Kai atgavau sąmonę ir atsimerkiau, akimirką dar nebuvau tikras, ar aš jau danguje ar pragare. Suvokiau, kad guliu ant nugaros kažkokioje tamsioje, silpnai apšviestoje patalpoje. Staiga supratau, kad dar esu gyvas, nes mane visą, iki kaulų smegenų persmelkė toks baisus skausmas, kurio čia niekaip nesugebėčiau aprašyti. Aš rėkiau pats to negirdėdamas ir nejausdamas, kad šaukiu. Visą savo kūną jaučiau, kaip vieną didelę žaizdą, iš kurios norėjosi tuoj pat išsivaduoti. Bet negalėjau net pajudėti. Mano kojos ir rankos buvo pririštos. Kaip koks beprotis buvau pritvirtintas prie gulto ir tik galvą įstengiau kraipyti. Vienintelis dalykas, ką galėjau sau leisti – tai šaukti nesavu balsu. Tai dariau visiškai instinktyviai, kol vėl nepraradau sąmonės. Atgavęs ją, vėl staugiau nuo skausmo ribos, kurią sugebėjo pakelti mano susvilę nervai.

Sąmonės prašviesėjimo akimirkomis mėginau suprasti kur esu, ir akimis ieškojau ko nors, kas galėtų man pagelbėti. Apniko klaikios mintys, kad kaip gyvas lavonas esu paliktas čia vienas numirti, nes man jau niekas nebepadės. Tą beviltiškumo jausmą dar labiau sustiprino aplinka, kurioje, kas kart prabusdamas pradėjau vis geriau orientuotis. Šalia manęs, taip pat pririšti, gulėjo kiti du pasmerktieji. Iš vienos pusės, kaip pagalys tysojo gyvas lavonas, kuriam vietoje abiejų rankų, ties alkūnėmis, matėsi tik krauju permirkę tvarsčiai. Kai mano žvilgsnis nukrypo tolėliau, pamačiau, kad to vargšelio kūnas ties kelieniais ir užsibaigia. Kojų jis nebeturėjo. Jų vietoje styrojo kruvinos žaizdos.

Kitoje pusėje gulėjo sužeistas karys, kuriam, atrodytų lygtai ir labiau pasisekė už pirmąjį. Jis neteko tik vienos rankos. Bet kai šiek tiek pakėliau akis ir išvydau jo veidą, mane persmelkė siaubas. Šis visai neturėjo apatinio žandikaulio.

Berankis ir bekojis kolega laikėsi ramiai. Savo tylėjimo akimirkomis, karts nuo karto, iš jo kūno girdėjau tik kažkokį duslų inkštimą. Tuo tarpu žmogus be rankos ir žandikaulio su savo kiekvienu atodūsiu klaikiai kriokė, o iš jo sutvarstytos galvos srovele bėgo kraujas. Žiūrėdamas į šiuos karo kankinius, aš sekundei užmiršdavau net savo paties fizinį skausmą. Bet niekaip negalėjau nuslopinti dvasinio, ir atsikratyti minties, kad jau esu kažkokioje lavoninėje. Kad kartu su šiais nabagais esu paliktas likimo valiai, paprasčiausiai nudvėsti. Tada dar garsiau pradėdavau šaukti, norėdamas, kad mane išgirstų gyvieji, jeigu tokių čia kur nors dar yra. Iš visų likusių jėgų stengiausi signalizuoti išoriniam pasauliui, kad mes čia esame, dar gyvi, ir mums reikia skubios pagalbos.

Mano laimei mane pagaliau išgirdo. Iš viršaus nusileido “baltas angelas” – seselė ir suleido nuskausminamų vaistų. Aš aprimau ir užmigau. Po kurio laiko vėl prabudau ir vėl šaukiau, kol negavau savo dozės. Tas procesas kartodavosi kas dvi valandas. Taip kovodamas su nepakeliamu skausmu šiaip taip išgyvenau iki kitos dienos ryto.

Per tą laiką nepastebėjau, kaip “dingo” mano lavoninės kaimynai. Daugiau aš jų nebemačiau. Kaip vėliau sužinojau, jie mirė. Užbaigė savo beprasmišką karą už “naująją Europą”. O aš dar vis “laikiau frontą”.

Ryte, apie 10-tą valandą atėjo eilė ir man. Iš rūsio neštuvais buvau iškeltas į viršų. Iš karo ligoninės lavoninės atsidūriau operacinėje. Mane paguldė ant operacinio stalo, prie kurio tuoj pat buvo pristumtas dar vienas. Ant šio paguldė kitą vyruką, kuris man pasirodė visiškai sveikas. Jis šypsodamasis vokiškai pasveikino mane, ir pasakė, kad mes tuoj susigiminiuosime. Aš iš to nieko nesupratau. Skausmas buvo toks didelis, kad į naujojo kaimyno atsiradimą bei jo nepaaiškinamai linksmą nusiteikimą aš mažai reagavau. Turbūt vėl pradėjau šaukti pakankamai garsiai, nes man suleido vaistų, nuo kurių aš praradau sąmonę.

Kai pabudau, išvydau tą patį “giminaitį”. Jis gulėjo šalia, ant pilvo. Jo sėdynė buvo apnuoginta, o nuo jos kažkoks daktaras skalpeliu lupo odą ir “klijavo” man ant apskrudintų pilvo raumenų. Nespėjau susivokti, kaip turėčiau į tai reaguoti, kai po kelių sekundžių buvau vėl užmigdytas…

Mūsų palatoje buvo apie 12 lovų, kuriose gulėjo kariai, daugiausia su įvairiais lengvais sužeidimais, peršovimais, skeveldrų sužeistomis rankomis ar kojomis. Aš tarp jų buvau sunkiausias bei “garsiausias” ligonis, į gyvųjų pasaulį sugrįžęs iš lavoninės.

Praėjus tik porai dienų po operacijos mūsų ligoninę turėjo evakuoti į Vokietiją. Kartu su šios palatos sužeistaisiais mašinomis mus vežė į geležinkelio stotį. Ten visus pakrovė į sanitarinį traukinį, ir greitai pajudėjome link Vokietijos. Tas visas transportavimas man buvo tikras pragaras. Kiekvieną krustelėjimą jaučiau visu aštrumu.

Šalia deginančio fizinio skausmo dar prisidėjo ir dvasinės kančios. Bejėgiškai gulint ant nugaros ir nepajudant, prisėjo palikti Lietuvą, pravažiuoti pro savo gimtąjį miestą Kauną. Kaip buvo skaudu, kai sanitarinis traukinys stovėjo Kauno geležinkelio stotyje, o aš niekaip negalėjau pranešti namiškiams apie savo likimą. Gulėjau prie lango. Galėjau tik šiek tiek pasukti galvą, kad matyčiau pažįstamą peroną. Ašarotomis akimis stebėjau jį tolstant, ir nieko negalėjau pakeisti

Geležinkeliu buvau atvežtas į Brombergo ligoninę ir vėl patalpintas vienoje palatoje su savo neatskiriamuoju “giminaičiu”. Karys, kurio savanoriška donorystė išgelbėjo mano gyvybę, buvo grafaitis Haris fon Ekartsbergas (Obergefreiter Harri von Eckartsberg), jeigu neklystu. Vėliau iš jo paties ir sužinojau, kaip viskas vyko.

Kai aš galinėjausi su mirtimi karo lauko ligoninės lavoninėje, mano desperatišką riksmą neblogai girdėjo daugelio palatų ligoniai bei gydytojai. Nemanau, kad tai jiems labai patiko. Todėl jie patys ragindavo seselę skubėti į rūsį, kad mane kuo greičiau nuramintų vaistais. Tai būtų užsitęsę iki aš iškeliaučiau kartu su kitais savo “palatos” kaimynais. Bet mano laimei, kaip tik tuo metu iš Vokietijos į šią Rytų fronto ligoninę savanoriu buvo atvykęs senas (virš 80 metų) chirurgas. Jis, kaip tyčia, buvo praktikavęs odos persodinimo operacijas. Norom nenorom išgirdęs mano bliovimą, jis nusileido į rūsį, ir, apžiūrėjęs nudegimo laipsnį, ryžosi mane gelbėti.

Vokiečių chirurgas perėjo per palatas, kur gulėjo lengvai sužeistieji ir, paaiškinęs mano beviltišką situaciją, paprašė atsiliepti savanorių, kurie gal galėtų paaukoti 17 cm² savo sveikos odos. Jis neužmiršo paminėti, kad pagalba reikalinga, ne vokiečiui, o svetimtaučiui kariui. Beveik visi pageidaujamos kraujo grupės vokiečių kariai pasisiūlė tapti donorais. Atlikęs reikiamas patikrinimo procedūras, chirurgas kažkodėl pasirinko ne kurį kitą, o Harį fon Ekartsbergą. Matyt senis nujautė, kad Lietuvos bajorų palikuoniui geriausiai tiks tik oda, nulupta nuo germanų grafo pasturgalio. Nors aš pats, tiesą sakant, būčiau pasirinkęs lopinėlį iš kurios kitos, labiau garbingos vietos…

21 metų Haris buvo sužeistas į kairę ranką. Jo alkūnės girnelė buvo sutrupinta skeveldros. Haris turėjo vyresnį brolį Eriką (Erich von Eckartsberg), jeigu teisingai pamenu vardą, ir vieną seserį. Jų tėvas, grafas fon Ekartsberg buvo atsargos generolas ir valdė didelį ūkį su daugiau nei 80 ha žemės, dvaro rūmais bei gražiu, išpuoselėtu parku. Fon Ekartsbergo gimtinė buvo Prūsijoje, kažkur netoli Soldino (“Soldin”; “Lippehne Kreis Soldin (Neumark)”; dabar – “Mysliborz”), visiems lietuviams iki skausmo pažįstamos vietovės. Haris man minėjo, kad jis lankėsi tame miške ir net matė mūsų lakūnų žuvimo vietą. Jis gana detaliai atpasakojo, kaip buvo išvežti Dariaus ir Girėno palaikai bei “Lituanikos” liekanos.

Po šių pamokų, kai jaučiausi pilnai atgavęs jėgas, gavau leidimą išeiti į miestą.

Brombergo miestelis, nežiūrint visos suirutės ir chaoso, kurį visuomet sukelia karas, atrodė švarus ir tvarkingas. Bromberg arba Bydgoszcz, kaip dabar jis vadinasi, stovėjo Vokietijos ir Lenkijos paribyje. Per įvairius istorijos laikotarpius jis atitekdavo tai vienai, tai kitai šaliai. Tuo metu, kai ten lankiausi, aš net nepastebėjau kokių nors lenkiškumo pėdsakų. Visur buvo vien vokiški užrašai.

Ilgai negalėjau grožėtis miestelio ramybe. Mano žaizdos pilvo srityje dar nebuvo pilnai užgiję ir pūliavo. “Ekskursiją” teko skubiai nutraukti ir grįžti į ligoninę. Pakeitus tvarsčius, aš pailsėjau ir nutariau daugiau į miestą neiti. Pasivaikščiojimus tęsiau ligoninės sodelyje.

Gulint Brombergo ligoninėje, įdėmiai sekiau visas žinias apie tarptautinę padėtį, ir ypač apie besikeičiančią situaciją Rytų fronte. Pagrindiniu žinių šaltiniu buvo radijo taškas, esantis palatoje.

Vieną vasaros dieną (Liepos 20-tąją) visi išgirdome oficialią informaciją apie nepavykusį pasikėsinimą į diktatorių Hitlerį. Tą žinią visi palatos ligoniai išklausė tylėdami, ir buvo giliai sujaudinti. Aiškiai matėsi, kad, sužeistų vokiečių karių nuomonė apie “atentatą prieš Fiurerį” labai skyrėsi nuo oficialiosios. Bet jie bijojo apie tai garsiai kabėti. Nesibaigiančio karo išsekintų karių veiduose matėsi skaudus nusivylimas. Jaučiau, kad daugumai labiau norėjosi, kad tas “atentatas” būtų pasibaigęs kraugerio demono mirtimi. Bet, deja, taip neįvyko. Tik žuvo dar daugiau drąsių žmonių, kurie vienaip ar kitaip nacių buvo susieti su tuo pasikėsinimu.

Vieną sekmadienio rytą palatos gydytojas mane išsikvietė į raštinę ir pasakė, kad nueičiau į sandelį, pasiimti uniformos. Jis paaiškino, kad apsirengęs turiu laukti laukiamajame, kol atvyks ūkininkai, gyvenantys apie Brombergą. Jie čia atvažiuodavo kas mėnesį, kad jau sveikstančiuosius karius išsivežtų taip vadinamoms “sveikatos pataisos atostogoms”, kurios paprastai trukdavo dvi savaites. Tokia buvo šios ligoninės tradicija.

Sandelyje man išdavė naujutelaitę uniformą, o kartu su ja, mano nuostabai, įteikė ir trispalvį lietuvišką skydelį su užrašu “Litauen”. Tą patį, kurį buvau prisisiuvęs prie savo seno munduro rankovės, tik išplautą ir išlygintą. Pasirodo, jog mano sudegusios uniformos likučiai visą laiką keliavo kartu su manimi!

Jau minėjau, kad tuo metu, kai aš be sąmonės gulėjau Opočkoje, laukdamas kol mane išsiveš sanitarai, visi mano asmeniniai daiktai iš kišenių buvo iškraustyti mano “draugų”. Taip elgdamiesi jie (kaip vėliau pasakojo mačiusieji) tikėjosi, kad jau nebeilgai aš kvėpuosiu. Bet kai po operacijos, jau galėdamas šiek tiek krutėti, į savo dalinį parašiau laišką, kuriame paskelbiau apie savo gerėjančią sveikatą ir planus sugrįžti, tie “draugai” nejuokais persigando. Ypač sunerimo Urbonas – tas pats kareivėlis, kuris jautėsi labiausiai kaltas dėl mano sužeidimo. Vieną dieną, neištvėręs laukimo įtampos, kol teks pažvelgti man į akis, jis, lindėdamas apkasuose, persišovė sau delną. Pakliuvęs į ligoninę, iš jos pabėgo į Lietuvą ir slapstėsi, kol sugrįžo rusai…

X

Prisisiuvęs savo vėliavėlę aš nuėjau į laukiamąjį, kuriame jau radau apie 30 karių. Jų tarpe lūkuriavo ir Haris:

- Sveikas Leo! Ir tu čia?! Matau, prisisiuvai savo lietuvišką ženklą. Labai teisingai padarei, nes tavo vokiečių kalba yra su ryškiu akcentu. Jeigu nebūtų to skydelio, vokiečiai gali pagalvoti, kad tu “vlasovietis”, kurių, kaip žinai, nelabai gerbia.

Atvykę ūkininkai greitai, po du, po vieną, išsirinko ir išsivedė visus karius. Aš vienas pakliuvau pas kaimietį, kuris gyveno netoli miesto, maždaug už 7,5 km. Nors vokietis atvažiavo su geru vežimu su lingėmis – “lineika”, bet ta kelionė mano gyjančioms žaizdoms buvo dar pakankamai skausminga bei varginanti. Gerai, kad šeimininkas į ligoninę buvo atsivežęs ir dvi savo dukteris. Jos visą kelią mane taip kalbino ir linksmai juokavo, kad aš net nepajutau, kaip įvažiavome į vienkiemį.

Palikęs dukras prie namų, ūkininkas išsivežė mane aprodyti savo valdų. Kol palengva važiavome, jis su pasididžiavimu rodė į savo laukus su žaliuojančiais javais, ir vis pasakojo apie savo ūkio rentabilumą bei pelną, kurį gauna iš gyvulių auginimo. Palyginus su tuo, ką prieš karą teko matyti Lietuvoje, šis vokietis gyveno tikrai pasiturinčiai. Jis turėjo 57 ha žemės ir puikius trobesius. Pasakodamas apie save jis ir mane pakamantinėjo:

- Kokios tu tautybės?

- Lietuvis. Gal jums teko būti Lietuvoje?

- Ne. Lietuvoje man būti neteko. Tik aš žinau, kad lietuviai yra geri ir darbštūs žmonės, ir girdėjau, kad jūs nemėgstate lenkų…

- Lenkai pasigrobė iš mūsų Vilnių.

- Mes čia irgi labai nemėgstame lenkų. Šiame krašte dar prieš karą jie išžudė daug vokiečių šeimų… Lenkai yra dideli tinginiai ir nemokšos ūkininkauti,- piktai aiškino šeimininkas.

Kai vokietis aprodė savo tvartus, aš sau tyliai pamaniau, kad ir kai kuriuos lietuvius jis neabejodamas priskirtų prie “tinginių ir nemokšų”.

Tvartuose buvo idealiausia tvarka. Tokios tvarkos ir švaros mūsų sodybose man dar neteko matyti. Visas kiemas buvo išbetonuotas bei vietomis išgrįstas akmenimis. Visi ūkio padargai tvarkingai sustatyti šalinėje, po stogu. Tvarte - srutų nutekėjimo latakai bei surinkimo šuliniai. Tvarto grindys, kur stovi galvijai, - medinės, iš storų lentų. Karvės švarios; tiesiog blizga.

Aprodęs kiaulidę, arklidę, daržinę bei kitus ūkinius pastatus, šeimininkas mane įvedė į jaukią didelę virtuvę, kurioje triūsė šeimininkė su savo dukromis, ruošdamos pietus. Galiausiai buvau supažindintas su šeimininke. Viena iš dukrų mane palydėjo į vonios kambarį, kuriame nusimazgojau rankas ir nusiploviau veidą. Po to, jos vedinas, apžiūrėjau ir visus likusius kambarius. Tuo metu šeimininkas buvo išėjęs prie gyvulių.

Kai grįžau, svetainėje jau laukė paruoštas stalas, ant kurio buvo įvairiausių patiekalų, deserto bei vyno. Visiems susirinkus, sočiai ir skaniai pietavau su visa vokiečio šeima. Prie vaišių stalo, stengdamasis įveikti būdingus svečio kompleksus ir per ilgas tylos pauzes, mėginau pats kalbinti šeimininką:

- Ar didelę duoklę maisto jums reikia atiduoti valstybei?

- Mes karo sunkumų nejaučiame ir maitinamės normaliai. Mes – ūkininkai, esame visokeriopai palaikomi valstybės,- atsakė šeimininkas šypsodamasis. – Ir kortelių sistema mums netaikoma, išskyrus rūkalus ir alkoholį; na ir skalbimo priemones…

X

Tame vienkiemyje gyvenau be jokių rūpesčių. Neskaitant vienintelio – kas antrą dieną privalėjau pats pasikeisti “korsetą” – specialų tvarstį, rišamą pilvo srityje. Ten mano žaizdos pūliavo ir sunkiau gijo, ypač tose vietose, kur buvo užsilikusio nesudegusio raketinio parako. Šios frontinės “tatuiruotės” kai kur pilvo audiniuose buvo įstrigusios giliau, ir operacijos metu nebuvo pašalintos. Taip ir liko iki šių dienų. Todėl dažnai įspėju, juokaudamas: “Su atvira ugnim prie manęs verčiau nesiartinkite!”…

Ligoninės personalas dar prieš išvykstant man įdavė pakankamą kiekį tvarstymo medžiagos bei gydomojo tepalo. Todėl persirišimo procedūrą aš atlikdavau be jokių problemų. Maža to, ūkininkas gydytojo buvo įpareigotas rūpintis mano sveikata, ir jeigu aš pasijusčiau blogai, privalėjo nedelsiant grąžinti mane į ligoninę.

Kiek apsipratęs su nauja aplinka, norėjau nors kuo nors būti naudingas ir prisidėti prie darbų, kurių ūkyje niekad netrūksta. Bet visos mano darbinės iniciatyvos nuėjo veltui, šeimininkas griežtai uždrausdavo dirbti bet kokį darbą.

Taip šioje kaimo “sanatorijoje” aš pradykinėjau visas dvi savaites, po kurių į ligoninę sugrįžau gerai atsipenėjęs.

X

Brombergo ligoninėje vėl susitikau su savo palatos draugais ir “giminaičiu”. Haris jau buvo susidėjęs daiktus ir pasiruošęs išvykti namo. Prieš atsisveikinant, mes išėjome pasivaikščioti į ligoninės sodelį.

- Leo, važiuok ir tu kartu su manimi! Ligoninė išleis, o mano namiškiai džiaugsmingai sutiks tokį svečią! – su užsidegimu įkalbinėjo grafaitis.

- Aš su mielu noru, bet negaliu…- mintimis jau buvau Lietuvoje.

- Supažindinsiu su tėvais. Aprodysiu nuostabias mūsų apylinkes. Galėsime pajodinėti žirgais, paplaukioti motorlaiviu, pažvejoti...,- toliau gundė Haris savo tėvų dvaro pramogomis, bet aš atsisakiau. Aš labai norėjau kuo greičiau grįžti į savo dalinį, nors ir į frontą, bet vis arčiau Lietuvos bei savo namų. Tuo metu mūsų batalionas jau buvo Kuržemėje, rusų apsuptame “Kuršo katile”, iš kurio ištrūkti buvo praktiškai neįmanoma. Bet to aš dar negalėjau žinoti…

Supratęs, kad perkalbėti neįstengs, Haris pasivedė mane į sodelio altaną ir pasiūlė prisėsti ant suolo. Pats atsisėdęs šalia, jis iš savo munduro kišenės pagarbiai ir atsargiai, kaip kokią relikviją, išsitraukė kario knygelę (”Soldbuch”) ir įteikdamas man tarė:

- Leo, aš tau dovanoju savo žuvusio brolio Ericho, kuris tarnavo viename dalinyje su manimi, kario knygelę, kaip mūsų draugystės ir kraujo brolybės ženklą. Atidavęs dalį savo odos, aš dabar tave galiu laikyti savo broliu, ar ne tiesa?!.. Ir jeigu tik kada panorėsi, bet kada gali atvažiuoti pas mus. Visuomet, Leo, būsi laukiamas svečias ir priimtas, kaip šeimos narys. Apie tai aš jau parašiau savo tėvams ir gavau jų nuoširdų pritarimą…

Su ašaromis akyse Haris mane broliškai apkabino ir pabučiavo. Aš buvau giliai sujaudintas to kilmingo Prūsijos kario nuoširdumu, taip atvirai parodytu man, eiliniam Lietuvos kariui. Pats kare netekęs brolio, aš pilnai supratau jo jausmus. Bet mane kamavo dar didesnė nežinia apie Tėvynėje likusius brolius, seseris ir mamą. Norėjau į Lietuvą, ar bent kuo arčiau jos, ir kuo greičiau…

Širdingai padėkojau Hariui ir pažadėjau būtinai jį kada nors aplankyti. Mes atsisveikinome ir išsiskyrėme.