Atvykęs į Vilnių, Subačiaus gatvę, ten atradau savo naująjį dalinį - "17-tąjį P.T.O. divizioną"("P.T.O." - rusiškai "Protivotankovyj osobyj" - "Prieštankinis ypatingasis"). Nuėjęs tiesiai į raštinę, iškart prisistačiau pulkininkui J.Baniui, kuris tuo metu buvo dalinio vadu, ir įteikiau voką su dokumentais. Patikrinęs visus tuos mano iš Lentvario atvežtus popierius, plk. Banys įsakė eiti į kareivines.

Taip pradėjau visai naują gyvenimą, palyginus su mano ankstesne tarnyba Lentvario dvare. Kareivinėse sutikau buvusių Autorinktinės tarnybos draugų: Seredinską, Vitą, liktinį puskarininkį Jucaitį ir kitų (kurių nei vardų nei pavardžių jau nebepamenu). Tai mane nudžiugino - bus lengviau apsiprasti. Visi, pažįstamieji ir dar nepažįstami kariai čia buvo neseniai surinkti iš įvairių kitų dalinių; t.y. - kaip ir aš, jie čia buvo naujokai. Iš naujokų buvo ir politrukas Navickas, nežinia iš kur čia atsiųstas.

Tos, taip vadinamos "kareivinės", tai buvo paprastas namas, įspraustas tarp kitų gyvenamųjų namų, ir iš išorės niekuo nesiskyrė nuo pastarųjų. Tad atrodė, kad mes gyvename, ne kareivinėse, o privačiame gyvenamajame name. Kokie anksčiau čia buvo namai, ir kas juose prieš mus "gyvendavo" ir "viešėdavo" mes patyrėme kiek vėliau, iš vietinių vaikų purkštavimų ir tų keistai kreivų šypsenėlių, kurias pastebėjome aplinkinių gyventojų veiduose, kai eidavome ar išeidavome iš savo kareivinių. Tik vėliau iš tų pačių, vietinių gyventojų sužinojome, kad čia, pasirodo, lenkų okupacijos metais buvo paprasčiausias viešnamis. Po tokio "malonaus" atradimo, ir mums patiems buvo ne itin garbinga ir patogu gyventi tose "kareivinėse". Bet ką padarysi, mes buvome tik kareiviai ir jokio pasirinkimo neturėjome. O rusai, juk dar caro laikais kareivių gyvenimo sąlygas prilygino kekšių. Jų nuostata - tai vienodo socialinio sluoksnio atstovai.

Mes ir negalėjome per dažnai trintis apie tą eksviešnamį. Iš kareivinių į miestą leidimai buvo išduodami tik išimtinais atvejais. Tad aš iškart pasijutau labai suvaržytas po tokios laisvės, kurią turėjau Lentvaryje. Bet ką gi, kariuomenė yra kariuomenė, ir su tuo reikėjo skaitytis. Tad ir man, kaip ir kitiems kariams, teko priprasti prie tokio uždaro ir monotoniško gyvenimo.

Tą kareivišką monotoniją kiek paįvairindavo teorinės pamokos. Būnant kareivinėse, mus supažindino su "LAP" ("Lietuvos artilerijos prieštankiniais") pabūklais, bei taktikos ir strategijos padėtimis kautynių metu. Tie mūsų pabūklai buvo 105 mm kalibro ir skirti kovoti prieš tankus bei šarvuočius. Teorinės pamokos buvo tęsiamos iki pavasario.

1941 metų pavasarį Vilniuje buvo labai didelis potvynis. Neries vandenys užliejo ir vandens kanalizacijos šulinius, o nešvarus vanduo pateko į miesto vandens tinklus. Dėl tos priežasties daug gyventojų susirgo dizenterija. Epidemijos neišvengė ir mūsų dalinys. Iškart paskelbė karantiną, ir mes, jau ir taip pakankamai izoliuoti, buvome visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio. Ypač kentėjo rūkoriai. Mes, ypatingai rūkantieji, kurie negalėdavo rūkyti machorkos įsisukę į laikraštį,buvome priversti ieškoti kitų galimybių, kaip patenkinti savo ydingą potraukį.

Mieste papirosų dar buvo užtektinai. Bet kaip į jį patekti, kai visą divizioną laiko užrakintą? Aplink buvusį viešnamį-kareivines visada bėgiodavo daug vietinių vaikų. Jie iš mūsų kaulindavo įvairių kariškų blizgučių - ženkliukų, kokardų ar, šiaip, kokių menkniekių. Be to, dauguma iš jų dar buvo šelpiami ir kareiviška duona (šie Užupio vaikigaliai jau žinojo kas yra badas). Tai, štai, mes ištikti bėdos, ir sumanėme pasinaudoti mūsų jaunųjų draugų paslaugomis. O tie mielu noru mums pasitarnaudavo. Pro langą, iš antro aukšto mes nuleisdavome jiems virvutę, ant kurios galo buvo į popierių įvyniota reikiama smulkių pinigų suma. Vaikigaliai žinodavo, kur ir kiek reikia nupirkti rūkalų; ir po keleto minučių mes jau traukdavome "laimikį" pas save. Bet būdavo ir nuostolių. Atsirasdavo nesąžiningų berniūkščių, kurie nustvėrę pinigus daugiau nepasirodydavo. Bet tai atsitikdavo labai retai. Visi vaikai, kažkaip, reiškė mums savo simpatijas, o mes, atsidėkodami tuo pačiu, neužmiršdavome ir jiems palikti truputį centų.

Taip, porą savaičių mums teko pasėdėti už grotų (iš tikro - mūsų langai buvo grotuoti). Žinia, tai ne pati skausmingiausia dizenterijos pasekmė.

Pati didžiausia mūsų problema buvo ilgos ir nesibaigiančios (kaip prie Lenino iškamšos Maskvoje) eilės prie išvietės skylių. Tų "išganingųjų" skylių, kurios neturėjo jokių pertvarų, buvo tik dešimt, o mūsų - visas divizionas (apie 100 karių). Tad jau, pagaliau, ir pasiekęs tą "šviesų išsvajotąjį" tikslą, už savęs ir šalia galėjau jausti draugiškai atremtą kolegos petį... Dažnai mes "jaunai socialistinei šaliai" planą viršydavome dvigubai - virš 10 skylių sutūpdavo 20 "gyvos jėgos vienetų".