Krante esantys visai nekreipė dėmesio į mūsų valtį, todėl laisvai plaukėme toliau. Iš viso irklavome apie keturias valandas, ir uosto vartus mes pasiekėme tik apie 16 valandą.

Vėliau sužinojome, dėl ko buvo tas pasiutęs šaudymas. Pasirodo, taip rusai šventė savo pergalę: dvi dienas ir naktis šaudė iš visų pabūklų, kurie buvo paimti iš vokiečių, kol neiššaudė visos trofėjinės amunicijos. Be to, komunistų kareiviai ir karininkai buvo girti, ir broliškai glėbesčiavosi su kolegomis fašistais (ir kareiviais ir karininkais), tik ką buvusiais mirtinais priešais. Ką gi, - kartu pradėjo (1939.08.23), kartu ir užbaigė. “Šaunuoliai”! Abu “puikiai” padirbėjo (50 milijonų ar net daugiau gyvybių paklojo). Tiesa, raudonieji žudikai tuo dar nepasitenkino. Jie dar pratęsė savo darbelius okupuotoje Lietuvoje, pasauliui abejingai stebint.

Abiejose uosto vartų pusėse stūksojo niūrūs trijų aukštų betoniniai pastatai - tvirtovės, kurių viduje buvo įrengtos kareivinės, sandeliai ir kitokios paskirties patalpos.

Mums iš jūros įplaukus pro vartus, dešinėje pusėje, prie molo pamatėme stovint laivą-vilkiką “Hamburg”. Tuo pasinaudodami, mes pirma ir priplaukėm iš tos pusės, kur stovėjo vilkikas, įsmukdami tarp šio laivo ir tvirtovės, kad nuo priešingo kranto nesimatytų mūsų valties.

Pirmiausia nutarėme apžiūrėti pastatą, todėl priplaukėm prie laiptų, kurie leidosi į vandenį. Valtį pririšę prie ten, sienoje įtvirtintos grandinės, mes įėjome į patalpas.

Žemutiniame aukšte buvo maisto ir ginklų sandeliai, kuriuose radome daug įvairiausių gėrybių. Ten buvo net šokolado ir belnai, ko tik širdis geidė: įvairiausių mėsos ir žuvies konservų, o taip pat maišai su “galetu” (tai tokie sausainiai, nedideliais kubeliais iškepti iš antrarūšių miltų ir vartojami vietoje duonos, dar vadinami “sauso davinio duona”), be to ir paprastų duonos kepaliukų. Maistas žinoma, kaip ir visa kita, buvo paliktas vokiečių.

Suprantama, buvome gerokai išalkę ir nusilpę, tad pirmiausia visi nutarėme pasistiprinti. Bet tik, gink Dieve, nepersivalgyti!

Šiek tiek pasisotinę ir prisidėję į kišenes šokolado bei kitų skanėstų, užlipome į antrą aukštą. Čia radome karininkų ir kareivių miegamuosius - kareivines. Kareivių lovos buvo gražiai paklotos, nesimatė jokios netvarkos. Atrodė, jog kareiviai išėjo ir tuoj pat sugrįš (suprantama - ten “sugrįžo” jau kiti - mažiau tvarkingi kareiviai). Taip pat buvo ir karininkų kambariuose. Trečiame aukšte kareivinės buvo paliktos atatinkamoje tvarkoje.

Visur radome palikta įvairių niekniekių, kurie mums tuo momentu nerūpėjo. Ant vienos spintelės (atrodo - kareivių) radau dėžutėje paliktą lūpinę armonikėlę, kurią ir pasisavinau (radę rusai vis tiek, turbūt, būtų išmetę ar sugadinę). Aš nuo vaikystės mokėjau ir mėgau groti, bet ten, laikantis visiškos tylos, nedrįsau rodyti savo “meno”.

Taip, tyliai bevaikštant iš vieno kambario į kitą, užgirdome radijo siųstuvo garsus. Jie sklido iš trečiojo aukšto. Visi nuskubėjome šaltinio kryptimi. Galop atradome kambarį, kuris buvo prigrūstas įvairios ryšių aparatūros. Ten buvo didelis radijo siųstuvas-priimtuvas bei visas radarų pultas.

Tuojau prie siųstuvo priglūdo mūsų įgulos “ryšininkas” Arbačiauskas. Bet greitai prisipažino, kad jis su tokia sudėtinga technika nieko bendro neturėjęs (jis buvo apmokytas tik telefono ryšiui). Be to ir abu vokietukai nieko nesusigaudė. Jie tik klausėsi radijo pranešimų, kuriuos vokiškai perdavinėjo kažkokia stotis. Kiek pasukinėję rankenėlę ir paklausę įvairių stočių, jie pasakė, kad šiuos signalus perduoda Hamburgo uostas, ir kad šis uostas kol kas yra neutralus ir jame dar šeimininkauja vokiečiai.

Užlipę virš trečio aukšto, ant stogo mes radome keturvamzdį kulkosvaidį “Orlikoną”, kuris buvo paruoštas šaudymui ir nukreiptas į jūros pusę. Atrodė, kad tuoj sugrįš kariai ir ginsis nuo priešo. Ant stogo dairėmės ir vaikščiojome atsargiai pasilenkę, baimindamiesi, kad nuo kranto mūsų nepastebėtų rusai. Bet ten niekam nerūpėjo. Kaip vėliau sužinojome iš vietinių gyventojų, visi “išvaduotojai” buvo apakę ir apkurtę nuo džiaugsmo ir degtinės, kurios gėrė kiek pakėlė.

Mes, deja, nebuvome šventiškai nusiteikę, nors ir išlikome gyvi. Niekas negalėjo užtikrinti (ypač mums - lietuviams), ar ir toliau tokiais išliksime.

Dabar galutinai įsitikinome, kad mes nei Stokholme nei Hamburge, o Liepojoje. Taip, taip, Liepojoje (per tas dvi paras mes gerokai pasistūmėjome - net 45 km Lietuvos link)! Reikėjo kažką daryti...

Pagaliau, baigę “inspektuoti” tvirtovę, sugrįžome į pirmo aukšto maisto sandelį. Ten į kuprines susikrovėme daugiau maisto. Aišku stengėmės, kad būtų įvairus: paėmėme visokių kruopų, kakao miltelių, cukraus bei konservų. Pasiėmę maišus, nusileidome į valtelę. Viską pasikrovę nusprendėme apžiūrėti tą “Hamburgą”, kuris mus patikimai užstojo nuo pašalinių žvilgsnių.

Tas “šleperis” - vilkikas buvo taip pat virve pririštas prie molo grandinės. Mes su valtele priplaukėme prie borto, kuris buvo gan aukštas, ir todėl buvo sunku pasiekti denį. Teko pasikamuoti, kol sugebėjome užlipti į laivą. Valtį palikome prie laivo borto, tik užsitempę virvę į viršų pririšome.

Denyje nesimatė nei gyvos dvasios. Kai atidarėme duris į tarnybines patalpas - kubriką, iškart pajutome malonią šilumą ir keptos kiaušinienės kvapą. Virtuvėje radome išvirtos pupelių kavos, o keptuvėje iškeptą, dar vos šiltą kiaušinienę, kuri mums visiems sužadino apetitą. Tad vėl nieko nedelsdami ir neklausdami, kaip tikri šeimininkai, pasiėmėme maistą ir iš virtuvės perėjome į kajutkompaniją. Čia taip pat visur tvarka, kaip ir tvirtovėje: viršutiniai gultai gražiai pakelti, švari patalynė, o ant kiekvieno gulto, kojūgalyje - gražiai sudėti balti jūreiviški rūbai bei baltiniai. Štai čia ir šovė mintis - tapti šio laivo jūreiviais. Šis sumanymas mums buvo didelė palaima, kad į nelaisvę galėsime patekti ne kaip nevykėliai bėgliai, o kaip šio “škiperio” jūreiviai. Tai drauge buvo ir šiokia tokia viltis išlikti. Su šia idėja visi sutiko ir tuojau pat pradėjome persirenginėti. Rūbai beveik visiems tiko. Baltai apsitaisę nutarėme pasidalyti naujomis pareigomis. Bet pasirodė, kad ne taip paprasta staiga tapti jūrininku, netgi atsižvelgiant į mūsų ką tik įgytą patyrimą. Čia jau pasireiškė Dūdos privalumai. Jis atrodė solidesnio amžiaus, nes tuo laiku nešiojo barzdą ir jau buvo šiek tiek panašus į jūreivį ar net kapitoną, ar šiaip į žmogų susijusį su jūra. Be to, jis žinojo kai kurias jūreiviškas komandas bei terminus ir net laivo detalių pavadinimus. Tai jau buvo daug! Tai jam garantavo “aukštą postą” mūsų komandoje, ir visos įgulos nutarimu Dūda buvo išrinktas mūsų laivo “vadu”.

Tuos svarbius žodžius Dūda buvo išmokęs ir įsiminęs dar vaikystėje, kai trindamasis Klaipėdos uoste girdėdavo kaip komanduodavo tikrieji locmanai ir kapitonai. Jo garbei, jis laiku atsiminė tas kelias būtinas komandas.

Pasitarus, greitai nustatėme tokią ekipažo sudėtį: locmanu, t.y. vyriausiuoju lieka “kapitonas” Dūda (kitų kandidatų nebuvo), vienas iš vokietukų tampa jo pavaduotoju (atsižvelgta į nacionalines mažumas!), na, o likusieji - paprasti jūreiviai.

Reikia pasakyti, kad mūsų “kadrų politika” (atsižvelgiant į itin sudėtingas aplinkybes) buvo gan demokratiška. Nors aš jaučiausi “pažemintas pareigose”, bet teko pripažinti, kad mašinistu “Hamburge” aš nepajėgsiu būti (nė velnio nenutuokiau kaip elgtis su garo mašina). Deja, nei kiti iš mūsų šauniosios komandos nemokėjo apsieiti su tokiu varikliu. Todėl nutarėme, kad mūsų mašinistas pabėgo, kūrikas irgi.

Mūsų demokratiški pasitarimai paprastai vykdavo tokia tvarka: pirmiausia mes - lietuviai tarpusavyje susitardavome lietuviškai, kaip elgsimės vienu ar kitu atveju (buvome dauguma), o pasitarę, savo sprendimus versdavome į vokiečių kalbą, kad ir vokietukai suprastų; jie mums visą laiką pritardavo ir girdavo už “genialias mintis”.

Taigi persirengę jūrininkais visus senus savo rūbus sumetėme į krosnį, žadėdami naktį (kad niekas nepastebėtų dūmų) sukūrenti. Persirenginėjant naujais rūbais vyrai atkreipė dėmesį į pajuodavusią odą ant mano blauzdikaulių. Jie, nuoširdžiai sunerimę, patarinėjo man įvairiausius gydymo būdus, bet nei vienas jų “receptas” nepadėjo - tos nušalusios vietos labai skaudėjo. Dar ilgai, jau būnant belaisvių lageriuose, mane kankindavo tie skausmai.

Sėkmingai “persikūniję” į naujus vaidmenis, sotūs, laimingi ir švariai apsirengę, mes sulaukėme vakaro. Nakvynę turėjome, tad nieko kito nebeliko, kaip gerai pailsėti. Visi nusirengę iki baltinių sugulėme į švariai paklotas lovas ir ilsėdamiesi aptarinėjome mūsų ateitį. Šnekėjomės apie neišvengiamą nelaisvę ir jos galimas pasekmes. Nutarėme, kad savąja kalba, t.y. lietuviškai, mes nelaisvėje tarp savęs nekalbėsime, nes puikiai nujautėme kuo tai gali baigtis...

Kaip vėliau teko įsitikinti, ta nuojauta buvo pagrįsta. Be to ir patys vokietukai patarė neišsiduoti, kad esame lietuviai. Taip visi tapome “vokiečiais” ir ne šauktiniais, o samdytais civiliais jūrininkais. Be to, kare nedalyvavome. Kai šį naują sumanymą paaiškinome tikriesiems vokiečiams, jie kaip įprasta mielai sutiko su mūsų melu ir net pažadėjo visokeriopai palaikyti mūsų naują tautybę. O aš be “jūreivio”, dar gavau ir “vertėjo” iš rusų kalbos (kurią mokėjau geriau už likusius) į vokiečių vaidmenį. Tiesa pastarąją mokėjau daug silpniau už pirmąją, bet privalėjau suvaidinti, kad yra atvirkščiai.

Nors man ir labai skaudėjo kojas, bet nuovargis buvo stipresnis ir nepajutau, kaip bekalbėdamas užmigau. Besišnekučiuodami sumigo ir mano bendražygiai...

Prabudau jau naktį, užgirdęs žingsnius denyje. Pamačiau, kad pabudo ir vokietukai, kurie jūroje beveik visą laiką gulėjo ar miegojo. Mūsų kubriko dangtis buvo užsklęstas iš vidaus, tad aš įsidrąsinęs paklausiau vokiškai:

- Wer das?

Anapus - tyla. Nesulaukęs atsakymo dar kartą pakartojau: “Kas ten?”

- Ar galime pas jus įeiti? - po minutės kažkas tyliai, prie pat dangčio paklausė gryna vokiečių kalba.

- Keliese jūs? - klausiame šiek tiek aprimę.

- Dviese.

Tuoj sukilo visa įgula ir trumpai pasitarę nutarėme įleisti netikėtus svečius. Pasirodo, kad tai buvo du jauni vokietukai, kurie šiuo laivu dviese, bandė, kaip ir mes, bėgti į Švediją, bet nelaimei, juos pastebėjo ruselių greitaeigis kateris ir tuoj pat pasivijo. “Hamburgą” su bėgliais grąžino į uostą, pririšo prie vartų-tvirtovės. Nusukę nuo garo mašinos vieną svarbią detalę, numetė ją į anglių krūvą, ir vėl nuplaukė į atvirą jūrą, o juos vargšelius paliko laive, prigrasindami, kad daugiau nemėgintų bėgti. Mes, irkluodami link uosto vartų, ir sutikome išplaukiant tą katerį, pilną ruselių. Kareiviai draugiškai mojavo, turbūt mus vienmarškinius palaikę saviškiais, sumaniusiais po jūrą pasiplaukioti (“pokatatsa”). Jie gi negalėjo žinoti, kad mes grįžtame iš “Švedijos”. Tokiais pat mus palaikė ir mūsų du “kolegos”. Kai pagauti bėgliai jau ruošėsi skaniai pietauti, jie pamatė mūsų valtį grįžtančią iš “ekskursijos” ir plaukiančią prie jų laivo. Užgirdę svetimą kalbą, įsitikino, kad tai tikrai “bolševikai” ir, virve pritraukę vilkiką prie molo, jie pasislėpė tarp kranto akmenų. Ten ir sulaukė nakties. Na, o naktį, kai sušalo ir labai ištroško bei išalko, jie nutarė mus “bolševikus” netikėtai užpulti ir miegančius visus išžudyti, o po to, tamsoje, vėl bėgti šiuo laivu į Švediją. Ačiū Dievui, mūsų laimei, jiems nepavyko įgyvendinti savo žiauraus sumanymo. Mums jau būtų visiems galas, jeigu nebūtume užsisklendę iš vidaus. Laimingo atsitiktinumo dėka, mes vėl tam kartui išlikome gyvi. Ir vėl likimas mums buvo palankus, gal padėjo ir maldos, kurios jūroje buvo visų lūpose.

Išklausę svečių pasakojimą, mes pasiūlėme jiems įsijungti į mūsų komandą. Jie mielai sutiko. Tad dabar “Hamburgo” įgula buvo visos sudėties: vienas iš naujokų tapo “garo katilo mašinistu” (nes mokėjo tą darbą), o kitas, nors ir ne profesionalas - kūriku.

Paskirstę naujas pareigas, mes pasiūlėme jiems pavalgyti. Tiesa, jų kiaušinienės jau nei kvapo nebuvo, bet ant stalo greit atsirado daug kitų gėrybių.

Naktiniai svečiai (tiksliau - “šeimininkai”) sočiai pavalgę, vėl sugrįžo prie savo minties bėgti, siūlydami ir mums, pasinaudojus nakties tamsa, vėl plaukti šiuo laivu į Gotlandą arba į Hamburgą. “Mašinistas” tą detalę, nusuktą nuo garo variklio, lengvai surado anglių krūvoje ir vėl prisuko į vietą. Pasiūlymas buvo netikėtas, buvome jau susitaikę su mintimi apie nelaisvę. Mes suabejojome. Pasitarę (visi penki, iškentę jūroje audrą ir šaltį) atsisakėme šios svajonės ir nutarėme neberizikuoti, o pasiduoti į nelaisvę.

- Mums pritrūks kuro,- atsakėme, peržvelgę atsargas. Anglių iš tiesų buvo labai nedaug.

- Bet pritrūkus, mes galėsime panaudoti visą laive esančią medieną, o jos pakankamai,- bandė įtikinti mažiau patyrę bėgliai.

- Su šituo “kaliošu” jūs iki aušros netoli tenuplauksite ir rusų kateris vėl jus pavys, o tada...

Pagaliau jie sutiko su mūsų argumentais ir užvalgę, nedelsdami persirengė (savo - vokiečių pėstininkų uniformas sumetė į katilą) ir sugulė.

Po šio įvykio mes vieną iš savo įgulos palikome budėti prie išėjimo. Visi kiti vėl atsigulė miegoti.

Išaušo gegužės 13-oji (velniškai “gera” diena pasiduoti į nelaisvę). Pakilome švintant, prisiminę, kad reikia sudeginti visus senus rūbus. Kaip tikras locmanas Dūda davė įsakymą užkurti katilą ir visa įgula tuojau sukrutome dirbti. Mūsiškiai vokietukai (tikrieji) nutarė dar parūpinti dvi kuprines maisto savo tautiečiams, kurie turėjo darbo prie katilo. Tad jie nuplaukė prie tvirtovės, į maisto sandėlius. Neužilgo visi buvome pasiruošę į nelaisvę su didelėmis maisto atsargomis. Tuo pačiu buvome numatę nelaisvėje sušelpti visus, kurie neturės maisto. Tik nerimą kėlė mintis, kad bolševikai gali viską atimti (ta prasme aš jau turėjau šiokią tokią patirtį), o į lagerį pakliūsime taip, kaip stovim.

Kai vyrai užkūrė katilo krosnį, iš kamino pradėjo kūliais verstis tiršti pilki bei juodi dūmai ir visur pasklido degančių drabužių tvaikas. Tai pamatęs aš išsigandau, kad krante esantys bolševikai gali pagalvoti, kad mes ruošiamės bėgti ir atidengs ugnį. Bet mano baimingi nuogąstavimai nepasitvirtino - krantas ramiai miegojo po naktinio girtuokliavimo ir ūžimo. Tam ir vėjas padėjo - jis dūmus, o kartu ir degančios medžiagos smarvę pūtė į jūros pusę. Vėjas pūtė iš rytų ir su gūsiais, tai dūmai greit išsisklaidydavo, ir krante esantys neatkreipė jokio dėmesio. Taip išgaravo mūsų nuosavos “Wehrmacht’o” uniformos. Tiesa neužilgo ir vėliau, lageriuose teko jų gailėtis (ypač milinių), nes pavasario naktys dar buvo šaltos. Bet gerų karių visur esama; atsirado ir nelaisvėje tokių, kurie užjausdami dalinosi viskuo ką turi.

Iš tvirtovės parvykus “maisto tiekėjams” mes ir savo kuprines dar papildėme cukrumi, šokoladu bei kakavos milteliais. Kruopų bei miltų buvo daug, bet jų kažkodėl neėmėm. Visi kuprines prikrovėme, kaip mums tada atrodė, geriausiu maistu. Bet vėliau, nelaisvėje įsitikinome, kad miltai ir kruopos būtų kur kas labiau naudingesnės, nei saldumynai ar kakava.

Bebaigiant dėliotis maisto atsargas, mes pamatėme, kad nuo kranto atplaukia valtis su penkiais rusų kareiviais. Ką gi, viskas. Prisiplaukiojome. Dabar jau niekur nepabėgsime.

Visa įgula su savo daiktais užlipome į denį ir pririšę baltą užvalkalą (atseit - pasiduodame), prie laivagalyje buvusio vėliavos koto, laukėme “išlaisvintojų”.Valtis, irkluojama keturių kareivių, greitai artėjo prie mūsų “Hamburgo”. Netikėtai iš tos valties buvo iššautos dvi raketos (žalia ir raudona), kurių reikšmės mes visiškai nesupratome. Tie ruseliai kažką garsiai šūkavo, bet iš toli nesugebėjau suprasti ką. Kai jie priartėjo prie laivo, “locmanas” Dūda įsakė (žinoma, vokiškai) nuleisti trapą - kopėtaites.

Į “Hamburgą” įžengė penki kariai, savo nublukusias uniformines palaidines apsikarstę blizgančiais medaliais. Jų tarpe išsiskyrė vienas karininkas - kapitonas, turbūt gruzinas (kuris ir iššovė tas raketas, nes kiti irklavo). Kiti kareiviai tik klausė jo nurodymų.

Nužvelgęs mus karininkas paklausė:

- Kto iz vas ponimajet po ruski? (Kas iš jūsų moka rusų kalbą?)

Čia aš pamačiau, kad jau atėjo eilė man įžengti į sceną:

- Ja trochę ponimatj, -atsakiau, kiek sugebėjau “laužyta” rusų-lenkų kalba. Ir toliau stengiausi kalbėti šia “prokalbe”.

Visa mūsų įgula stovėjo išsirikiavusi vienoje eilėje. Kiekvienas prie savo kojų buvo pasidėjęs kuprines su maistu. Gruzinas, nužvelgęs mūsų mantą, paklausė:

- O kur jūsų ginklai?

- Jokių ginklų mes neturime ir jų nenaudojame, - atsakiau savo išrasta “slavų” kalba.

Jis tik nusišypsojo ir paklausė:

- Kur tu išmokai rusų kalbą?

- Aš gyvenau netoli čekų ir slovakų pasienio, - atsakiau net nemirktelėjęs. (Aš todėl ir įterpdavau lenkiškų žodžių į savo dirbtinai laužytą rusų kalbą, kad pateisinčiau tokį melą). Nežinau ar manim patikėjęs, bet daugiau jis manęs nekamantinėjo.

Tuo metu sugrįžo eiliniai kareiviai, vado įsakymu apieškoję visas laivo patalpas.

- “Fricų” daugiau nerasta, - guviai atraportavo.

Po to karininkas užsimanė, kad mes atsegtume kuprines, o kareiviai gavo įsakymą patikrinti ar jose nėra ginklų bei sprogstamosios medžiagos.

Šie rusų kariai frontininkai su mumis buvo gan mandagūs ir apžiūrėdami kuprines, vado įsakymą vykdė labai paviršutiniškai. Aš supratau, kad jiems nelabai rūpėjo mūsų kuprinių turinys (ko nesitikėjau). Matyt, jie buvo sotesni už mus, nes visai nekreipė domės į tokią daugybę gero maisto. Turbūt jie buvo prisisotinę amerikoniškos “tušonkos”. Tiesa, iš tų keturių “rusų” karių, rusų tautybės buvo tik vienas, kiti - kaukaziečiai.

Kol kareiviai apžiūrinėjo mūsų turtą, kapitonas manęs paklausė:

- Kas yra šiose tvirtovėse?

Aš jam nemeluodamas viską išvardinau, ką pats mačiau. Tuomet jis netikėtai išsivedė mane iš rikiuotės į šalį ir negarsiai paaiškino:

- Kaip mačiau jūs esate prisikrovę daug konservų dėžučių, kurios dar neatidarytos. Todėl prieš tai, kai jūs pateksite į belaisvių stovyklą (lagerį), jas gali atimti, įtarinėdami, kad tai sprogmenys. Einant į lagerį vertėtų daugiau pasiimti kruopų bei cukraus.

Aš tiesiog apstulbau tai išgirdęs. Be to, supratau, kodėl jis mane nusivedė į šalį - nenorėjo, kad išgirstų jo kareiviai, tarp kurių turbūt (kaip visur pas juos) buvo savų “ausų”. Po pirmosios nelaisvės (o pirmas įspūdis - visada ryškiausias) niekaip negalėjau patikėti, kad ir tarp bolševikų esama gerų žmonių. Aš tam gruzinui esu iki šios dienos dėkingas.

Įsitikinęs, kad ginklų neturime, jis panoro apžiūrėti tvirtovės patalpas bei jų turinį (galbūt dar tikėjosi ir “fricų” rasti). Mums liepė “prišvartuoti” “Hamburgą” prie pat tvirtovės sienų. Tam reikėjo pirmiausia jį atrišti. Todėl įsakė savo kareiviams paimti du iš mūsų įgulos ir kartu atlikti tą darbą.

Du rusų ir du mūsų įgulos kareiviai nusileido atgal į valtelę ir apiplaukę laivą nuo molo grandinės atrišo lyną, kuriuo buvo pririštas vilkikas. Atlaisvinę mus, jie priplaukė prie laiptų, vedančių į tvirtovę ir laukė. Dūda vėl visus išskirstė į vietas ir užlipęs į vairinę įsakė “mechanikui” įjungti variklį, o pats, kaip įgudęs kapitonas, priplukdė laivą šonu prie tvirtovės laiptų. Tada karininkas liepė man, savo dviems kareiviams ir visiems kitiems, kurie dar buvo vilkike, išlipti iš laivo, o tiems keturiems, kurie mūsų laukė, sugrįžti atgal ant denio. Kai mes, aštuoniese, apžiūrėjome visas tvirtovės patalpas ir viską, kas jose buvo, gruzinas, stabtelėjęs ties maisto sandeliu, šypsodamasis man pasakė:

- Na, o dabar plauksime į krantą, ir aš jūsų nepaleisiu į lagerį tol, kol šias trofėjines gėrybes nepergabensite.

Viską vokiškai paaiškinau savo įgulai. Nors mūsiškiai - lietuviai ir taip viską suprato, bet vis tiek dėjosi atidžiai besiklausą mano vertimo. O mūsų tikrieji vokietukai visą laiką buvo lyg žado netekę. Mat, jie dar labiau nesitikėjo, kad bolševikai su mumis elgsis taip humaniškai. Be to, jie labai baiminosi, kad mes neišsiduotume, o drauge neišduotume ir jų. Ypač pirmiesiems dviems, su kuriais “pasiplaukiojome” po Baltijos jūrą, buvo dėl ko bijoti ir jaudintis. Pastarieji vokiečių “kareiviai” tik vėliau, jau būnant lageryje, man prisipažino, kad jie visai ne eiliniai (kaip aš pradžioje ir įtarinėjau), o karininkai tokiais apsimetę. Ir ne bet kokie, o iš vyriausiosios vadovybės štabo, t.y. prieš kapituliaciją tarnavę feldmaršalo Šiornerio štabe.

Į krantą mūsų (dabar jau rusų) “Hamburgui” teko plaukti lėtai ir labai atsargiai, saugojantis, kad neužplauktų ant kokio nuskendusio laivo, kadangi uosto farvateryje buvo priskandinta daug laivų ir tik stiebai kyšojo virš vandens. Be to ir prieplaukos - pirsai buvo išsprogdinti.

Todėl, pagaliau priplaukę prie kranto, negalėjome visai arti prisišvartuoti, nes susprogdintoje krantinėje kyšojo įvairių nuolaužų, kurios trukdė glaudžiau prisiartinti prie sausumos. O krante mūsų jau laukė minia linksmų rusų kareivių. Jie visi buvo to paties dalinio, iš kurio ir ta gruzino grandis. Todėl savo bendražygius (atplukdžiusius “trofėjinį” laivą!), jie sutiko ovacijomis. Mes - belaisviai paniurusiais veidais nuo denio žiūrėjome į džiūgaujančius “nugalėtojus”.

Tarp eilinių kareivių buvo ir bolševikų karininkų. Daugelis buvo išdidžiai apsigelžgaliavę.

Tai buvo tokie patys ruseliai su savo išblukusiom uniformom, kokius man teko matyti 1941 prie Smurgainių ir vėliau, panikoje nešančius kudašių nuo agresyvių ir gerai ginkluotų vokiečių. Bet šitų veidai jau nebuvo iškreipti nuo siaubingo išgąsčio ir nevilties. Jie džiaugėsi, kad praėjo visą tą pragarą ir išliko gyvi, skirtingai nuo 30 milijonų jų tėvynainių, žuvusių tik karo metu. O kur dar kiti?...

Mums nebuvo ypatingai linksma, laimingai išėjus pro vienus ir dabar stovint priešais kitus pragaro vartus. Mums karas dar nesibaigė. Sustojome netoli kranto. Mūsų “palydovai”, palikdami apsaugai vieną kaukazietį kareivį, liepė pasilikti laive, o patys nusileido į valtį ir nuplaukė pas savus. Kapitonas buvo mane įspėjęs, kad savo daiktus - kuprines susidėtume į saugią vietą, nes jis “neatsako už savo kareivius”, kurie gali panorėti “apžiūrėt laivą”. Turbūt ir todėl sargybiniui įsakė į laivą nieko iš rusų kareivių neleisti, o man paaiškino, kad visa “komanda” privalo nusileisti į “kubriką” ir laukti bei klausyti tik jo įsakymų ir pavedimų.

- Nuo dabar visa jūsų įgula priklauso tiesiogiai man. Aš grįšiu už valandos ir pranešiu apie tolimesnį jūsų likimą,- pridūrė prieš nuplaukdamas.

Kai aš viską “išverčiau” savo bendrams, mes visi patenkinti sulindome į kubriką, viršuje pasiliekant tik ginkluotam sargybiniui. Tas garsiai šnekučiavosi su savo dalinio kareiviais, esančiais krante. Anie visi prašėsi į laivą, norėdami paplaukioti po jūrą, o kaukazietis neleido. Mes tuo tarpu, atsidarę konservų bei užkaitę virdulį, ruošėmės valgyti. Visų nuotaikos pasitaisė. Vokietukai dėkojo mums lietuviams, kad ir jų likimą pasukome teigiama linkme.

Pasigaminę pietus, skaniai ir sočiai pavalgėme. Neužmiršome ir mūsų “angelo sargo”. Aš išnešiau į denį kavos ir sumuštinį su mėsa.

- Padėk tai kur nors taip, kad iš kranto niekas nematytų. Aš vėliau suvalgysiu,- paprašė jis. Aš išpildžiau jo norą ir grįžau į kubriką.

Maždaug už pusantros valandos užgirdome, kad kažkas užlipo ant denio, tad vyrai liepė man išeiti ir sužinoti kas atėjo. Aš gi buvau “vertėjas”.

Ant denio pamačiau mūsų “viršininką” - gruziną ir dar du kitus rusų karininkus - pulkininką ir jaunesnįjį leitenantą. Vyriausias iš jų pulkininkas įdėmiai pasižiūrėjo į mane ir paklausė:

- Iš kokio tu dalinio?

- Aš esu “šleperio-buksyro” “Hamburg” mobilizuotas civilis tarnautojas-jūreivis,- atpyškinau savo legendą. Jis dar įkyriau įsižiūrėjo į mano aprangą (kuri, tarp kitko, man buvo nei per maža, nei per didelė), po to, atsisukęs į “mūsiškį” kapitoną, įtariai paklausė:

- Ar tau neatrodo, kad jis visai nepanašus į “civilį tarnautoją”?

Mano paširdžiais nubėgo “skruzdėlytės”. Gruzinas tik patraukė pečiais ir atsake:

- Mano akimis (“po mojemu”) jis kol kas jūreivis.

Įtarusis pulkininkas įsakė visai įgulai pasikelti ant denio. Kai visi susirinko ir išsirikiavo, jis vėl peržvelgė visus ir kiekvieno atskirai paklausė: “Iš kokio tu dalinio?”. Visi kaip vienas atsakinėjo tą patį, ką ir aš (buvome daug kartų repetavę visus savo atsakymus). Nieko nepešęs, bolševikų pulkininkas su neslepiama ironija dar kartą nužvelgė visus “civilius tarnautojus” ir su savo jaunesniuoju palydovu nusileidęs į valtį nuplaukė atgal.

- Tai buvo mūsų pulko vadas,- paaiškino kapitonas, kai jų valtis gero kai nutolo. - Na o dabar,- sako jis,- su šiuo laivu jums teks pergabenti visą turtą iš tvirtovės sandelių į krantą, o kai šitą atliksite, turėsite atviroje jūroje paplukdyti (“pokatatj”) jo pulko karius. Bet ne toliau kaip 10 km nuo kranto. Kai tą uždavinį įvykdysite, galėsite eiti į belaisvių lagerį,- dar pridėjo. O galėjo šito ir nesakyti...

- Mes galėtume jums dirbti, kad ir ištisus metus! - nuoširdžiai pasisiūliau už visą įgulą (jau žinojau ką reiškia rusų lageris). Jis tik nusišypsojo ir atsakė:

- Jei būtų mano valia, aš visus jus paleisčiau namo. Karas jau pasibaigė ir jūs jau tapote nebe priešais!

Tuo laiku krante greit užvirė darbas. Buvo privežta miško medžiagos ir rusų kariai kalė polius ir statė “pirsą” - lieptą laivui priplaukti.

Kadangi mūsų įgula neturėjo ką veikti, “kapitonas” Dūda “įsakė” išplauti denį ir sutvarkyti kubriką bei kitas patalpas. Solidariai, visi kaip vienas, griebėmės darbo ir mes. Sovietų karininkas - gruzinas irgi surado sau “darbo”. Jis stovėjo denyje ir ragino krante dirbančius kareivius, kad tie greičiau ruoštų prieplauką.

Vakare, jau temstant, apie 10 metrų lieptas buvo baigtas. Tą darbą, kaip vėliau sužinojom, atliko minuotojų (“sapiorų”) kuopa, pavaldi pulkui, su kurio vadu jau teko “susipažinti”.“Gerai pasidarbavęs” gruzinas nakčiai paskyrė denio sargybą iš keturių rusų kareivių. Mums vėl prisakė nusileisti į kubriką ir per visą naktį neišeiti į denį, o sargybiniams griežtai įsakė nieko neprisileisti, net iš savųjų, kad neįvyktų kokio konflikto su “vokiečiais”. Mes visi buvome labai patenkinti, kad tas karininkas savo įsakymu apsaugojo mus nuo antplūdžio rusų kareivių, kurie veržėsi “apžiūrėti” “Hamburgą”. Iš tikrųjų (kaip lageryje visi įsitikino) jie domėjosi ne laivu, o norėjo pasiplėšikauti; jiems rūpėjo mūsų laikrodžiai ir kiti asmeniniai daiktai.

Taigi po pirmosios “nelaisvės” dienos sulindome į savo “kamerą”. Pasigaminę vakarienę mes vėl visi sočiai pavalgėme. Aplamai, ta “belaisvė” (jeigu ją būtų galima taip vadinti) buvo pati lengviausia ir sočiausia mano gyvenime, jeigu neskaityti beviltiškų dešimtmečių už Geležinės uždangos praleistų okupuotoje Lietuvoje.

Pavalgę sugulėme gyvai dalindamiesi tos “nelaisvės” dienos įspūdžiais, bei aptarinėdami būsimus rytdienos “darbus”. Pastarieji, t.y. jūreiviški darbai, mums kėlė šiokį tokį susirūpinimą, nes nei vienas anksčiau nebuvome jų dirbę. Vokietukai vis dar negalėjo atsistebėti labai humanišku rusų kapitono elgesiu su belaisviais.

- Jis visai ne rusų tautybės karininkas, bet kaukazietis, gruzinas,- aš jiems bandžiau aiškinti,- ir Stalinas tos pačios tautybės!..

Tai juos galutinai “pribaigė”. Dar ilgai neužmigom, aptarinėdami savo likimą ir viltis...

Gal ir gerai, kad tada jūroje pasiklydom, ir kad kompasas buvo sugedęs, ir kad... Juk nežinia kaip būtų buvę, jei mes su valtimi vis dėlto būtume pasiekę tą Švediją, ar Hamburgą su šiuo “kaliošu”.

Tik vėliau sužinojau, kad mūsų nusivylimas, sugrįžus atgal į Latviją, buvo žymiai mažesnis, palyginus su tuo, ką patyrė tie, kuriems tada su žvejų kuteriu pasisekė pasiekti “neutraliąją” Švediją.

Žvejų kuteriu Gotlandą tuomet pasiekė šie mūsų bataliono kariai:

1) mjr. Pranas Ambraziūnas,

2) kpt. Voldemaras Lange,

3) vyr.ltn. Jonas Jančys,

4) vyr. ltn. Justas Plevokas,

5) ltn. Vincas Lengvelis,

6) ltn. Soteras Vosylius,

7) bataliono gydytojas Vincas Zinkevičius,

8) pusk. Vacys Ingelevičius,

9) viršila Stasys Dranseika,

10) eil. Pranas Plaškys.

Pradžioje tie “laimingieji” kartu su latviais, estais bei vokiečių tautybės kariais buvo internuoti ir laikomi specialioje stovykloje Gotlando saloje, Lingen miestelyje. Jie jau džiaugėsi, kad laiku ištrūko iš rudai-raudono košmaro, galvodami apie būsimą gyvenimą “laisvajame pasaulyje”. Bet rusų komunistai, nugalėję vokiečių fašistus (raudoni - rudus), pareikalavo Švedijos Karalystės grąžinti jiems visus karius - okupuotų Baltijos valstybių piliečius. Nepaisydami nei protestų, nei bado streiko, kuris keturiems latviams baigėsi mirtimi, “neutralūs” švedai paklusniai įvykdė Stalino įsakymą. Beveik visi baltiečiai, kaip “kariniai nusikaltėliai” buvo atiduoti rusams, ir po tardymų bei “teismų” “laimingai” pasiekė Šiaurę (jeigu nebuvo nukankinti ar sušaudyti, kaip mūsų majoras Pranas Ambraziūnas). Apie 30 karių mirtį pasirinko dar Švedijoje, nusižudydami. (Įdomu, ar taip pat paslaugiai švedai suskubtų atiduoti Lietuvai besislapstančius komunistinius nusikaltėlius, pavyzdžiui kokį nors raslaną, slaviną, švedą, burokevičių, ar panašią “daržovę”?...) Kaip žinoma, vienintelė Švedija buvo pripažinusi ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos prijungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Vardan tiesos reikėtų paminėti, kad ne visi švedai tada prarado savigarbą. Internuotųjų stovyklos komendantas - Švedijos Karalystės karininkas (nei laipsnio, nei vardo, nei pavardės deja nežinau) didelę savo valstybės gėda nutarė nuplauti nuosavu krauju. Jis nusišovė.

Dar nežinodami to, mes išvengėme žiauraus pabėgusiųjų likimo, bet priešakyje mūsų laukė kiti išbandymai...

Tad visi užmigome su mažesniu nerimu ir didesne viltim. Užmigau ir aš. Mano kojų skausmai šiek tiek aprimo, nors ir keletą kartų naktį prabudau nuo ūmaus perštėjimo.

Išaušo gegužės 14-oji (taigi 13-oji mums praėjo laimingai!). Pabudau apie 6 valandą. Vyrai dar miegojo, bet man kojų skausmas nedavė ramybės. Atsikėliau. Laivo vaistinėlėje, kuri buvo čia pat, radau kažkokio tepalo nuo nudegimo ir binto. Išsitepęs tuo tepalu ir apsitvarstęs žaizdas pasijutau daug geriau, bet miegoti jau nėjau. Nutariau, kad jau vis vien neužmigsiu, tai verčiau virtuvėje paruošiu pusryčius. Iš kiaušinių miltelių iškepiau omletą - kiaušinienę, bei išviriau kavos. Vyrai, išgirdę mano barškinimus puodais bei užuodę viliojančius kvapus, pradėjo viens po kito keltis. “Mūsų” laivas plūduriavo apie 100 metrų nuo kranto, tai rusų kareiviai, kurie saugojo mūsų ramybę denyje, ten ir miegojo pasikeisdami, tik iš kubriko sandelio buvo pasiėmę du čiužinius bei antklodes. Jie ten, vargšiukai, per naktį gerokai sušalo. Todėl tik pajutę (turbūt labiau nosimis, negu ausimis), kad mes jau atsikėlėme, vieną iš saviškių pasiuntė į “kajutę”.

- Gal pas jus atsirastų rūkalų? - nusileidęs, nedrąsiai paklausė sargybinis. Gavęs tabako, labiau įsidrąsino:

- Tai gal ir mus pavaišinsite, jei turėsite atliekamos kavos?...

Žinoma, aš ir pats jiems būčiau pasiūlęs “lauknešėlį”, nes maisto atsargų ”Hamburge” ir mūsų krepšiuose buvo daugiau negu pakankamai. Šie sargybiniai, buvę fronte, kaip ir ankstesni kareiviai, mūsų atžvilgiu buvo labai korektiški ir mandagūs. Jie mums neįsakinėjo ir nieko nereikalavo. Mes visi labai stebėjomės tokiu jų visai “nebolševikiniu” elgesiu.

Tarpe jų buvo vienas vyresnio amžiaus - medaliuotas viršila. Kiti jį aiškiai gerbė ir buvo daug jaunesni, bet taip pat buvo neblogi “metalistai”, t.y. ant savo vasarinių palaidinių turėjo prisikabinėję daug įvairių medalių. Iš to mes supratome, kad fronto apkasuose jie buvo matę šilto ir šalto, todėl ir žmoniškai elgėsi su mumis, na ir tarpusavyje draugiškai sugyveno. Jų niekaip nebuvo galima lyginti su tais, kurie mus “priėmė” į lagerius ir varydavo kolonose. Pastarieji tai - sužvėrėję sadistai ir žmogžudžiai, trumpiau - enkavedistai.

Jau artinosi 8 valanda ryto, kai krante atsirado gruzinas ir įsakė vilkiką priplukdyti prie naujojo pirso. Po pusryčių jau buvo užkurtas katilas ir “pakelti garai”, tai beliko tik (suprantama, Dūdai “įsakius”) pakelti inkarą, įjungti mašiną, ir mūsų laivas nesunkiai “prisišvartavo” prie liepto. Nuo kranto į mūsų laivą greit sugūžėjo apie 30 triukšmingų rusų kareivių, kurie buvo iš tos pačios gruzino kapitono kuopos.

“Pasikrovę”, pasukome link uosto vartų tvirtovių. Ten ruseliai “švarino” visus sandelius ir kitas patalpas. Į laivą jie krovė visą “trofėjinį” turtą, įskaitant ir ginklus bei amuniciją.

Vilkikas “Hamburg” buvo pritaikytas ne kroviniams vežioti, bet tempti, tad viską teko krauti ant denio. Krovė kareiviai, o mūsų įgulos pareiga buvo tik nurodinėti vietas. Reikėjo žiūrėti, kad apkrova būtų vienodai pasiskirsčiusi į abi laivo puses, kad neapsiverstume. Stebėjome taip pat “vaterliniją”, ir kai iki jos likdavo ne daugiau poros colių, Dūda duodavo “įsakymą” daugiau nekrauti. Tada, palikę krovėjus tvirtovėje, mes su keletos karių sargyba ir karininku plaukėme atgal į krantą, kuriame mūsų jau laukė kiti kareiviai. Jie iš laivo tą visą mantą krovė tiesiai į sunkvežimius. Kur ji vėliau pateko, ir ant kieno stalų atsidūrė geras vokiškas maistas, aš nežinau, bet, pažindamas bolševikus, spėju, kad eiliniai kareiviai jo net neuostė.

Taip teko plaukioti visą dieną (su pietų pertrauka), kol išgabenome visą turtą iš abiejų vartų pusių. Mes - “jūrininkai” gan darniai vykdėme visus “locmano” Dūdos nurodymus. Man, kaip “vertėjui”, buvo mažiausia darbo. Tad nieko neveikdamas, sėdėjau denyje ir su lūpine armonikėle (irgi “trofėjine”) linksminau “ekipažo” narius ir rusų kareivius. Ruseliams tai patiko. Jie gyrė mano sugebėjimus ir vis prašinėjo dar pagriežti. Tad, kol laivas plaukė iš vieno galo į kitą, aš grojau “pageidavimų koncertą”.

Prie manęs visą tą laiką buvo prisiplakęs jaunas, šviesių plaukų, rusų kareivis, kuris pradžioje mane atidžiai stebėjo, o vėliau pradėjo kalbinti. Sėdėdamas šalia, bet stengdamasis neatkreipti kitų kareivių dėmesio, jis pusbalsiu prabilo:

- Aš įsitikinęs, kad tu ne tikras vokietis...

- Nesąmonė! - bandžiau priešintis, bet jis nekreipė dėmesio ir tęsė toliau:

- Aš manau, kad tu - latvis. Tau geriau būtų iš čia grįžti į namus. Aš galiu tau gauti civilinius rūbus ir padėti pabėgti...

- Kur aš bėgsiu? Mano namai toli, Vokietijoje, prie Čekijos ir Slovakijos sienos! - įtikinamai, kiek įmaniau, įrodinėjau. Aš jį irgi atidžiai sekiau (dar prieš prakalbinant) ir galvojau, kad jis nepanašus į rusą, bet deja, nors ir labai norėjosi namo, pasitikėti negalėjau. Tik įtikinėjau išsisukinėdamas, kad aš esu tikrų tikriausias vokietis, ir kad jokiais būdais negaliu palikti savo likimo draugų. Jis dar kelis kartus bandė prikalbinti, bet kai aš griežtai atsakiau, jog niekur aš nebėgsiu, atstojo.

Vėliau, vakare, kubrike, apie tai aš papasakojau savo bendradaliams. Kilo diskusija - keikvienas apie tą kareivį turėjo savą nuomonę. Na, o Dūda nusprendė, kad tai buvo provokatorius. Pagaliau ir kiti sutiko su šia išvada.