XXXII. ANT KALVARIJOS KALNO
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave.
Kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.
Tris valandas Jėzus kybojo ant kryžiaus. Aš klaupiuosi šioje
šventoje vietoje ir tarsi girdžiu Jėzaus balsą:
Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 24) -
klausk save, ar moki mylėti savo priešus.
Iš tiesų sakau tau, šiandien tu su manim būsi rojuje (Lk 23,
43) - ar randu paguodžiantį žodį žmogui jo gyvenimo saulėlydyje.
Štai tavo motina (Jn 19, 27) - ar visą gyvenimą noriu būti
Marijos ištikimas sūnus - duktė.
Mano Dieve! Kodėl mane apleidai! (Mk 15, 34) - tegul mirties
patale alkstu Tavęs, Viešpatie.
Trokštu! (Jn 19, 28) - suprantu, kad tik mano nuoširdi meilė
gali Jėzaus Širdies troškulį nuraminti.
Atlikta! (Jn 19, 30) - džiaugsmo spindulys tegul užklysta į
mano sielą šiandien ir mirties valandą.
Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią! (Lk 23, 46) -mirdamas
aš rankose laikysiu Tavo kryžių, o lūpomis ištarsiu šiuos Tavo paskutinius
žodžius.
Malda
Visagali ir gailestingasis Dieve, kurs žmonėms suteikei išganymą,
pažvelk meiliai į savo vaikus, kad mirties valandą būtume Tavo pašaukti
į Dangaus Karalystę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Tėve mūsų. Sveika Marija. Garbė Dievui.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie.
Pasigailėk mūsų.
* * *
Aš visas už tave pasiaukojau Tėvui, aš tau atidaviau visą savo
kūną ir kraują kaip maistą, kad visas galėčiau būti tavo ir kad tu visas
būtum mano |