Kai 1939 rugsėjo 1 dieną Vokiečiai užpuolė Lenkiją, aš dar dirbau AMLIT'e.

Dėl kaimynystėje prasidėjusio karo ir realios grėsmės Lietuvai, mūsų Vyriausybė buvo paskelbusi dalinę mobilizaciją, ir daug jaunimo į Lietuvos kariuomenę veržėsi savanoriais.

Pirmoje eilėje į kariuomenę organizuotai, su savo ginklais ėjo šauliai. Juos siuntė į Lenkijos pasienį, pasienio policijos pastiprinimui. Kauno, kaip ir kitų miestų jaunuoliai, kurie nepriklausė Šaulių sąjungai, taip pat vedini nuoširdaus patriotizmo, su entuziazmu ėjo į Karo komendantūrą prašytis priimami į kariuomenę. Tačiau tik nedidelę dalį savanorių priėmė.

Aš su trimis draugais iš Panemunės – Mečislovu Filipavičiumi, K. Škėma bei dar vienu, kurie tuo metu mokėsi Aukštesniojoje technikos mokykloje (buvusioje A. Mickevičiaus-Miškų gatvių kampe) taip pat nuėjome prašytis savanoriais. Grįžome nosis nukabinę, nes nei vieno iš mūsų tada nepriėmė - dar neturėjome 18 metų.

Nepavykęs pirmasis bandymas mano pasiryžimo neatšaldė. Išlaukęs iki kitų metų pavasario, aš vėl pasirengiau prašytis į karinę tarnybą.

Į Lietuvos būtinąją karinę tarnybą tada ėmė vyrus tik sulaukusius 21 metų amžiaus, o jaunesni, bet ne mažiau 18 metų, galėjo prašytis savanoriais. Bet tam reikėjo raštiško tėvų sutikimo. Pasitaręs su namiškiais, o ypač su mama, kurios sutikimą aš greitai gavau, galutinai pasiryžau. Ji, kaip šaulė ir karininko žmona, pilnai suprato mano sprendimą ir nei kiek neprieštaravo.

Tad 1940 metų kovo mėnesio pirmąją dieną aš su savo prašymu, po kurio buvo mamos sutikimo parašas, beveik iškilmingai nuėjau į Kauno karo komendantūrą, esančią Gedimino gatvėje. Ten jau laukė daug būtinosios tarnybos pašauktinių, gimusių 1918 metais. Koridoriuje, eilėje prie naujokų priėmimo komisijos durų sutikau ir daug savo draugų, pažystamų kauniškių, kurie, kaip ir aš, čia atėjo su savo prašymais. Visi savanoriai turėjo teisę pasirinkti dalinį, kuriame norėtų tarnauti. Aš jau iš anksto buvau nutaręs, jog eisiu į Autorinktinę, pagal savo specialybę, kurią įgijau AMLIT'e. Koridoriuje sutikau Napoleoną Kazlauską, Kizlą ir Vyšniauską. Jie jau buvo paskirti į Autorinktinę.

Priėjus eilei, buvau iškviestas į komisijos kambarį, kur mane kruopščiai patikrino daktarai. Po patikrinimo koridoriuje reikėjo laukti komisijos išvadų. Buvau įsitikinęs, kad dabar jau niekas nesukliudys manęs priimti. Bet po nervingo pusvalandžio teko labai labai nusivilti, kai buvau iškviestas ir gavau neigiamą atsakymą. Komisijos išvadoje buvo minimos dvi priežastys: pirma - “mažakraujystė”, antra - dar neturiu aštuoniolikos (mat esu gimęs kovo 18-tą dieną, o dabar - kovo 1-ji). Nusiminęs grįžau namo ir viską papasakojau mamai.

- Nenusimink, dar ne viskas prarasta,- guodė ji mane, ir iškart patarė nueiti į Policijos departamentą, pas direktorių, pulkininką Kazį Svilą, kuris tuo metu buvo ir Vidaus reikalų ministro referentu. Kaip minėjau, plk. K. Svilas buvo geras a.a. tėvelio draugas, ir prieš jo mirtį pažadėjo, kad esant reikalui, jis mūsų šeimą visokeriopai paremsiąs. Mamos nuomone, kaip tik dabar atėjo tas laikas, kai Svilo parama labai padėtų.

Mama telefonu paskambino pulkininkui į ministeriją ir susitarė dėl mano priėmimo.

Nuskubėjęs į Maironio gatvėje esančius rūmus, aš buvau sutiktas labai draugiškai. Plk. K. Svilas mandagiai pasiteiravo apie mūsų šeimos padėtį, išklausė mano “reikalą”, ir užtikrino, kad aš būsiu priimtas į Autorinktinę, tik reikės dar dvi savaites palaukti, iki man sukaks 18 metų, t.y. iki mano gimimo dienos. Pulkininkas taip pat pasiteiravo, ar aš, po kariuomenės nenorėčiau dirbti kurjeriu Vidaus reikalų ministerijoje. Jis pažadėjo gerą algą bei nemokamą butą prie ministerijos. Tokia perspektyva man iškart pataisė nuotaiką, ir tos dvi savaitės dabar atrodė nelabai jau ilgas laiko tarpas. Aš sutikau su pasiūlymais ir, nuoširdžiai padėkojęs, laimingas grįžau namo.

Turbūt niekada prieš tai ir po to taip nekantriai nelaukiau savo gimimo dienos, kaip savo 18-to gimtadienio. Į darbą ėjau, tik tam, kad greičiau prabėgtų tos nepaprastai ilgos dienos.

Kai savo meistrui Biruliui pasigyriau, jog už poros savaičių išeisiu į “vaiską” , jis buvo labai nustebintas. Jis iš manęs to nesitikėjo, bet ir neneigė mano pasirinkimo.

Trečias kartas nemelavo, ir maždaug po dviejų savaičių aš buvau priimtas į Autorinktinės mokomąją kuopą.

Iš Karo komendantūros kiemo, labai nustebintas, jog aš tik vienas, mane išsivežė puskarininkis Vladas Taraškevičius. Mat Autorinktinė jau buvo pilnai sukomplektuota, ir aš tada buvau tos laidos “paskutinis savanoris”.

Iš viso Lietuvos Respublikos kariuomenės Autorinktinėje tarnavo apie 120 kariškių, iš jų 80 buvo būtinosios tarnybos šauktiniai, kurie buvo mokomi tapti puskarininkiais. Tarnyba Autorinktinėje buvo savotiškai “prestižinė”. Todėl ten daugiausiai tarnavo visokių Kauno tarnautojų vaikai, pakliuvę per įvairias pažintis bei rekomendacijas. Autorinktinę sudarė 3 būriai. Pirmasis būrys buvo ruošiamas vairuoti lengvuosius automobilius, ir po apmokymų buvo dislokuojamas Gedimino gatvėje, šalia Krašto apsaugos ministerijos. Antrasis būrys buvo ruošiamas aptarnauti karinius sunkvežimius, o trečiasis buvo ūkio būrys, skirtas pagalbiniams darbams prie dirbtuvių, sandelių, valgyklos, vežimų ir t.t. Trečiojo būrio šauktiniai nebuvo ruošiami tapti puskarininkiais, ir jame daugiausia tarnavo ūkininkų sūnūs.

Mūsų Autorinktinės mokomoji kuopa buvo išdėstyta Kaune, Šančiuose. Taigi, beveik namie. Autorinktinės vadu tada buvo pulkininkas Kazys Babickas. Plk. K. Babicko adjutantu tarnavo leitenantas Steikūnas. Po karo jis dirbo Kauno greitojoje pagalboje vairuotoju.

Aš patekau į II-trą būrį. Ten susitikau su savo buvusiais jaunystės draugais: Vyšniausku, Kizla, Napoleonu (“Napu”) Kazlausku bei kitais kauniškiais. Mūsų - Antrojo būrio vadu buvo ltn. Rakaitis. Kuopos viršila buvo griežtas, neaukšto ūgio, stropus ir pareigingas (ko reikalavo ir iš mūsų). Kareiviai jį praminė “žuvele”. Nežinau kodėl.

Kuopa, kurioje tarnavau, buvo įsikūrus dideliame mediniame pastate. Tai buvo trobesys su ištisa ir nedaloma patalpa, po vienu stogu, kurį laikė mediniai pilioriai. Tokia kareivinė man buvo labiau panaši į didelę arklidę. Toje “arklidėje” mes - virš šimto karių, ir gyvenome. Pradžioje joje buvo tik vieno aukšto geležinės lovos, išdėstytos iš abiejų pusių po dvi eiles. O vidurys buvo paliktas laisvas - praėjimui. Šiame praėjime mes išsirikiuodavome kiekvieną dieną, rytiniam ir vakariniam patikrinimui bei maldai.

Pradžioje mokėmės tankinės rikiuotės ir dainų. Dainuoti mus mokė kompozitorius Aleksandravičius (rašytojo Kossu-Aleksandravičiaus brolis), kuris buvo atšauktas iš užsienio, ryšium su Europoje prasidėjusiu karu. Jis pas mus pateko jau turėdamas 27 metus, o dar nebuvo tarnavęs kariuomenėje. Buvo irzlus ir visada kažko nepatenkintas, bet savo srityje, t.y. muzikoje, dainavime iš mūsų reikalavo daug, nes norėjo mus išmokyti gražiai dainuoti. Turbūt, jo nuomone, Lietuvos kareiviui tai buvo pats svarbiausias dalykas, kurį būtinai tada turėjome spėti išmokti, kol karas dar nepasiekė mūsų šalies. Savo “karinius” sugebėjimus demonstruodavome per vakarinius pasivaikščiojimus nuo mūsų kareivinių iki Panemunės tilto, ir atgal. Žiūrovai ir vertintojai buvo praeiviai ir aplinkiniai gyventojai. Jie mūsų darnią dainuojančią rikiuotę visada sutikdavo su šypsenom ir neslepiamu džiugesiu. Jei Lietuvos kariuomenės uždavinys buvo kelti piliečių dvasią ir nuotaiką neramiais laikais, tai mes jį visai neblogai vykdėme. Dainuodavome daugiausia patriotines žygio dainas (“Žygis į Vilnių”, “Vyšnios žydi”, “Savanorių daina”, “Vilniaus kalneliai” ir kt.). Viena iš mėgstamiausių mūsų dalinio dainų buvo “Pajūriais, pamariais” (P. Babicko ir V. Kuprevičiaus):

“Pajūriais, pamariais

Joja šaunių karių pulkai.

Skamba daina - jūros banga:

Tarnaudamas po truputį susipažinau ir su Antanu Smetona! Jis irgi tarnavo mūsų kuopoje, tik I-jame būryje. Ne, tai ne tas Antanas, bet Smetona Antanas! Šis karys buvo Prezidento sūnėnas - brolio sūnus iš Užulėnio kaimo. Kuopoje, pagal sąrašus jis buvo šaukiamas tik vardu - “Antanas”, neminint “Tautos vado” pavardės. Toje pačioje mūsų kuopoje buvo dar vienas Smetona! Tik šis nebuvo Prezidento giminaitis, bent jau artimas. Pastarasis rikiuotėje buvo šaukiamas taip pat tik vardu - “Julius”. Taigi buvo laikai (“Smetonos laikais”), kai žinojau net 3 Smetonas, iš kurių vienas buvo net Lietuvos Prezidentu! Geri buvo laikai!...

Taip pat pažinojau pirmojo būrio milžiną (pilna to žodžio prasme) iš Žemaitijos, ūkininko sūnų Birbilą (vardo neprisimenu). Mes kuopoje visi pavydėjome jo jėgos. Jis pastoviai gaudavo dvigubą kario maisto davinį. Bet jam ir to buvo maža. Todėl beveik kiekvieną šeštadienį prie kareivinių vartų privažiuodavo vežimas iš Žemaitijos su lašiniais, kumpiais, dešromis bei kitomis kaimiško maisto gėrybėmis. Dažniausiai savo “išbadėjusį” sūnų “maitinti” atvažiuodavo pats Birbilo tėvukas.

Vieną dieną Vyšniauskas, “Juja” ir “Napas” Kazlauskas, kurie labai mėgo boksą, nutarė ir Birbilą išmokyti to sporto paslapčių. Nes toks drūtas vyras, jų manymu, negalėjo nemokėti boksuotis.

Laisvu nuo karinių pratybų laiku susirinkome kareivinėje stebėti “treniruotės”. Gan siauras praėjimas tarp lovų pavirto ringu. Aplink jį išsidėstė žiūrovai. Pradžioje atsirado “techninių” kliūčių - niekas neturėjo pakankamai didelių bokso pirštinių Birbilo “rankelėms”. Bet greitai surado išeitį - apvyniojo jas rankšluosčiais. Pirmasis pratybų partneris Birbilui panoro būti Kazlauskas ir “treniruotė” prasidėjo.

Kazlauskas strikinėdamas su bokso pirštinėmis prieš lėtą žemaitį vaizdavo boksininką ir demonstravo savo “techniką” (žinoma jis šiek tiek išmanė šį sportą). Šalia jų “Juja” ir Vyšniauskas taip pat gyvai komentavo ir patarinėjo, rodydami (ir žiūrovams) savo “profesionalumą”. Birbilas elgėsi gan pasyviai. Mėgdžiodamas “Napą” ir vykdydamas gausius patarinėjimus, jis tik mėgino įsisavinti “kovinę pozą”, bet net nebandė kovoti. Kad uždegtų kolegą, Kazlauskas jį lengvai apniuksavo, tuo sukeldamas žiūrovų ovacijas. Dabar ir be patarimų Birbilas suprato, kad ir jam reikėtų neatsilikti ir, neįvertindamas savo smūgio jėgos, su savąja apmuturiuota dešine iš peties tvojo “treneriui” Kazlauskui.

Susipažinau dar su vienu, sakyčiau, gan sportišku kariu - Jonu Vitkausku. Jis gyveno Šančiuose, Servitutų gatvėje, netoli mano dėdės Jono Diržio namo. Jo brolis - ltn. Zigmas Vitkauskas man tuo metu buvo nepažįstamas. Šis Jonas buvo stropus, tvarkingas ir pedantiškai pareigingas (bent tokiu jis man tada atrodė). Maniau, kad tai jo įgimtos ar išauklėtos dorybės. Bet tik vėliau aš įsitikinau, kad tarnybos pradžioje pilnai neperpratau jo tikrojo charakterio. Iš tikrųjų, jis visur ir visada labai norėjo pirmauti, ir viršininkų akivaizdoje stengėsi mokyti kitus, jaunesnius iš savo tarpo karius. Jaunesnieji karininkai iškart pastebėjo tokį jo uolumą ir laikė jį geru pavyzdžiu kitiems. Jono “pastangos” nenuėjo veltui. Jį paskyrė skyrininku (nors ir ne grandiniu). Bet jam užteko ir to: dabar jau ir jis galėjo vadovauti.

Taigi Vitkauskas Jonas pradėjo rodyti savo “galią”. Daugelis eilinių jį keikė (ne į akis, žinoma). Tiesa, mano atžvilgiu jis buvo neutralus. Aš tik stebėjau ir stebėjausi, kaip jis taip mikliai sugeba padlaižiauti viršininkams ir skųsti karius. Žodžiu, Jonas buvo tipiškas karjeristas, kuris moka prisitaikyti prie visokių valdžių.