Iš Kanjono visą lagerio kontingentą laikinai perkėlė į Seimčaną. Čia vėl susitikome su buvusiais pažystamais, su kuriais pasidalinome savo patirtais įspūdžiais apie gyvenimą įvairiuose lageriuose.

Kalint Seimčano “peresilkoje”, trumpai, gal apie tris mėnesius, teko padirbti aukso kasykloje, jau išdirbtoje šachtoje. Mums reikėdavo dar kartą perplauti perdirbtą auksingąjį gruntą, kuris buvo suneštas iš taip vadinamos “draga” – aukso plovimo mašinos. Už išplautas aukso smiltis gaudavome maisto kuponus duonai, sviestui,...

Vėl atsidūrus paskirstymo lageryje, giliai viduje norėjosi tikėtis, kad gal pagaliau išsipildys Dėdės Fedios viltingos pranašystės, ir mus, politinius kalinius, pradės atleidinėti nuo nežmoniškų bausmių. Bet po kokių trijų mėnesių žlugo bet koks vilties šešėlis. Iš Seimčano oro uosto kartu su dar keliolika kalinių aš buvau išskraidintas dar toliau į šiaurę - į Čiukotką, į urano rūdos kasyklas. Gal enkavedistai tikėjosi, kad aš ten greičiau nusibaigsiu?...

“Pevek” oro uoste mus pasitiko du šautuvais ginkluoti čekistai. Jie nebuvo agresyvūs, kaip anksčiau. Draugiškai šnekėdami jie mus susodino į 10 tonų talpos sunkvežimį “Kraz”, o patys susėdo į kabiną.

Atvežė į Čiukotkos lagerį “Severnyj” (rusiškai “Šiaurinis”). Čia išlaipinę, taip pat be jokių kratų, koliojimosi ar daužymų buožėmis, mus suleido į lagerį, nurodydami į kokius barakus turime eiti, ir kokiems vietiniams “nariadčikams” ten prisistatyti.

Pradžioje buvo sunku prisitaikyti prie drėgno ir vėjuoto Čiukotkos klimato. Oro temperatūra čia buvo kiek aukštesnė nei Kolymoje, bet kankino nuolatinės pūgos. Kai vėjas pūsdavo iš Pietų pusės (pietys čia buvo stipriausias), veidas net apledėdavo. Reikėdavo užsidėti specialias kaukes. Nuo barakų iki šachtų buvo pratempti lynai. Pūgos metu, be jų mes neįstengėme judėti. Pilnas degalų statines pūga ridendavo, kaip kokius medžių lapus. Bet ėjo dienos, mėnesiai, metai... Teko priprasti, kaip ir šuo kariamas pripranta.

“Severnyj” lageryje susipažinau su keliais lietuviais. Atsimenu tik dvi pavardes - Baliutavičius iš Šiaulių ir Barysas. Vardai atmintyje išsitrynė, bet liko nuotraukų... Baliutavičius tuo metu buvo brigadininku, tai mane geranoriškai priėmė į savo brigadą.

Pradžioje teko dirbti kasykloje. Urano rudą, taip pat, kaip ir anglį Ugolnoje Elgene, prisėjo krauti į vagonėlius, ir požeminiais bėgiais stumti toliau. Šis sunkus, varginantis darbas, taip pat, kaip Elgene, labai sekino fizines jėgas. Jėgas sekino ir nuolatinis (apie 30%) deguonies trūkumas. Bet čia maitino žymiai geriau. Be to už darbą dar ir mokėjo “algą” į kiekvieno lagerininko asmeninę sąskaitą, iš kurios galima buvo išsiimti grynų, bet ne daugiau, kaip po 50 rublių į mėnesį. Nors kaliniams mokėjo tik 40% tos algos, kurią užsidirbdavo laisvieji civiliai darbininkai. Bet mums čia labiausiai rūpėjo ne pinigai, o išdirbtų dienų skaičiavimas. Už vieną darbo dieną išdirbtą urano kasyklose ar kituose darbuose Čiukotkoje, sovietinė valdžia priskaičiuodavo 4! Tai buvo aukščiausias tarifas visoje Sovietų lagerių sistemoje. Vadinasi atpylus vieną dieną lagerio, gauni dovanų - tavo “srok” (bausmės terminas) sumažėja dar papildomai trimis dienomis. Tik su sąlyga, jeigu 100% išpildai darbo dienos normą. Išdirbus vienus metus, jeigu nepažeidei lagerio taisyklių, - 3 metais. Aš skaičiavau, kad jeigu net nebus jokios amnestijos, kurios visi tikėjomės, ryšium su Stalino mirtimi, po kokių keturių-penkių metų darbo Čiukotkoje, jeigu išgyvensiu, man turės užskaityti visus 25 metus. Po ko bolševikai, jeigu laikysis savų įstatymų, turės išleisti į penkių metų tremtį be teisės gyventi Lietuvoje. Jau tiek ištvėrus, man atsirado vilties, kad dar galėsiu išvysti okupuotą Tėvynę.

Čia vėl mane likimas pagailėjo. J. Baliutavičius, būdamas brigadininku, ištraukė mane iš urano skirstymo darbų. Tapau jo pagalbininku (“zambrigadira”). Kaip koks šunelis sekiojau paskui jį po kasyklą ir perdavinėjau įvairius jo įsakymus darbininkams.

Taip ir gyvenom vienas priešais kitą du truputį panašūs, bet tuo pačiu ir visiškai skirtingi priešingų luomų atstovai - “Lionka blondin” ir “Lionka fašyst”. Aš į savo “bendravardžio” kaimyno reikalus nesikišau, o jis buvo abejingas mano darbui bei poilsiui. Nuovargis, šaltis, nepasotinamas alkis bei nemaža sovietiniuose lageriuose bei kalėjimuose praleistų metų patirtis mus - okupuotų Europos šalių politkalinius, išmokė nekreipti dėmesio į tai, kas mūsų tiesiogiai neliečia, nebent tik tada, kai kas nors neišvengiamai priverčia tai daryti. Pavyzdžiui, kartą naktį kažkuriame lageryje ar “peresilkoje” (dabar jau tikrai nepamenu) nubudau nuo lašų, kurie iš viršaus smarkiai tiško ant mano “bušlato”, kuriuo buvau užsiklojęs. Iš karto supykęs pamaniau, kad viršutinis kaimynas apsimyžo miegodamas. Bet kai, valydamasis ranka, perbraukiau ir pajaučiau, kad tai ne šlapimas, o kiek tirštesnis skystis, apsiverčiau ant kito šono ir prisislinkau, kiek galima arčiau kito “narų” krašto, kur nelašėjo. Privalėjau nuduoti, kad nieko nepastebėjau, ir miegoti toliau. Ryte, kai manęs paklausė, ar ką mačiau, ar girdėjau, pasakiau, kad ne, nors puikiai žinojau, kad visą naktį guliu po lavonu. Jeigu pamėginčiau nors ką užsiminti – kitą naktį būčiau taip pat tyliai užsibaigęs nuo peilio. Kai “blatnieji” aiškindavosi tarpusavio santykius, mes politiniai likdavome nuošaly.

Lionka blondin, kaip ir dauguma jaunų žmonių iš jo kastos, buvo pakankamai žingeidus, ir dažnai, prieš užmiegant ant narų, manęs klausinėdavo apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje. Aš su malonumu sugrįždavau nors prisiminimuose į savo laisvą tėvynę, gimtąjį miestą, darbovietę... Rusui būdavo įdomu sužinoti įvairių kasdieniško gyvenimo smulkmenų, kurios žmogui gimusiam ir užaugusiam normalioje Europos valstybėje buvo savaime suprantami dalykai, o jam, “proletariato diktatūros” augintiniui, skambėjo, kaip kokios “pasakos” ar “fašistinė propaganda”.

Tik žymiai vėliau, jau grįžęs į Lietuvą supratau, kad mes represuotieji baltiečiai, savo į Sibirą atsivežtais rūbais, daiktais bei nuoširdžiais prisiminimais nejučia prisiviliojome dar daugiau kolonistų – įvairiausio sovietinio brudo. Šis komunistinis gaivalas veržte veržėsi į pavergtas Europos šalis, visokiais uniformuotais ir civiliniais pavidalais, užimdamas išnaikintų ir ištremtų žmonių gyvenamas bei darbo vietas, papildydamas okupacinę kariuomenę bei kitas represines, kompartines-kriminalines struktūras. Dar vėliau jie bei jų palikuonys, sudarydami gerai organizuotą “penktąją koloną” vardu “Jedinstvo”, gudriai vadovaujamą iš Maskvos, įnirtingai priešinsis mūsų nepriklausomybės atstatymo bei įtvirtinimo siekiams... Bet tai bus vėliau. Dabar guliu savo naruose ir mėginu įtikinti Lionką blondin, kad eilinis darbininkas “fašistinėje” Lietuvoje galėjo laisvai nusipirkti parduotuvėje ne tik sviesto, dešros, bet ir bananų...

Būdamas Čiukotkos lageryje, kaip ir kiti kaliniai, aš galėjau laisvai vaikščioti po zoną ir užeiti į barakus. Vieną žiemos vakarą, į darbo dienos pabaigą, aš kiek anksčiau parslinkau į savo baraką. Kiti kaliniai dar nebuvo grįžę iš šachtų. Barake, kaip įprasta radau tik kelis tvarkinius – kalinius dėl ligos ar senatvės negalinčius dirbti fizinio darbo, bei “blatnuosius” – kriminalinius nusikaltėlius, kuriuos jų “kolegos” – politkriminaliniai nusikaltėliai (t.y. SSRS valdžia) niekaip nepriversdavo dirbti.

Besiruošiant poilsiui po eilinės sekinančios darbo dienos aš staiga išgirdau keistą triukšmą. Greitai išvydau po baraką besiblaškantį, labai susinervavusį ir išbalusį kalinį. Jis susijaudinusiu balsu keikdamasis ir kažką neaiškaus vapėdamas, kaip išprotėjęs mėtėsi iš vieno barako galo į kitą. Netrukus padriki šio nabago judesiai įgavo pagreitį ir tikslą. Jis įsibėgėjęs kiek galima iš toliau prišokdavo prie savo narų ir iš visų jėgų trenkdavo galvą į kietą medinį rėmą švokšdamas: “Nievynovat ja, bliatj!” (“Aš nekaltas!”); “Za što oni menia tak, bliatj?!” (“Už ką jie mane..?!”). Aš jau maniau, kad po tokių smarkių trenksmų jis tikrai prasiskels galvą ar praras sąmonę. Bet po šių smūgių jis tik susvyruodavo, paskui kiek atsitokėjęs, su nauju guzu kaktoje vėl darė tą patį. Niekas iš kalinių net nesiruošė jo sulaikyti nuo tokių beprotiškų veiksmų. Jis buvo iš “blatnųjų” (vagių kastos) todėl aš, kaip ir kiti politkaliniai galėjome tik stebėti, kuo čia viskas baigsis. Kiti kriminaliniai beveik nekreipė jokio dėmesio į savo bendradalio kančias.

- Ar jis išprotėjo? Kodėl jis taip elgiasi? – sujaudintas tokio žiauraus vaizdo, neiškentęs paklausiau savo narų kaimyno iš priešais.

- Ne neišprotėjo. Jis tik ką sužinojo, kad šiandien vakare yra kviečiamas į “schodką” (blatnųjų pasitarimą) , kur bus teisiamas. – paaiškino Lionka blondin.

- Pakentėk, greitai sužinosi, - paslaptingai atkirto “urka”. Man ir pačiam pasidarė nesaugu dėl to, kad per daug lendu ne į savo reikalus.

- Kaip tai sužinosiu? – neryžtingai paklausiau.

- Ateisi vakare į “schodką” ir sužinosi, - šaltai paaiškino Lionka blondin. Dabar aš jau kaip reikiant sunerimau, nes artimiausia perspektyva dalyvauti urkų tarpusavio rietenose manęs nei kiek nepradžiugino. Žaibiškai inventorizavau savo atmintį, ieškodamas kokių nors klaidų, kurias galėjau padaryti per paskutinius mėnesius bendraujant su kriminaliniais nusikaltėliais ar jų parankiniais, bet nieko tokio, kas galėtų mane pražudyti aš neprisiminiau. Todėl susitvardęs paklausiau:

- Vadinasi tu privalėsi ateiti. Tam, kad pamatytum, kad mes viską darom pagal įstatymus. Ir mūsų įstatymai yra teisingi. – tvirtai paaiškino rusų vagis pakvietimo motyvus, nepalikdamas man nei menkiausios spragos atsisakyti ar išsisukti. Aš žinojau, kad nepaklusęs tokiam “kvietimui”, ankščiau ar vėliau būčiau “blatnųjų” nugalabytas. Todėl man nieko kito nebeliko, kaip su nerimu laukti vėlyvo vakaro.

Atėjus “teismui” skirtam laikui aš savo narų kaimyno buvau palydėtas į “sušilką” (džiovyklą). Ten, kaip visuomet tvyrojo karštis ir prieblanda. Bet tą vakarą buvo ypatingai karšta. Šilumą skleidė įkaitinta iki raudonumo metalinė “krosnis”, suvirinta iš pusantros statinės. Šioje lagerinio “teismo salėje” jau radome “teisėją” – gan inteligentiškos išvaizdos vagių vadą (“urkaganą”) bei tris jo “pavaduotojus”. Jie ramiai sėdėjo ir tyliai šnekučiavosi, į mane nekreipdami jokio dėmesio. Visų akys buvo apsiblaususios, kaip nuo narkotikų.

- Ty tam sadisj. (Tu sėskis ten.) – trumpai nurodė man vienas iš “teisėjo pavaduotojų”. Lionka blondin prisijungė prie savų kompanijos, o aš nulindau į nurodytą vietą ir atsisėdau šešėlyje, kiek galima toliau nuo jų.

Neilgai teko laukti. Į “sušylką” atėjo trys “malaletki” (jauni 17-18 metų kaliniai, kalintys už smulkius kriminalinius nusikaltimus). Jie atsinešė tris bušlatus ir čiužinį. Paskui greitai ir tvarkingai, lyg tai jiems būtų įprastas, kasdieninis užsiėmimas, visus tris bušlatus jie išskleidė, ir vieną šalia kito patiesė ant “sušylkos” grindų, patalpos viduryje, priešais “teisėjus” padarydami savotišką kilimą. Įrengę šią keistą dekoraciją “malaletkos” atsitraukė nuo jos, prie sienų, pagarbiu atstumu nuo “teisėjų kolegijos”, klusniai laukdami iš jų tolimesnių nurodymų. Tada pakilo vienas iš “urkų” ir išėjo atvesti “teisiamojo”.

Jis grįžo greitai, priekin savęs praleisdamas išbalusį, bet išoriškai ramų, kaip avinėlį, neaukšto ūgio, kresną, kokių 26-27 metų rusą. Jo vardas buvo Petia, “klička” – “Čiorny” (rusiškai - “juodas”). Atrodytų visai neseniai būdamas toks impulsyvus ir energingas, Petia Čiorny dabar nesipriešino ir visiškai pakluso kitų valiai. Atvedęs jį vagis, prieš prisijungdamas prie sėdinčių “senių”, švelniai stumtelėjo “teisiamąjį” link patalpos vidurio, kad šis, užlipęs ant paruošto “kilimo”, veidu atsisuktų į “teisėjų kolegiją”.

Be jokių įžangų “urkų” vadas, vienu metu atliekantis “teisėjo”, “advokato” ir “prokuroro” vaidmenis, pradėjo kaltinamąją kalbą. “Prokuroras”, kaip ir įprasta tarp vagių, kalbėjo “pa fene” (rusų vagių žargonu). Mano lagerinė patirtis jau leido neblogai suprasti šią kriminalinių nusikaltėlių tarpusavio bendravimo priemonę.

Daugeliui “urkų”, kuriuos teko pažinti lageriuose, “pa fene” buvo žymiai lengviau išreikšti savo mintis ir jausmus, negu įprasta šnekamąja rusų kalba, nors ir persodrinta keiksmažodžiais. Į klausimą “Pa fene botaješ?” (“Ar kalbi “pa fene”?”), gavę teigiamą atsakymą, jie iškart pasikeisdavo, nušvisdavo ir pradėdavo kalbėtis žymiai atviriau bei pagarbiau. Tas dažnai man pagelbėdavo išspręsti įvairius nesklandumus bei konfliktus, atsirandančius tarp kriminalinių ir politinių kalinių.

Šiandieną “po fene” jau nebepakalbėčiau. Po tiek metų mano atmintyje išliko tik keli tos labai originalios rusų vagių kalbos žodžiai bei posakiai. Pavyzdžiui lagaminą (rusiškai - “čemodan”) vagys vadindavo net keliais skirtingais žodžiais: “ugol” (rusiškai - “kampas”), “maidan”, ir panašiai. Populiariausią nusikaltimų įnagį peilį, vagys vadino “pero” (rusiškai - “plunksna”). Posakis “Na banu postavil ugol” reiškė “Geležinkelio stotyje pavogiau lagaminą”. O palyginus švelnus urkos įspėjimas: “Šnifty vykaliu, suka, bliatj!” (“Akis išdūrsiu!”) paprastai būdavo adresuojamas “mužikui” (politkaliniui), kuris atsitiktinai pastebėjo vykdomą nusikaltimą, ir nesugebėjo laiku apsimesti, kad jo nemato. “Sikucha būdu čerez Bataijski semafor!” (“Kad aš apmyžčiau Bataisko semaforą!”) buvo dažnai naudojamas vagių žodžių ar pažadų užtikrinimas, ir jiems reiškė lygiai tą patį, ką mums - lietuviams: “Kaip Dieve myliu!”

Kaip supratau prieš tą “teisminį procesą” buvo atliekami kruopštūs “tardyminiai veiksmai”, per kuriuos, ko gero, Petia Čiorny ir “raskalolsia” (rusiškai “išsidūrė” – t.y. palūžo).

Į tolimąjį Čiukotkos lagerį “Severny” Petia Čiorny atsidangino, kaip garbingas urka, ko gero tikėdamasis, kad “visasąjunginis” “vagių teisingumas” čia jo nepasieks. Nuo to kažkada padaryto nusižengimo jau buvo praėję nemažai laiko. Bet “urkų” įstatymai plėšikų ir teroristų sukurtoje ir valdomoje Sovietų Sąjungoje buvo veiksmingesni ir efektyvesni už valdiškus. Jų “teismas” buvo panašus, bet žymiai griežtesnis, ir gerokai garbingesnis, negu jų “vyresniųjų kolegų” iš NKVD. Šiuo atveju tai buvo ne enkavedistų “trojka”, bet “urkų” “petiorka” . Taigi vagių teismas skyrėsi nuo komunistinio ne tik tardyminių veiksmų bei teisėjavimo kokybe, bet ir kiekybe.

Po tiek metų man sunku būtų originaliai atkurti “kaltinamąją kalbą”. Todėl ją tik atpasakosiu lietuviškai.

Taigi “prokuroras” ramiu bet tvirtu balsu dėstė nusikaltimo aplinkybes:

“Pirma: tokiais tai metais, tokiam tai etape, plaukiant tokiu tai laivu, tu kortomis lošei su “mužiku”. (“Įteisintajam vagiui” lošti kortomis su “mužiku” (eiliniu Gulago kaliniu - darbininku) yra nedovanotinas nusikaltimas). Antra: tu jam pralošei visus savo pinigus. (Tai jau dvigubas vagių “garbės” paniekinimas.) Ir trečia: nesugebėdamas garbingai atsilošti, tu jį papjovei ir atėmei jo sąžiningai išloštus tavo ir kitų pinigus. Taip tu net kelis kartus pažeidei “varavskoj zakon” (“vagių kodeksą”) ir privalai už tai būti nubaustas mirties bausme.”

Sustiręs iš baimės Petia Čiorny apgailėtinai stovėjo priešais “urkų” tarybą ir net nemėgino neigti jam vardijamus kaltinimus ar kažkaip gintis, kad jis to nedarė ar panašiai. Tikėdamasis, kad tai gal būt yra jo paskutinis šansas, jis vargšelis pradėjo gailiai atsiprašinėti ir prašyti pasigailėjimo. Kaip tik tuo momentu, kažkokiu nežymiu ženklu gavęs įsakymą iš “senių” vienas iš “malaletkų” staigiu ir profesionaliu judesiu prisiartino prie pasmerktojo ir smogė jam peiliu į nugarą. Petia Čiorny tik šaižiai aiktelėjo iš skausmo ar netikėtumo ir mėgino instinktyviai atsisukti į savo budelį. Tuo tarpu iš priekio prišokęs kitas “malaletka” savo peilį smeigė į krūtinę. Po šio dūrio Petia iškart susmuko, kaip maišas ant tam tikslui jam paruošto “kilimo” ir daugiau nerodė jokių gyvybės ženklų. Trys jaunuoliai – socialistinės tėvynės ateitis, kaip kokie patyrę skerdėjai, ėmėsi mėsinėtojų darbo. Pirmiausia nupjovė galvą, po to rankas ir kojas, ir viską, atidžiai stebint “teisėjų kolegijai” sumetė į žaižaruojančią krosnį. Aš sustingęs tamsiame kamputyje ir negalėdamas žiūrėti į šį neapsakomai kraupų reginį užsimerkiau galvodamas: “Viešpatie, kur aš pakliuvau?!”... Išgirdau tik, kaip aukštoje krosnyje klaikiai suspragsėjo kepama žmogiena ir iškart pajaučiau, kaip sušylkoje pasklido šleikštus degančios mėsos kvapas.

Lageriuose dažniausiai “malaletkos” atlikdavo visą “mokroje delo” (“šlapią darbą” – t.y. žmogžudystes). Atsitiktinai išaiškėjus nusikaltimui (kas būdavo labai retai), jie dėl savo per jauno amžiaus arba likdavo nepakaltinami, arba gaudavo labai švelnias bausmes. Tokias, kaip 15 parų karcerio. Būdavo, kad “senis” nuduria žmogų, o peilį paduoda kokiam nieko dėtam “malaletkai” liepdamas: “Nueik į vachtą, priduok peilį ir pasakyk, kad tu nužudei”. Tas vaikas klusniai įvykdo, kas liepta, o sėdėdamas karceryje būna gausiai aprūpintas ir maistu, ir rūkalais, net geriau nei zonoje...

Labiausiai kraujo prisigėrusį “bušlatą” “malaletkos” tvarkingai sukišo į ugnį, o į likusius du jie suvyniojo nužudytojo liemenį, kuris niekaip nebūtų sutilpęs ugniakuran. Taip supakuotą didžiausią kūno dalį jie dar susuko į atsineštą lagerinį čiužinį ir, aprišę virvėmis, kad neatsivyniotų, išsinešė laukan. Neliko nei menkiausio ženklo, kad čia tik ką buvo nužudytas žmogus. Apie neseniai gyvenusį rusų vagį Petia Čiornyj gal kažkiek dar priminė neišsivėdinusi sukepusio kraujo smarvė.

Kruopščiai suvyniotą “paketą” “malaletkos” nunešė prie draudžiamos zonos (“zapretka”) ir staigiai permetė per tvorą. Tą vėlyvą vakarą kaip tik siautė pūga (“purga”), per kurią net bokštelių (“vyškų”) nesimato. Todėl ir sargybiniai negalėjo pastebėti, kaip kažkas kažkokį ryšulį sviedžia per tvorą. Už spygliuotos tvoros ten iškart buvo status skardis, todėl permestas “ritinėlis” nuriedėjo pas kitus, toli, toli, į apačią...

Tą naktį aš sunkiai užmigau. Man buvo neramu, kad “blatnieji” manimi, kaip nereikalingu jų “teismo” liudininku vieną gražią dieną nesugalvotų atsikratyti. Kai apie tai vėliau pasiguodžiau Baliutavičiui, šis mane nuramino:

Kitą rytą skaičiuojant kalinius enkavedistams vieno pristigo. Tada, dar nežinodami, kurio konkrečiai nėra, jie atsainiai paklausė “blatnųjų”:

- Jis pas Dievulį su dūmais išėjo... - pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė kažkas iš vagių.

- Pas Dievulį, tai pas Dievulį... - abejingai pakartojo čekistas, apsisuko ir išėjo iš barako.

Po kurio laiko, tik dėl įprasto formalumo, čekistai iš barako po vieną išsikvietė kelis “urkas” tardymui. Bet jie, kaip ir visiems reikėjo tikėtis, atsakinėjo vienodai: “Nieko nemačiau. Nieko nežinau. Nieko negirdėjau.”. Enkavedistams nieko kito neliko, kaip nurašyti “kažkur” pradingusį kalinį. Negalėjo jie tai įforminti, kaip pabėgimo. Gal nurašė, kaip mirusį nuo ligos ar panašiai.

Jeigu atsitiktinai būtų iškvietę ir mane, aš jiems būčiau pasakęs lygiai tą patį: “Aš miegojau ir nieko negirdėjau.”. Labai norėčiau, kad tai būtų buvusi tikra tiesa, nes niekam nelinkėčiau net susapnuoti tokių košmariškų sapnų...

Apie metus laiko išdirbus šachtoje, vieną vasaros dieną Baliutavičius pasišaukė mane iš kasyklos ir paklausė, ar aš norėčiau važiuoti žvejoti prie Ledinuotojo vandenyno. Iš karto pamaniau, kad jis juokauja. Be to aš net nežinojau, kad šis vandenynas yra visai netoli, viename Čiukotkos pusiasalio krašte. Iki jo nėra nei 100 kilometrų. Baliutavičiui lagerio viršininkas buvo įsakęs sudaryti žvejų brigados sąrašą, į kurį aš jau buvau įrašytas.

- Bet aš ne žvejys... - mėginau pagrįsti savo abejones.

- Jeigu lagerio viršininkas paklaus ar esi žvejojęs, sakyk “Taip”. Tik nesakyk, kad su meškere! Nebijok. Jei ir nesi žvejojęs, tai greitai išmoksi, nes su tavimi važiuos dar penki kaliniai. Du jų - tikri žvejai, žvejoję Kaspijos jūroje. - įtikinėjo Baliutavičius. - Būsi šios brigados brigadininku! Sugautas žuvis turėsite priduoti ekspeditoriui, kuris iš lagerio vėliau atvažiuos jų paimti...

Aš žinoma sutikau su šiom naujom pareigom, ir džiaugiausi, kad galėsiu ištrūkti iš kasyklos.

Žvejybai pasiruošėme rimtai. Ant vilkiko platformos pakrovėme keturių irklų luotą - barkasą, vinčą, karišką palapinę, keletą tuščių statinių, apie 70 metrų tinklą - bradinį, sauso maisto davinį vienai savaitei, “primusą” bei žibalo, metalinę statinę - krosnį, anglių, virtuvinių įrankių bei kitų būtinų reikmenų. Kiekvienas gavome specialius leidimus judėti iš lagerio “Severnyj” link lagerio “Vostočnyj” (“Rytų”), susėdome į sunkvežimio kėbulą ir atsisveikinę, išvažiavome.

Likome vieni, be jokios čekistų priežiūros, ir jautėmės kaip laisvi darbininkai. Be vairuotojo, sunkvežimio kabinoje važiavo vienas civilis tarnautojas, kuris turėjo palydėti mūsų žvejų brigadą į tą vietą, kur telkiasi daugiausia žuvų.

Kai pasiekėme ledjūrio pakrantę, aš pamačiau nuostabų jūros vaizdą. Jūra buvo rami ir lygi. Tik joje plūduriavo daugybė ledo lyčių, ant kurių prieš saulutę kaitinosi ruoniai (“nerpy”), o tarpe jų - kotikai, kiauksėdami, kaip šunyčiai. Po kalnų virtinės krašto, 3-5 kilometrų pločio pakrantė buvo lygi, kaip stalas, ir tęsėsi keliolika kilometrų.

Mes išsikrovėme visą mantą, ir iš atlydėjusio civilio gavę kai kurių nurodymų bei patarimų, pradėjome statyti savo stovyklavietę. Pirmiausia pasistatėme palapinę, o joje - 6 lovas-gultus, kuriuos kartu su pataline buvome atsivežę. Paskui sunešėme vidun krosnį bei visą kitą mantą. Krosnį užsikūrėme, nes dar buvo gerokai šalta. Kol viską susitvarkėme, jau ir sutemo. Susėdę arčiau linksmai besikūrenančios krosnies aptarinėjome rytdienos darbus bei pasiruošimą žvejybai.

Man buvo daug neaiškumų. Dar prieš išvažiuojant čia, niekaip nesupratau, kuriam galui kartu su visais kitais daiktais vyrai pakrovė ir vinčą (“lebiodka”). Nenorėdamas išsiduoti, kad nieko neišmanau apie jūrinę žvejybą, tada aš susilaikiau nuo profaniškų klausimų.

Kitą rytą, kai mes pradėjome ruoštis žvejoti, šį mechanizmą, kuris man sukėlė didžiausią žingeidumą, nutempėme prie kranto. Čia jį pritvirtinome ilgais (apie 1,5 m ilgio) metaliniais strypais, įkaldami juos į amžinai įšalusią žemę. Visiems veiksmams vadovavo tiedu žvejai, o mes tik kantriai vykdėme jų nurodymus, smalsaudami, kada gi galėsime išvysti pirmąjį laimikį. Keturiese vyrai plušo išvyniodami tinklą, o mano užduotis buvo pritvirtinti tinklo galą prie vinčo lyno. Atvežus, luotas buvo iškrautas visai arti kranto; tai mes jį gan greitai ir lengvai nustūmėme į vandenį, kad įmirktų, nes kai kur dar sunkėsi vanduo. Vandens paviršius nuo kranto plokštumos skyrėsi kokiu pusmetriu. Toks nedidelis aukščių skirtumas nesutrukdė mūsų valčiai stabiliai patekti ant vandens. Vėjas ir bangos į šią mūsų pasirinktą įlankėlę buvo suvaręs daug ledo lyčių, kurios trukdė žvejybai. Luotą kuriam laikui net teko ištraukti atgal į krantą. Čia ir mūsų žvejai buvo bejėgiai – jiems dar neteko žvejoti tokiuose ledinuotuose vandenyse. Dėl labai nepalankaus vėjo tą dieną mes visai nežvejojome.

Manydamas, kad tos ledo lytis čia bus amžinai, aš niekaip negalėjau suprasti, kaip mes rytoj galėsime žvejoti su tinklais, jeigu visur plaukioja ledai. Bet tikri žvejai nusišypsojo ir nuramino mane:

Kitą dieną laukėme iki dvyliktos valandos, kol iš lėto, po truputį ledai pradėjo trauktis. Dar kažkiek delsėme, nes stipresnio vėjo nesijautė, o ledai, lyg tyčiodamiesi iš mūsų žvejybos, lėtai šliaužė viens į kitą trankydamiesi, lyg būtų susipykę. Apie 500 metrų atitolus ledams, mes pagaliau nuleidome luotą.

Pakrovę tinklą, keturi vyrai irklais nusiyrė nuo kranto. Kiek atitolę, dviese tinklą mėtė vandenin, o kiti du lėtai irklavo tolyn nuo kranto. Valtimi nubrėždami lanką, jie vėl artėjo kranto link, taip kad būtų išnaudotas visas tinklo ilgis. Mūsų tinklo plotis (grimzda) buvo apie 4-5 metrai, o ilgis siekė apie 70. Padarę lanką vyrai priplaukė prie tos pačios vietos, nuo kurios pradėjo, t.y. išmestu tinklu padarydami lyg kokį maišą. Antrąjį tinklo galą pritvirtinome prie storo metalinio strypo, kurį netoli vinčo buvome įkalę į žemę. Po to įsitvėrę į dvejas vinčo rankenas, pasikeisdami po du, suprakaitavę sukome vinčo būgną, kuris vyniojo plieninį lyną, kartu traukdamas ir tinklą į krantą.

Tąsyk ištraukėme apie 40-45 kg su viršum kilogramų kuprės (“garbuša”) – lašišinės žuvies, sveriančios po 2-3 kg, o kai kurios iki 5 kg; kelias stintas (“koriuška”) - nedidelės į silkes panašios plačianugarės žuvys; skumbrės bei keliolika plekšnių bei kitų rūšių žuvų.

Kitos dienos ryte nuo kranto ledų nesimatė, tik kur, ne kur dar plaukiojo kelios nedidelės lytis, ant kurių prieš saulę šildėsi jūros gyvūnai.

Žvejai man paaiškino, kodėl čia tiek daug ruonių ir kotikų. Netoli nuo mūsų, už kokių 3 km, kalno papėdėje, stovėjo “Vostočnyj” lageris, iš kurio per garsiakalbius pastoviai sklido įvairi rusiška muzika. Ant ledo lyčių gulintys jūros gyvūnai, matyt, mėgo tuos garsus, o kotikai – “jūriniai šunys” net pritarė kiauksėdami iš pasitenkinimo.

Po kelių susitikimų, supratę, kad mes esame jų likimo broliai – tik prievarta nublokšti nuo savo pavergtų tėvynių, čiukčiai įsidrąsino ir tapo mums atviresni. Mums buvo ypač įdomu sužinoti, ar tiesa buvo tai, ką dažnai pasakodavo kiti kaliniai, kad kartais vietiniai gyventojai sugebėdavo ištrūkti iš už “geležinės uždangos”, ir per užšalusį Beringo sąsiaurį pasiekdavo Aliaską. Mums - politiniams kaliniams nors ir teorinė galimybė pasiekti išsvajotą laisvę, kurią šiuo atveju simbolizavo Jungtinės Amerikos Valstijos, buvo kaip kokie narkotikai, kurie gundė, viliojo ir jaudino mūsų vaizduotę.

Vienas atviresnis senyvo amžiaus čiukčius su skausmu širdyje, dūsaudamas man papasakojo tragišką savo šeimos istoriją. Jis buvo vienas tų, kurie apsilankydavo Amerikoje ir vėl grįždavo į Sovietiją. Šiuos atrodytų neįmanomus žygius jis darydavo tik tam tikru metų laiku, kai abu krantus sujungdavo ledas. Į savo nartų kinkinį atrinkęs tik baltapūkius šunis jis išvykdavo per pačią pūgą, kad joks “gudragalvių” rusų pasienietis nesugebėtų net per žiūronus pamatyti ką nors įtartino. Į Aliaską pas savo laisvus giminiečius šis žmogus nugabendavo poliarinių lapių bei kitokių brangių kailių, už kuriuos mainais atsiveždavo šaudmenų, arbatos, “paauksuotų” indų bei kitų buičiai naudojamų daiktų. Žodžiu, tarp giminingų šiaurės tautų vyko normali prekyba, gal tik kiek apsunkintomis sąlygomis. Šiems tikriesiems Čiukotkos gyventojams jokios sienos, jokios “geležinės uždangos” neegzistavo. Kiek įstengė jie priešinosi užkariautojų primestai tvarkai ir svetimiems papročiams. Norėdami kuo greičiau palaužti laisvą šių žmonių dvasią, rusai ne vien anekdotus apie čiukčius kūrė. Jie čia naudojo tą pačią imperialistinę taktiką, kaip ir okupuotoje Lietuvoje. Pavergtą tautą jie girdė pigia degtine, o vaikus, anksti atskirę nuo tėvų, nuodijo savo buka, bedvase ideologija, kad šie pavirstų tikraisiais jų anekdotų personažais.

Pasibaigus vasarai, šio medžiotojo sūnų, dar mažą nesubrendusį berniuką, kartu su kitais mažamečiais čiukčių vaikais bolševikai išsiveždavo į Peveką, kur “nemokamai” mokė “kalbos, kuria kalbėjo Leninas”, rašto, bei kitų mokslų, o svarbiausią – nusikalstamos komunizmo ideologijos. Vieną dieną, jau gerokai ūgtelėjęs iki nemažo piemengalio, sūnus netikėtai sugrįžo į tėvų jurtą. Paprastai jis grįždavo tik trumpiems vasaros mėnesiams. Nustebęs tėvas, po kiekvienų mokslo metų vis sunkiau ir sunkiau susikalbantis su savo vaiku, paklausė sūnaus, žiūrėdamas jam į akis:

Savo vaike jis išvydo kažkokį svetimą sutvėrimą, kuris vietoje atsakymo, nei iš šio nei iš to užsipuolė savo tėvą kaltindamas:

- Nutilk! – neištvėręs čiukčius piktai subarė “jaunąjį leninietį”, kurį dar visai neseniai laikė savo atžala. – Kur tau į galvą sugrūdo tokias nesąmones?!

– Mokykloje! Aš jiems viską papasakojau!...

Na toliau tėvui aiškinti nereikėjo. Jis pats pamatė, kaip dar tolumoje prie jų jurtos artėja būrelis ginkluotų enkavedistų. Jie ėjo suimti “liaudies priešo”, kurį išdavė naujasis “Pavka Morozov” iš Čiukotkos pusiasalio. Tada žmoguje kažkas trūko. Jis suprato, kad kažko brangaus neteko galutinai ir negrįžtamai. Čiukčius stipriai smogė “komsomolcui” per veidą ir kaip mat jį apsvaigino. Paskui greitai sugriebė dar neatgavusį sąmonės komunistinį jaunuolį už plaukų, ir nutempęs, čia pat už kalvos, su savo diržu jį pakorė ant šlaito. Paskui ramiai išėjo ir pasidavė apstulbusiems enkavedistams.

Kai man pasakojo savo istoriją, šis senas tundros gyventojas jau buvo pakankamai atsėdėjęs lageriuose už visus nusikaltimus. Sulaukęs Stalino dvėsimo bei amnestijos, jis dabar pasenęs, bet nepalaužtas, su ilgesiu ir viltimi, kaip ir mes, žiūrėjo į ledinuotojo vandenyno horizontą, mėgindamas įžvelgti kitą krantą.

Kalint Čiukotkos “Severny” lageryje, man teko išgirsti ir daugiau neįtikėtinų istorijų apie Kitą krantą. Pasakojo, kaip viena gausi grupė politinių kalinių, vadovaujamų latvių pulkininko, išdrįso per užšalusį Beringo sąsiaurį pabėgti į Aliaską. Su savim jie negalėjo paimti daug maisto, nes lageriuose jo visuomet trūko. Bet jie įkalbėjo kelis smulkius rusų vagis (“sukas”), dirbusius lagerio virtuvėje, nugvelbti kažkiek daugiau produktų ir bėgti kartu. Kol užteko maisto, bėgliams sekėsi gan neblogai, bet į kelionės pabaigą, kai iki išsvajoto laisvės kranto buvo likę visai nedaug, baigėsi maisto atsargos. Tik tuomet “virėjai” suprato, su kokiu tikslu politiniai (“mužikai”) įkalbino juos bėgti kartu. 21 kalinys, daugiausia latviai, kukliai, bet “nevegetariškai” maitindamiesi, sėkmingai pasiekė Aliaskos krantus, o dviems “virėjams” visgi pavyko išvengti kolegų likimo. Jie vargais negalais, nusekę ir išbadėję buvo atrasti sargybinių ir gyvi sugrąžinti į tą patį lagerį. Čia jie ilgai visiems su siaubu pasakodavo, “kak fašysty naševo Pašku sjeli!” (“kaip fašistai suvalgė mūsų Pašką”).

Mes žvejojome kasdien, užmesdami tinklą po du-tris kartus per dieną. Iš “Severnyj” lagerio reguliariai atvažiuodavo sunkvežimis su keturiais kaliniais, kurie pasikraudavo po 2-3 statinaites su šviežia žuvimi ir grįždavo atgal. Iš jų sužinojome, kad mūsų sugauta kuprė (“garbuša”) nepatenka į lagerio virtuvę, o kaliniams lieka tik prastesnė žuvis –plekšnė (“kambala”), gružė (“byčiok”). Supratę, kad enkavedistai mus išnaudoja, kad patys tuktų, apvaginėdami kalinius, mes nutarėme “prastos” žuvies į statines nekrauti. Jas išmesdavome atgal į jūrą, tikėdamiesi, kad dabar ir kaliniai galės paragauti skanesnės žuvies. Deja, tik vėliau sužinojome, kad taip padarėme “meškos paslaugą” – savo lėkštėse kaliniai daugiau nepamatė jokios žuvies.

Jautėmės eilinį kartą enkavedistų apgauti ir pažeminti. Prieš išvykstant, jie buvo žadėję, kad bent pusė mūsų sugautos žuvies tikrai pateks ant kalinių stalo.

Vieną gražią saulėtą dieną iš mūsų lagerio atvažiavo fotografas su vienu čekistu – prižiūrėtoju ir nusivedė į tą šalia esantį lagerį. Pastatę prie vienos baltesnės barako sienos, lyg sušaudymui, mus nufotografavo. Baigęs darbą fotografas nusišypsojo ir pasakė:

Man tai buvo taip netikėta, lyg perkūnas iš giedro dangaus. Aš iš kažkokio svaigulio pradėjau netikėtai svyruoti, o iš akių nevaldomai, lyg žirniai pradėjo byrėti ašaros. Vos susivaldžiau norėdamas sušukti “Tu meluoji!”. Bet džiaugsmo ašaros užgniaužė kvapą, ir aš atsisėdau ant žemės... Vyrai nuėjo tolyn prie palapinės, o aš sėlinau iš paskos apmastydamas savo ateitį.

Tas kaimynystėje esantis lageris tikriausiai buvo griežto režimo, nes per visą žvejybos laikotarpį mums neteko pamatyti nei įeinančių į zoną, nei išeinančių kalinių. Be to, zonos kampuose, bokšteliuose dar stovėjo ginkluota sargyba, kai tuo laiku kituose lageriuose to jau nebebuvo. Visą žvejybos laikotarpį jautėmės iš tų bokštelių akylai stebimi.

Vieną saulėtą ir ramią dieną, nuo lagerio pusės, kaip visuomet, girdėjosi tranki muzika. Prie kranto artėjo lytys, ant kurių kiauksėdami šildėsi tie jūros gyvūnėliai. Mes užmetėme tinklą, ir jau baigiant traukti į krantą, staiga išgirdome šūvius, kurių garsas, kaip mums pasirodė, sklido nuo lagerio pusės. Iš karto pamanėme, kad kas nors įvyko zonoje, ir nekreipdami dėmesio toliau dirbome savo darbą – traukėme tinklą su nemažu laimikiu. Šį kartą ištraukėme apie 80 kg žuvies, daugiausia – stintų (“koriuška”), bet buvo ir kelios kuprės (“garbuša”), kurios svėrė virš 5 kg. Ištraukę tinklą, nutarėme išvilkti ir luotą, nes lytys grėsmingai artinosi prie kranto. Vos tik spėję sutvarkyti tinklą, vėl išgirdome kelis garsesnius šūvius. Sužiurome į tą pusę iš kurios sklido garsas ir išvydome du šautuvais ginkluotus čekistus atbėgančius nuo lagerio pusės. Pamačius tokį vaizdelį iš karto kilo natūrali kaliniui mintis, kad jie bėga susidoroti su mumis ar atimti žuvį. Bet šį kartą jie šaudė ne į mus, o į simpatiškus “rusiškos muzikos mėgėjus”. Atbėgę enkavedistai uždususiais balsais paprašė mūsų luoto, kad galėtų priplaukti prie lyties ir pasiimti nušautus ruonius (“nerpy”). Negalėjome jiems nepaklūsti, nes jie buvo ginkluoti čekistai, o mes tik beteisiai kaliniai. Aš, kaip “brigadininkas”, atsakingas ir už žvejybos inventorių, atsakiau jiems, kad jų vienų plaukti su luotu neleisiu. Bijojau, kad jį gali pavogti. Du savanoriai iš mūsiškių nuplaukė kartu ir nuėmę nuo lyties 3 nušautus gyvūnus, grįžo į krantą. Patenkinti čekistai pasiėmė du ruonius, palikdami vieną mums, sakydami jog tai “skani mėsa”. Iš tikrųjų ne dėl mėsos jie tuos gyvūnus šaudė. Enkavedistams rūpėjo tik šių gyvūnų švelnus kailiukas. Tai supratome, kai jie paprašė grąžinti nuluptą kailį.

Tuomet mes supratome, kad anksčiau jie šių gyvūnėlių nešaudė, nes neturėjo valties. Dabar, išvydę mus žvejojant, nutarė pasinaudoti proga.

Mūsų virėjas, vienas iš žvejų, meistriškai nudyrė ruonio kailį ir nedelsdamas nunešė į lagerį. Grįžo nešinas 5 pakeliais papirosų, bei 2 machorkos! Mums net akys išsprogo ant kaktos. Juk rūkalai čia buvo aukso vertės.

Nulupęs odą, sukapojęs mėsą, virėjas ją pasūdė į vieną iš statinių. Nedidelę dalį supjaustė ir įdėjęs į plaučius panašius gabalėlius įkaitinton keptuvėn, turėjo skubiai dangčiu uždengti, nes šie šokinėjo, kaip žiogai. Nors mūsų “kokas” turėjo ir džiovintų svogūnų bei kitų prieskonių, bet žuvies taukų kvapas ryškiai dominavo. Ruonio mėsa buvo neskani, riebi, kaip gryni žuvies taukai ir akyta, kaip kempinė. Vyrai jau kitą dieną grįžus į lagerį pamainomis lakstė į išvietę. Na o man, kažkodėl praėjo lengviau, gal kad žuvies taukus jau buvau įsisavinęs. Bet kiek vėliau ir man paleido vidurius. Didesnę dalį čekistų “dovanos” teko išmesti.

Po kelių dienų įdirbio, kartu sudarėme neblogą tarptautinę žvejų brigada: vienas lietuvis (“brigadininkas”), vienas moldavas, vienas rusas bei trys vakarų ukrainiečiai, kurių vienas buvo mūsų pagrindinis virėjas. Visi buvo draugiški ir nuoširdūs vyrai. Deja, dabar jau negalėčiau prisiminti nei vieno jų pavardės. Vadindavome vienas kitą vardais. Virėjas buvo berods – Vasilij. Grįžus į lagerį visi išsiskirstėme po savo barakus, ir po to daugiau nesimatėm.

Žvejojome tris savaites, kol vieną dieną iš mūsų lagerio atvažiavo sunkvežimis su priekaba. Pasikrovę mantą ir laimikį grįžome atgal. Ta šviežia žuvis turėjo pagerinti skurdų kalinių maisto racioną, bet iš tikrųjų tik nedidelė jos dalis patekdavo į lagerio virtuvę. Didesniąją ir gardžiausiąją dalį suvartojo enkavedistai - lagerio administracija bei prižiūrėtojai.

Sugrįžę į savo lagerį sužinojome neįtikėtiną, bet ir labai džiugią naujieną – mes politiniai kaliniai esame amnestuojami!

Šį Sovietų vyriausybės įsaką perskaitė viso lagerio kaliniams, išrikiavę juos zonos aikštėje. Mes tuo laiku dar žvejojome ir apie šią džiaugsmingą žinią nieko nežinojome.

Visiems tai buvo neapsakomas džiaugsmas, bet kartu ir baimė, kad tik neatšauktų šio išganingojo įsako. Šia taip laukta žinia kaliniai galutinai patikėjo tik tuomet, kai juos po vieną pradėjo šaukti į administracijos baraką ir fotografuoti paso nuotraukoms.

Kai visų nuotraukos buvo padarytos, buvome sušaukti į valgyklos salę. Čia lagerio viršininkas kartu su politruku – “kūmu” įteikiant visiems Sovietų Sąjungos piliečio pasus paskelbė tokią naujieną:

Kaip minėjau anksčiau, kol kalėjau šiame lageryje, dirbau šachtoje ar žvejojau, į mano asmeninę sąskaitą pastoviai plaukė pinigai. Kai paskelbė apie amnestiją buvo tik 1955 metai, Spalio 15-ta. Mano bausmės pabaigos laikas buvo 1973. Nors aš nelabai tikėjau, kad sulauksiu dienos, kai mane išleis į “laisvę”. Todėl, jeigu koks tautietis, atkalėjęs savo sąlyginai trumpą bausmės laiką buvo išleidžiamas namo, ir kreipdavosi į mane, aš neatsisakydavau jį sušelpti. Parašius prašymą lagerio buhalterijai, iš mano sąskaitos jam išduodavo sumą grynais, kurią aš sutikdavau perleisti. Taip iš mano sąskaitos buvo nurašyta apie dvylika tūkstančių rublių. Kai man pačiam atsirado galimybė pasinaudoti savo uždirbtais pinigais, jų buvo likę tik apie trys šimtai rublių. Bet tai nebuvo problema, nes visos grįžimo į Tėvynę išlaidos buvo apmokamos okupantų valdžios.

Gavę visus reikiamus dokumentus, mus apie 15 buvusių politinių kalinių nuvežė į Peveko oro uostą. Iš čia turėjome skristi į Magadaną. Oro uoste už valdiškus pinigus gavome lėktuvo bilietus, kainuojančius 123 rublius ir draudimą – 2,50 rub. Lėktuvo bilietą “Nr.187282 H” išsaugojau iki šių dienų.

Prieš skrydį mums buvo paaiškinta, kad be kailinių mūsų į lėktuvą neįleis. Kas neturi kailinių, už 80 rublių šiai kelionei gali išsinuomoti ilgus kailinius, taip vadinamus “tulup”. Aš buvau vienas tų, kurie neturėjo kailinių. Bet aš visai nenorėjau už kelių valandų skrydį papildomai mokėti net 80 rublių. Nutariau, kad ir brangiau, bet verčiau įsigyti kailinius, kurie ir Lietuvoje pravers. Juos nusipirkau už 150 rublių oro uosto parduotuvėje. Tai buvo šilti lengvi ir patogūs “puskailinukai” iki kelių. (Šiuos Čiukotkos kailinius vėliau atsivežiau į Kauną.)

Apsirūpinus reikalaujama skrydžio apranga, mus įsodino į lėktuvą. Tai buvo JAV gamybos (Amerika ir vėl mums padėjo!) transportinis lėktuvas “MacDonald Douglas”. Viduje nebuvo jokių sėdynių keleiviams. Įsitaisėme neapšildomame krovinių skyriuje ant medinių grindų.

Iš Peveko išskridome giedru saulėtu oru. Skrydžio pradžia nieko blogo nepranašavo. Bet tolstant nuo Peveko, lėktuvą pradėjo vis labiau kratyti ir blaškyti. Mes gulėdami ritinėjomės kaip statinės, nuo vieno lėktuvo borto į kitą. “Douglas” tai leidosi, tai staigiai kilo. Kroviniams skirtame lėktuve nebuvo jokių iliuminatorių, ir mes niekaip negalėjome matyti kas darosi už borto. Galėjome tik įsivaizduoti, kad išorėje siaučia stiprus vėjas, kuris šiame pusiasalyje buvo kasdienybė. Kai toks skridimas užsitęsė, pasidarė ne itin smagu. Iš lakūnų kabinos išėjęs, kaip pats prisistatė – “bortmechanikas”, laikydamasis už durų, paaiškino, kad patekome į audrą ir todėl teks priverstinai nusileisti “Čiukotskije kresty” (“Čiukotkos kryžiai”) oro uoste. Lakūnai jau buvo informavę šio uosto dispečerį, kad dėl apledėjusio lėktuvo bei audros yra priversti nusileisti. Jie paprašė, kad nusileidimo takas būtų papildomai apšviestas laužais, nes dėl pūgos signalinių lempučių visai nesimatė.

Besivartydamas avarinės situacijos užkluptame lėktuve aš kažkodėl visai nejaučiau, kad mūsų gyvybei gresia realus pavojus. Nepanikavo ir mano bendrakeleiviai. Keletą ratų apsukęs virš “Čiukotkos kryžių” oro uosto, apledėjęs “Douglas” pagaliau laimingai nusileido. Kai pilotai su šypsena veiduose išėjo iš savo kabinos, jie mus pasveikino sakydami:

Pilotai nebuvo prieš mus priešiškai nusistatę, todėl atvirai papasakojo kokioje sunkioje padėtyje buvo atsidūręs mūsų “laineris”. Po pusvalandžio ramaus skrydžio, kai lėktuvas pateko į audros zoną, pilotai stengėsi pakilti aukščiau. Bet didesniame aukštyje iškilo kita problema – apledėjo lėktuvo sparnai ir fiuzeliažas. Todėl jie buvo priversti vėl žemėti į audros sūkurį. Ten blaškėsi kol atitirpdavo ledai ir galėjo vėl kilti aukščiau. Taip jie darė kelis kartus, bet supratę, kad blogas matomumas ir stiprūs vėjo gūsiai neleis saugiai pasiekti Magadano, jie nutarė mėginti leistis čia.

Išlipę iš lėktuvo, mes visi - laimingieji keleiviai bei lakūnai susirinkome nedidelėje laukimo salėje. Lėktuvo vadas, (perspėjęs, kad jei bus palankus oras, rytoj 10-tą ryte skrisime toliau) mus po du-tris išskirstė pas civilius gyventojus, gyvenančius netoli oro uosto. Šie mus šiltai sutiko ir priėmė, stebėdamiesi, kad mes esame gimę po laimingomis žvaigždėmis, jeigu sugebėjome per tokią audrą išlikti sveiki. Pasirodo, visi aplinkiniai gyventojai buvo “mobilizuoti” gelbėti lėktuvą bei jo keleivius. Paskubomis buvo sunešta sausų šakų bei malkų, ir, užpylus degalų, užkurti dideli laužai.

Sibiriokai mus pavalgydino ir apnakvydino. Mes dviese su kitu bendrakeleiviu gavome du čiužinius ir antklodes, na o pagalves atstojo mūsų pačių kailiniai.

Tik kitos dienos popietę, aprimus audrai, padėkoję visiems gyventojams, kurie atėjo mūsų palydėti, mes vėl galėjome pakilti ir tęsti savo kelionę lėktuvu.

Magadano oro uostą pasiekėme be rūpesčių. Atvykę į paskirstymo lagerį turėjome ką papasakoti ten sutiktiems draugams ir pažystamiems.