sąlygom ir iš kurios vietos grįžai į Lietuvą, sakyk jiems, kad “į vokiečių belaisvę pakliuvai sužeistas prie Smurgainių, netekęs sąmonės; suėmę tave laikė Karaliaučiaus lageriuose, po to paėmė į Savisaugos dalinius ir t.t.”

Tai buvo tikrai išmintingas patarimas, nes karo pradžioje nemažai Lietuvos karininkų ir kareivių iš 29-jo korpo kartu su lietuviškai perrengtais rusais iš tikrųjų buvo patekę į Karaliaučiaus lagerius. Mat apie 1944-1945 metus kažkokiame bolševikų leidžiamame laikraštyje Kaune kunigas buvo perskaitęs, kad tie Lietuvos kariai ir karininkai, kurie Raudonosios armijos sudėtyje priešinosi vokiečių okupantams, buvo ten kalinami.

- Be to, kiek žinau,- toliau kalbėjo kunigas Želvys, - visi Lietuvos kareiviai ir karininkai vėliau buvo paleisti į tėvynę. Deja, ne visi spėjo iki to išgyventi – 23 ar 25 lietuviai mirė badu... Tik, dar kartą sakau, niekam neprasitark apie tas žudynes, nes bolševikai tave sunaikins! Tu labai gerai padarei, kad pasitarei su manimi! - aiškino susijaudinęs kunigas.

Kito tardymo metu aš ir papasakojau tą kunigo pakuždėtą “istoriją”, tikėdamasis kad ji, ne tik man gyvybę išsaugos, bet už tai dar ir mažesnę bausmę gausiu. Tardytojas, nors ir labai stengėsi mane supainioti, buvo priverstas užrašyti tai, ką aš papasakojau.

Taip, kunigo dėka, aš suklastojau savo parodymus, ir tokiu būdu, vėl išlikau gyvas. Už tai lieku nuoširdžiai dėkingas kun. J. Želviui, ir dabar, lankydamas Šv. Antano bažnyčią, kiekvieną kartą neužmirštu pasimelsti prie Jo a.a. kapo, šventoriuje.

Šiaip tardymai vyko ne itin švelniai, bet didesnės “filtracijos” daugiau išvengiau. Kuomet enkavedistas traukė iš manęs jam naudingus kaltinimus, aš į daugelį atsakinėjau neigiamai, kad pats neįsipainiočiau ir kitų neįsitempčiau į jo paspęstas žabangas. Už neigiamus atsakymus (pvz.: “nežinau”, “nepažįstu”), aš buvau čia pat “švelniai paglostomas” kumščiais. Šį nešvarų darbą dirbo ne pats tardytojas, bet kažkoks kitas (turbūt antraeilininkas) šungalvis. Per tardymus tas stambaus sudėjimo “deržimorda” dažniausiai sėdėdavo kabineto kampe ir laisvalaikiu skaitė laikraštį. Jis buvo itin bjaurios išvaizdos, pailgo veido. Tik neseniai sužinojau, kad to budelio pavardė buvo Skokauskas.

Kai pats grįžau iš lagerių, ir daugiau buvusių Skokausko aukų iš ten sugrįžo į Kauną, jis, bijodamas keršto, pabėgo kažkur į provinciją, atrodo, į Vilkaviškio rajoną. Tada vienintelį kartą buvau jį sutikęs išdidžiai žygiuojantį Laisvės alėja.

Tuos “paglostymus” buvo labai sunku ištverti, ne fiziškai, - toks skausmas greit praeina, bet moraliai - kartais labai niežtėjo rankos į “švelnumą” atsakyti “švelnumu”. Bet tik suprasdamas, kuo tai gali baigtis - susilaikydavau. Man atrodo, “deržimorda” tai jautė ir provokavo.

Naktinis tardymas tęsdavosi tris - keturias valandas. Kartais tardydavo du kartus per naktį. Būdavo - iškviečia “na būkvū Č”, tardytojas palieka vieną su tuo “antraeilininku”, o pats dingsta; ir po valandos ar 1,5 vėl nuveda į rūsį. Arba - koks nors sargybinis atveda į tardymą ir palieka vieną koridoriuje, prie uždarų durų, o tu lauki, kol “graždanin” tardytojas teiksis ateiti.

Tokiais momentais labai norisi kaip nors iš čia ištrūkti, todėl galvoji apie galimus pabėgimo variantus. Atrodytų, kad su vienu šungalviu laisvai susitvarkytum, iššoktum pro langą arba išeitum pro duris, ir (sąlyginė) laisvė. Žinoma visa tai - tik kalinio fantazijos...

Nors, tiesa, dar būdamas laisvėje, o vėliau kameroje, aš jau buvau girdėjęs apie pačius netikėčiausius pabėgimus iš šių sadizmo rūmų.

Pavyzdžiui pasakojo, kad vienas, neišlaikęs kankinimų, iššoko pro langą iš 3-čio ar 2-ro aukšto ir pataikė tiesiai ant tuo metu šaligatviu ėjusios moters. Vargšė moteris žuvo vietoje, o bėglys sugebėjo pasprukti.

Karts nuo karto mūsų kameros kontingentas atsinaujindavo. Vienus kalinius, kuriems jau tardymai baigėsi ir byla buvo sukurpta, išveždavo nežinoma kryptimi, bet jų vietoje greitai atsirasdavo naujai suimtųjų. Kaip sako, “šventa” vieta tuščia ilgai nebūna.

Taip į mūsų kamerą buvo įmestas naujokas. Nors jis buvo jau gerokai apdaužytas, labai purvinais, žemėtais rūbais, galva apaugusi nešvariais, suveltais plaukais, iškart matėsi, kad jis visai jaunas, na toks piemengalys. Jau ne vaikas, bet dar ir ne vyras.

Net nespėjus nei jam, nei mums apsiprasti, prižiūrėtojas atnešė į kamerą plaukų kirpimo priemones, ir liepė man, kaip seniūnui, tą vaikį nukirpti. Procedūra nebuvo iš maloniųjų, nes jo galvoje knibždėte knibždėjo utėlių. Tiesiog ištisos armijos marširavo. Jaunuolis buvo gerokai išsigandęs, bet kai aš jį kirpau, sėdėjo ramiai. Vyrai kameroje pradėjo garsiai, bet draugiškai šmaikštauti, aptarinėdami mano sanitarinį darbą. Kai aš beveik plikai nuskutau abi utėlėmis apsėstos galvos puses, ir liko tik tokia skiauterė per vidurį, kunigas Želvys pajuokavo:

- Palik, Leonai, tą juostą per vidurį, bus graži alėja utelėms pasivaikščioti…

Bachūras per daug nesutriko, net mėgino juoktis kartu su visais. Vėliau, kai jau kiek apsiprato, vaikinukas papasakojo savo suėmimo istoriją.

Jis (gaila, bet jau užmiršau to jaunuolio vardą, bei pavardę), bei jo jaunesnis broliukas, augo ir brendo karo sąlygomis, todėl, kaip ir dauguma dorų lietuvių ūkininkų vaikų, gerai suprato, kas yra tikrieji Lietuvos priešai, ir kaip reikia elgtis jų atžvilgiu.

Berniukai žavėjosi pasiaukojama Lietuvos partizanų kova ir nuoširdžiai troško prie jos prisidėti. Jie susirado net šautuvą bei šovinių (kas pokaryje nebuvo labai didelė problema), ir Dubravų miške, prie Vaišvydavos, kur gyveno, išsirausė bunkerį. Tame miško bunkeryje, kur ir slėpė savo ginkluotę bei šaudmenis, žaisdami partizanus jie dažniausiai ir leisdavo savo laisvalaikį. Broliai miške, šalia bunkerio, buvo įsitaisę net šaudyklą, pasidarę taikinį, ir ne kartą mėgino savo taiklumą. Apie tą jų “partizanavimą” niekas, be jų pačių, nežinojo. Ir viskas turbūt tuo ir būtų pasibaigę, jei ne NVKD operacija prieš tikrus partizanus.

Tuo metu žaliukai netoliese likvidavo kažkokį aršų vietinį komunistėlį, ir NKVD, sutelkusi daug kariuomenės bei stribų, šukavo Dubravų miškus. Tas miško plotas, kuriame broliukai žaidė karą, kaip tyčia, irgi buvo apsuptas, ir vaikai kelias dienas išsigandę pratūnojo savo bunkeryje nevalgę, nesiprausę… Enkavedistai juos ten išbadėjusius ir surado, su visais įkalčiais. O kadangi tikrų partizanų jiems tada rasti nepavyko, šie kaip tik tiko, savo veiklai prieš aukštesnius NKVD viršininkus pateisinti.

Pradžioje “partizanus” laikė suimtus kažkokiame vietiniame kalėjime ar stribų būstinėje, kur jie dar labiau pasidarė panašūs į puslaukinius ir apaugo utelėmis. Jaunesnįjį miško broliuką enkavedistai ištardę privalėjo paleisti, nes tam tebuvo kokie 10-12 metų, ir dėl amžiaus jam net okupantų įstatymai neleido jokio straipsnio prikabinti. Bet jaunėlis pasirodė irgi ne iš kelmo spirtas. Kai jį NKVD tardytojas ir gražiuoju kalbino ir visaip mėgino gąsdinti, kad tas išduotų kitus partizanų bunkerius, ryšininkus bei ginklų slaptavietes, tas vis kartojo nuoširdų vaikišką prisipažinimą apie savo vienintelį su broliu saugotą bunkerį bei turėtą šautuvą, taikinį bei šaudymą į jį. Storžievis enkavedistas, garantuotai sumaitojęs ne vienam suaugusiam ir kietam vyrui gyvenimą bei atėmęs sveikatą bei gyvybę, o čia priverstas tardyti vaiką, kurį, gerai žinojo, kad tuoj privalės išleisti namo, pagaliau neištvėrė, atsistojo nuo savo kėdės ir iššvokštė iš visiško apmaudo ir nusivylimo:

- Tai ką tu, “gadionyš” (rusiškai – “gyvatuk”), darysi, kai užaugsi, kad jau dabar eini į mišką, slepiesi bunkeryje ir šaudai į taikinius!

- Kai užaugsiu, aš šaudysiu į tokius, kaip tu! – nei kiek nesutrikęs atsakė mažasis miško broliukas.

Vieną dieną, jau į trečiąjį kalinimo mėnesį, mane vėl iškvietė tardymui. Dažniausiai su prižiūrėtoju ateidavo pats tardytojas kalinio pasiimti. Bet šį kartą atėjo visai nematytas žemo ūgio kapitonas. Iš rūsio laiptais užvedęs mane į pirmojo aukšto koridorių, jis man liepė sustoti ir stovėti atsisukus veidu į sieną. Tuo metu koridoriuje pasirodė mano paskutinės darbovietės - “Litsovchoztranso” revizorius-buhalteris Navickas ir dar vienas civilis. Priėję prie mūsų, jie pasisveikino. Tas civilis, paspaudęs ranką mane atvedusiam NKVD kapitonui, prisistatė, kaip kriminalinių bylų tardytojas. Paskui mes visi keturi nuėjome į kažkokį gan erdvų ir šviesų kabinetą. Tai buvo ryškus erdvės pasikeitimas, po ilgo tūnojimo rūsyje.

Bevedant koridoriumi, Navickas man trumpai išdėstė reikalą. Pasirodo - šis kriminalinių bylų tardytojas veda bylą apie mano buvusio viršininko - direktoriaus Bočkovo machinacijas. Esą Bočkovas yra padaręs įvairius išeikvojimus, ir prispaustas, visą kaltę nori suversti man. Įkliuvęs vagis Bočkovas iš tiesų mąstė komunistiškai: atseit, aš jau ir taip čia sėdžiu, kaip “nusikaltėlis”, “nuožmus liaudies priešas”, “fašistas”.., tai kodėl man dar neužkrovus ir jo nusikaltimų. Puiki logika!

Mat, sukčius Bočkovas gudriai pasinaudojo mano suėmimu. Aš jau minėjau, kad sulaikant visi sandelių bei benzino kolonėlių raktai buvo pas mane.

Ir visą tą laiką, kol nenuvedė į rūsį, raktai gulėjo mano kišenėje, nors aš net kelis kartus reikalavau, kad juos paimtų ir nuneštų į darbovietę, bet tardytojas į tai nekreipė dėmesio. Tik po trijų dienų, prieš įvedant į kamerą, mane nuodugniai iškraustė ir atimtus raktus sugrąžino į kontorą. Kol tai įvyko, Bočkovas buvo išlaužęs spynas ir be jokios revizijos vogė gėrybes; žodžiu - elgėsi, kaip tikras sovietinis direktorius. Tad Navickas, turbūt žinodamas apie NKVD metodus, mane draugiškai perspėjo, kad aš netyčia neprisiimčiau sau kaltės, už nusikaltimus, kurių nesu padaręs.

Kabinete tam kriminaliniui tardytojui aš atvirai, kitiems stebint, išpasakojau apie savo darbą ir pareigas “Litsovchoztranse”. Neužmiršau paminėti ir apie savo konfliktus su Bočkovu, kai be buhalterio parašo, aš nei kitiems, nei jam neišduodavau jokios detalės. Tardytojas atidžiai klausėsi, užduodamas kelis patikslinančius klausimus.

Kol baigiau, mane atvedęs NKVD kapitonas buvo keletui minučių išėjęs. Tuo pasinaudojo Navickas ir įdavė man porą pakelių cigarečių bei degtukų. “Kriminalistas” dėl to neprotestavo.

Taip, po valandos ar pusantros, aš pirmą kartą po tardymo linksmas grįžau į kamerą. Džiaugiausi, kad nepatyriau kumščio “glamonių”, o priedo, dar atsinešiau rūkalų. Tai buvo pats maloniausias tardymas iš visų čia patirtų. Kiek nedaug žmogui tereikia...

Kiek vėliau, kai iš rūsio jau buvau perkeltas į Kauno kalėjimą (A. Mickevičiaus g. Nr.9), aš sutikau tą “draugą direktorių”.

Vieną dieną dideliu kiemu mus - politinius vedė į kalėjimo pirtį, o iš pirties tuo pat metu vedė kriminalinių kalinių būrelį. Čia aš jį ir pamačiau. Bočkovas mane irgi pažino ir ženklais paklausė keliems metams mane nubaudė. “25” - parodžiau pirštais. Tai pamatęs “direktorius” staiga nusuko veidą ir nukiūtino galvą nuleidęs. Po grįžimo, man teko dar porą kartų jį pamatyti. Tuo laiku jis dirbo mechaniku “Pieno centre” (tada jau “Kauno pieno kombinate”).