Mane paskyrė budėti Kaune, sargyboje prie Jiesios upės, geležinkelio tilto apsaugai. Netoli tilto (apie 700-800 metrų nuo jo), vieno privataus namo savininko valdose buvo įrengta sargybos būstinė. Iš viso sargybos dalinyje buvo 15 karių. Pradžioje mes maitinomės sausu karišku daviniu, bet vėliau, sutikus to privataus namo šeimininkei, mūsų davinius ji paruošdavo, kaip šiltą, skanų maistą. Už kitus produktus bei darbą šeimininkei papildomai sumokėdavo bataliono valdžia.

Sargybos įgula nakvojo ten pat. Buvo atvežti ir įrengti metaliniai kariški gultai. Man, kaip ir kitiems kauniškiams, laisvu nuo budėjimo metu sargybos viršininkas leisdavo grįžti namo ir ten nakvoti. Todėl dažniau tekdavo būti namuose, nei sargybos būstinėje. Į tarnybą vykdavau, kaip į kokį civilinį darbą. Tai buvo pats lengviausias laikotarpis iš visos mano tarnybos karo metu.

Vieną dieną gavome netikėtą įsakymą visiems skubiai apleisti sargybos būstinės patalpas, su savimi pasiimant tik ginklus bei amuniciją. Visą parą buvome atšaukti nuo savo postų. Tik vėliau sužinojome, kad tuomet pats “arijų arijus” Adolfas Hitleris šiuo geležinkeliu pravažiavo į Rytų frontą. Vokiečiai, nepasitikėdami lietuvių “savanoriais”, per visą geležinkelio ruožą, kas šimtą metrų buvo išstatę savus karius iš specialių SS dalinių. Po paros poilsio mes vėl sugrįžome į savo postus.

Ankstyvą 1943 metų pavasarį mūsų sargybos dalinį iškvietė į batalioną. Čia, Šančiuose, iš kažkur buvo atvažiavusi vokiečių karinė medicinos komisija, kuri, atseit, tikrino viso 9-tojo bataliono karių sveikatą. Mes nieko net nenujautėme, kad taip vokiečiai pagal “Waffen-SS” standartus atrinkinėja sveikus “arijus”, ir vėl formuoja naują lietuvių batalioną.

Per atranką vienam komisijos medikui stipriai nepasisekė. Mums buvo liepta nuogai išsirengti. Vienas iš mūsiškių blogai jautėsi; jam suko vidurius. Vargšelis nemokėjo vokiškai, bet per draugus, kurie išvertė, pasiskundė apie tai vokiečių tikrintojui. Jis tai pakartojo net kelis kartus, bet akiniuotas vokietis, manydamas, kad šis simuliuoja, apžiūrinėjo šauktinį, kaip ir visus kitus, nekreipdamas dėmesio į žmogaus nusiskundimus. Ta procedūra, švelniai tariant, nebuvo itin maloni, nes, be kita ko, reikėjo pasilenkti, kad karo medikas, patikrintų ir pasturgalį. Kai eilė lenktis priėjo negaluojančiam kariui, tas neišlaikė, ir be skrupulų pavarė tiesiai daktarui ant veido. Drūtai aptriestas vokietis, keikdamasis nusiėmė akinius ir nuskubėjo praustis. Sergančiam kareiviui jis nedrįso priekaištauti, nes visi puikiai matė, kas dėl to kaltas.

Kai visų sveikata buvo patikrinta, buvome iššaukiami pagal komisijos sudarytą sąrašą, į kurį, “žinoma”, pakliuvau ir aš. Surinkę visus pašauktuosius, mus išrikiavo kareivinių kieme ir paskelbė, kad dabar mes esame jau “10-tojo savisaugos bataliono” kariai. Po to susodino į sunkvežimius ir nuvežė į Žaliakalnį, į buvusias mūsų husarų, Radvilėnų pulko kareivines, esančias Radvilėnų gatvėje. Tuo mano rami tarnyba 9-tajame batalione ir baigėsi.