Mūsų dalinio ūkio viršininku, tuo metu, buvo kpt. Anatolijus Soročkinas, kurį gerai pažinojau. Jis nebuvo iš rusų okupantų. Tai senas mūsų šeimos pažįstamas, su kuriuo dar mano tėveliui teko kartu pakovoti prieš lenkų užpuolikus (ties Giedraičiais ir Širvintomis). Po to jie kartu tarnavo Marijampolės artilerijos pulke. Kpt. A.Soročkinas buvo puikus savo srities žinovas. Vėliau jis buvo išvežtas, ir aš nieko daugiau nežinau apie jo likimą (atrodo, jis mirė Norilske).

Kai dienos metu sunkvežimiu vežiojau įvairius krovinius, tai šalia, kabinoje, daugiausiai sėdėdavo ltn. J.Bartkus. Jis buvo mūsų “intendantas”, t.y. ūkio-aprūpinimo dalies viršininkas. Kad kelias neprailgtų, mes dažnai, gan atvirai, kaip geri pažįstami, pasišnekėdavome. Jis neslėpė savo nuomonės apie Lietuvos padėtį, ir tvirtai tikėjo, kad “šis košmaras” pranyks, kaip baisus sapnas, ir apie tai liks tik blogi prisiminimai. (Nežinau kada ir kur, bet spėju, kad ir jam “tas košmaras” baigėsi žymiai greičiau, negu man...)

Prisimenu dar vieną griežtą karininką - tikrą kariškos drausmės įsikūnijimą. Jis buvo vokiečių kilmės, ir ypatinga disciplina, turbūt, buvo jo tautinė savybė. Čia rašau apie mūsų ritmeisterį - kpt. Lagenpusą (kiek girdėjau, jis vėliau sugrįžo į savo etninę tėvynę ir aš nežinau tolimesnio jo likimo).

Gyvenau ir tarnavau tada “Jo Malonybės Šviesiojo Pono” Grafo Tiškaičio (“Tiškevičiaus”) dvare (panašiai, turbūt, kaip kažkada mano dvivardis protėvis LDK bajoras Stanislovas Kazimieras Čerskis, kuris XVII-XVIII amžių sandūroje turėjo tarnybą Abelių parapijoje, Šviesiosios Ponios Tiškaitienės (“Tiškevičienės”) dvare). Deja, tada jau ne daug kas buvo palikę iš buvusios, turbūt labai prašmatnios Lentvario dvaro puikybės. Prieš mus čia jau “viešėjo” Raudonosios armijos dalinys. Kai lenkų okupuotą šalies dalį rusai “perdavė” Lietuvai, jų kareiviai išsivežė ir visus dvaro baldus bei kitas meno vertybes, kurios priklausė garsiajai LDK didikų šeimai. Vienu žodžiu, jie pasielgė “tradiciškai”. Tad mes šiuos puikius rūmus jau atradome gan apgailėtiname būvyje. Nežiūrint barbariško nusiaubimo, dvaras ir rūmai visus žavėjo savo grožiu. Pačių pastatų rusai nespėjo apgriauti ar išsprogdinti (kaip vėliau Rytų Prūsijoje), tad nuostabus rūmų grožis liko nepaliestas. Viduje, ant sienų, dar kabėjo kelios erelių iškamšos, elnių bei briedžių ragai, - visko išgabenti nespėjo. Antro ir trečio aukštų kambariuose ir salėse buvo įrengtos kareivinės. Ten buvo sustatytos dviejų aukštų kariškos lovos su spintelėmis prie jų. Viename iš gražiausių kambarių, šiaurinėje rūmų pusėje, buvo įrengtas “Raudonasis kampelis”. Šio “kampelio” vyresniuoju dailininku buvo paskirtas Janis Grinius. Janis buvo iš Latvijos. Jo tėvas, Latvijos lietuvis, - Lietuvos savanoris, gyveno Daugpilyje ir ten turėjo savo juvelyrinę parduotuvę. Jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tad ir sūnų išsiuntė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jaunasis Grinius dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet visokeriopai stengėsi išmokti. Visi geranoriškai norėjome jam padėti. Mano supratimu, jis buvo gabus dailininkas jo tapyti paveikslai puošė to nelemto “Raudonojo kampelio” sienas. Nelemto todėl, kad jame rusai užspendė Janiui spąstus.

Vieną gražią dieną, kai aš su maisto kroviniu sugrįžau iš Vilniaus, sužinojau skaudžią naujieną, kad mūsų visų mylimas Janis uždarytas rūmų rūsyje. Tai atsitiko dėl menkos (tuo laiku mūsų akimis žiūrint) priežasties ar, greičiau, preteksto: kažkuris iš politrukų, užėjęs į “Raudonąjį kampelį”, atrado “baisų nusikaltimą” - Stalino portrete, kuris ten kabojo, abi akys buvo išdurtos. Kadangi, už tą “kampą” buvo atsakingas Janis, tai jį ir suėmė. Mes visi puikiai supratome, jog čia - gryna provokacija. Janis pats buvo dailininku, ir pakankamai gudrus, kad taip “nepokštautų” - negadintų portreto, nors ir nekenčiamo imperatoriaus. Tai galėjo padaryti ir patys politrukai, norėdami atsikratyti dar vienu “buržuaziniu elementu”. O gal ir į tėvo parduotuvę taikėsi ?...

Netoli pagrindinių dvaro rūmų, ant kalnelio, stovėjo raudonų plytų apvalus statinys - vandens bokštas-rezervuaras. Šiuo pastatu jau nebuvo naudojamasi - jis stovėjo apleistas ir neprižiūrimas. Vieną laisvą dieną, beklaidžiojant po dvaro teritoriją su eiliniu Barinu (kurį tuo laiku dar mažai pažinojau), mes užėjome į to vandens bokšto vidų. Duris radome nerakintas. Statinys buvo gan aukštas. Nuo pirmo aukšto iki trečiojo buvo galima užlipti dar išlikusiais laiptais. Tik tie buvo mediniai ir jau gerokai apipuvę.Tai buvo spiraliniai laiptai, kiekviename aukšte vedantys į atskirą aikštelę. Belipant jautėme braškančias po kojomis pakopas, todėl stengėmės kuo atsargiau kopti, tik laiptų kraštais ir tvirtai laikydamiesi turėklų. Užlipę į trečiąjį aukštą, pro nedidelius langelius mūro sienoje gėrėjomės puikiu reginiu: iš čia galima buvo pamatyti visą Lentvario dvaro rūmų ir juos supančios gamtos grožį. Mūsų dalinys buvo kaip ant delno. Dar pagalvojau: “nebloga vieta priešo šauliui”.

Taip, bevaikščiojant po trečiojo aukšto aikštelę, nuo vieno langelio, prie kito, aš netikėtai po kojomis pajutau, kad viena medinių grindų lenta nėra prikalta. Tas sukėlė mano įtarimą: “O galbūt ten tūno koks grafo paslėptas lobis?!” Pabandžiau tą lentą atplėšti. Ogi, žiūriu, ji be jokio sunkumo keliasi! Tuoj, su prišokusiu Barinu, išėmėme tą lentą, o po ja - kažkoks pailgas, į skudurą suvyniotas, ryšulys. Akimirksniu išėmę ir atvynioję tą paslaptingą ryšulį, pamatėme, turbūt, lenkų paliktą “lobį”: prieš mus gulėjo gerai suteptas vazelinu naujutėlaitis, anglų gamybos, lengvasis rankinis kulkosvaidis. Giliau pasikrapštę, po ta lenta dar atradome atskirai, skudure suvyniotų šovinių tam “žaisliukui”. Viskas vietoje, nors imk, išsivalyk ir šaudyk. Mano supratimu, šis ginklas buvo paslėptas visai neseniai, turbūt lenkų, kurie gyveno dvaro kumetyne.

- Neblogas daikčiukas! Gal išsineškime jį ir paslėpkime kur, kitoje vietoje, pravers, - pusiau rimtai, pusiau juokais pasiūliau savo bendrui Barinui. Bet jis su tokiu pasiūlymu nesutiko, ir tuojau pat nulėkė pas pulko komisarą su visu mūsų “lobiu”. Už ką, žinoma, to buvo labai pagirtas, o kiek vėliau, ir į “Komsomolą” priimtas.

Į pietus nuo rūmų stovėjo pagalbiniai-ūkiniai statiniai bei kumečių - dvaro darbininkų gyvenamieji namai, viename iš kurių buvo įsikūrusi mūsų dalinio transporto ūkio raštinė. Pažinojau ten dirbusius raštvedžius: jau minėtą Bariną ir eilinį Kapočių. Kapočius anksčiau buvo tarnavęs jūreiviu Lietuvos karo laive “Prezidentas A.Smetona”, bet po Klaipėdos krašto okupacijos buvo komandiruotas į mūsų Autorinktinės Mokomąją kuopą. Tad, pagal “seną” pažintį, aš laisvalaikiu dažnai užsukdavau į mūsų raštinę tik tam, kad pasišnekėčiau bei pasidalinčiau dienos įspūdžiais, kurių, su įvairiais viršininkais bevažinėjant po įvairius dalinius, apsčiai prisirinkdavo. Taip, vieną dieną užėjus į buvusį kumetyną, radau, kaip įprasta, juos betriūsiančius prie savo popierių. Besikalbant apie šį bei tą, aš atsitiktinai, nieko neįtardamas, paliečiau politinę temą. Užsiminiau apie Europoje susidariusią politinę padėtį ir, priėjęs prie Senojo kontinento žemėlapio, kuris kabėjo ant sienos, pradėjau pirštu brėžti valstybes, kurias tuo metu jau buvo okupavę vokiečiai. Savamokslę “politinę apžvalgą” užbaigiau išvada, kuri vėliau pasitvirtino:

- Vokietija jau pilnai apsupo rusus ir neužilgo pradės karą ir prieš juos! Tokiai mano minčiai pritarė ir jūreivis Kapočius. Tik Barinas tylėjo ir nesikišo į mūsų išvedžiojimus. Bet kiek patylėjęs, pradėjo įrodinėti priešingą nuomonę. Kaip pagrindinius argumentus, jis minėjo Raudonosios Armijos “nenugalimumą” ir Ribentropo su Molotovu pasirašytą “Nepuolimo sutartį”. Nepritardamas mano mintims, jis visokeriopai liaupsino “tarbų” santvarką ir Sovietų “galybę”. Bet kai aiškiai pamatė, kad mes su Kapočium ir toliau tvirtai laikomės savo “eretiškos” nuomonės, Barinas staigiai pakreipė kalbą kita linkme, ir tuokart mes nutarėme daugiau nediskutuoti šia tema. Kadangi, kaip jau rašiau, man kasdien prisėjo vežioti pulko komisarą į namus - Vilnių, ir rytais atvežti į pulko kareivines, kitos dienos rytą aš vėl nuvažiavau į Vilnių, ir prie namo, kurį tas buvo užėmęs, aš laukiau komisaro. Atėjęs jis gan rūsčiai pasisveikino ir, įlipęs į mašiną, šaltai įsakė važiuoti:

- Pojiechali!

Visą kelią, iki Lentvario, nepratarė nė žodžio (nors šiaip jis buvo labai kalbus). Bet privažiuojant prie kareivinių jis netikėtai pradėjo klausinėti: “Iš kur pas tave atsirado toks durnas supratimas (“durnoje poniatije”), jog vokiečiai nori mus užpulti?!” Aš buvau išties suglumintas ir sumišęs nuo tokio staigaus klausimo. Nežinojau ką jam ir atsakyti. Todėl beliko “kaltai” tylėti ir žiūrėti į kelią. Mes jau atvažiavome, o jis neatlyžęs pradėjo aiškinti:

- Tu turbūt žinai, kad mes su draugiška Vokietija esame sudarę Taikos ir nepuolimo sutartį dvidešimt dvejiems metams?! Tai kuriems galams tu skleidi niekuo nepagrįstas paskalas ir prasimanymus?!...

Dar ilgokai, sustojus prie kareivinių durų, jis man “krėtė košės” į mano “durną makaulę”, o galutinai išsisėmęs, pabaigai prigrasino, kad daugiau iš mano lūpų neišsprūstų tokie ir panašūs “šmeižikiški prasimanymai”.

- Na, o šį kartą, už šiuos pliurpalus (“ėtu baltavniu”) aš tau atleidžiu. -“tėviškai” pridūrė prieš nueidamas. Aš dar keletą akimirkų jaučiausi kaip prikaltas prie sėdynės. Negalėjau atsikvošėti. Ne nuo kvailų ruselio “pamokymų”, bet nuo to, kad buvau savų - lietuvių - išduotas ir apskųstas. Tas mane labai pribloškė ir nuliūdino.

Tai buvo mano pirmoji ir, palyginus, neskaudi patirtis, kad jau nebegalima visais saviškiais pasitikėti ir reikia būti labai budriam kalbantis net su lietuviais (tautos gėdai, dabar jau tai gali patvirtinti ir ne viena karta). Truputį atsikvošėjęs, pastačiau mašiną ir nuėjau tiesiai į raštinę. Norėjau tuoj pat išsiaiškinti, kuris iš tų dviejų “plunksnagraužių” yra skundikas (tokių žodžių, kaip “stukačius”, aš tada dar nežinojau). Jaučiau, kad tai greičiausiai bus tas pats “tarbų” sąjungos gerbėjas, kuris anksčiau taip paslaugiai rusams pridavė mūsų rastą kulkosvaidį. Deja, Barino raštinėje tuo laiku nebuvo, bet iš Kapočiaus sužinojau, jog jis jau vakar vakare buvo iškviestas pas komisarą ir turėjo papasakoti apie mūsų pokalbį.

Po karo, jau grįžus iš lagerių, aš Vilijampolėje buvau atsitiktinai sutikęs “komsomolcą” Bariną. Tada jis ten gyveno. Ką jis veikė karo ir pokario metu, nesunku numanyti...

Tą pačią dieną (tai buvo kažkuri 1941 metų vasario diena) atėjo transporto mechanikas, liktinis puskarininkis Šeduikis ir įsakė man važiuoti į Vilnių. Su civiliu tarnautoju “Zis 5” sunkvežimiu (pakrovimo galia - 3,5 t) iš prekių rampos turėjau vežti cementą į Lentvarį. Mat čia, šioje kareivinių teritorijoje buvo numatyta steigti žirgyną (plečiant anksčiau buvusias grafo Tiškaičio arklides). Teko važiuoti keliolika reisų. Paskutinioliktame tas civilis tarnautojas nutarė pakrauti visas likusias 4,5 tonas cemento, nes taupė vagonų prastovos laiką, o ir pats skubėjo kuo greičiau baigti darbą. Nors aš ir nenorėjau sutikti su aiškiu mašinos perkrovimu (visa tona daugiau negu maksimaliai leidžiama!), bet jis į tai tik numojo ranka. Teko nusileisti - jis vadovavo darbams, o aš tik vairavau.

Jau vėlai vakare, važiuojant į statų ir vingiuotą kalną, tik už Vilniaus, kur dabar yra Žemieji Paneriai, (kelias tada dar buvo grįstas akmenimis) vargšas “Zisas” neatlaikė. Baigiant užkilti į stačiausią kalno posūkį, staiga, man prieš akis, su žiežirbom ir liepsna atšoko variklio kairiojo šono gaubtas (“kapotas”) ir mašina sustojo. “Atvažiavom!” Dėl perkrovimo nuo alkūninio veleno nutrūko švaistiklio guolis ir, pramušdamas bloko šoną, įstrigo jame. Tai buvo praktiškai nepataisomas gedimas. Mane išmušė šaltas prakaitas. Supratau, kad dabar, kaip ir Janis, aš nuo Karo tribunolo neišsisuksiu - teks atsakyti už šį “nusikaltimą”. Okupacinės kariuomenės (prie kurios ir mes jau buvom prijungti) vadas Timošenko tuo metu buvo išleidęs labai griežtą įsakymą, kuriame tokie ir panašūs prasižengimai, buvo vertinami, kaip “diversijos ir sabotažas”, ir buvo labai griežtai baudžiami. Kai aš apie šį žvėrišką įstatymą užsiminiau savo bendrakeleiviui, šis civilis puolė raminti:

- Nenusimink, aš viską sutvarkysiu! Tau nėra ko jaudintis!

Jaudintis buvo dėl ko - aš nelabai tikėjau to tarnautojo pažadais, kad “viskas bus gerai”. Palikęs man savo ilgus kailinius (tada buvo labai šaltas vakaras) ir įdavęs “šniūrą baronkų” (kurių Vilniuje pirko), jis pėsčias nukulniavo į mūsų dalinį, prašyti pagalbos.

Aš likau vienas, savo sugedusio sunkvežimio kabinoje. Sėdžiu sau tamsoje ant kelio ir graužiu “baronka”. Šalta. Nyku. Pasitraukti nuo technikos negaliu - neturiu teisės. Todėl nieko kito nelieka, kaip tik laukti atvažiuojant pagalbos, o tuo pačiu ir savo tolesnio likimo. Dėl pastarojo, visokios mintys lenda į galvą. Ko tik tada neprigalvojau per tas laukimo ir nerimo valandas... Dešimt metų kalėjimo - buvo viena iš labai tikėtinų bausmių. Neapšildomos kabinos temperatūra labai greitai susilygino su lauko. Smarkiai šalo kojos kareiviškuose auliniuose odos batuose. Todėl, išlipęs, pradėjau bėgioti. Pradžioje aplink mašiną, vėliau pakalnėn ir į kalną, ir vėl atgal. Taip išbuvau iki ryto. Akių sumerkti neteko. Auštant, išgirdau einant žmogų. Iš Vilniaus pusės, į pakalnę žingsniavo kažkokia mergina su bidonėliu. Priėjusi prie manęs, su gailesčiu akyse ji pasiūlė šviežio pieno (matyt, ne kokia išraiška buvo mano veide). Pienas buvo dar šiltas, tad išgėręs vieną dangtelį, kuriuo buvo uždengtas pienas, aš paprašiau dar.

- Aš apmokėsiu! - pridūriau, kad nepiktnaudžiaučiau jos aukštaitišku vaišingumu. Ji tik nusišypsojo ir įpylė antrą dangtelį:

- Gerkit, gerkit, kiek patinka.

Išgėręs šilto pieno, šiek tiek sušilau, ir atsidėkodamas mano, netikėtai atsiradusiai, šelpėjai, pasiūliau riestainių (“baronkų”). Bet nepažįstamoji vilniškė jų mandagiai atsisakė ir atsisveikinusi nuėjo savo keliu. Aš ir vėl likau vienas.

Neužilgo, nuo Lentvario pusės, užgirdau atburzgiantį motociklą. Tai buvo motociklas su lopšeliu, kuriame sėdėjo mano geras draugas - eilinis Raudys, o prie vairo - puskarininkis Šeduikis. Šeduikis įsakė Raudžiui mane pakeisti, o man liepė:

- Sėsk į lopšį, važiuosim į dalinio štabą!

Ta žinia manęs nei trupučio “nesušildė” - ten buvo galima laukti blogiausio. Tik jau važiuojant, turbūt pastebėjęs mano paniurusią miną, psk. Šeduikis nuramino:

- Nebijok, kas įvyko - ne tavo kaltė, todėl niekas, dėl to tavęs neteis! O mašina bus išmontuota ir dalimis išdalinta mūsų ir kitiems daliniams! Atvažiavęs į štabą turėjau tučtuojau prisistatyti dalies ūkio viršininkui kpt. A.Soročkinui, kurį jau minėjau. Pakeliui, štabe susitikau ir savo tiesioginį - transporto viršininką, rusų leitenantą. Jis (pavardės neprisimenu) neseniai buvo komandiruotas į mūsų dalinį ir labai domėjosi nauja, jam nematyta technika - dyzeliniu “Mercedes’o” varikliu ir panašiai. Žodžiu, rasdavome bendrą kalbą. Ruselis mane taip pat nuramino - pasakė tą patį, ką tik ką kalbėjo psk. Šeduikis.

Taip “paguostas” net dviejų vyresniųjų, aš prisistačiau ūkio viršininkui kpt. A.Soročkinui. Šis kapitonas su manimi visados elgėsi, kaip su sau lygiu, nors buvo jau apie 50 metų amžiaus. Pirmiausiai, jis mane nuramino, kad išsikvietė, visai ne dėl tos nelemtos avarijos.

- Tu, Čerškau, esi komandiruojamas į Vilnių, į naujai kuriamą dalinį “P.T.O. 17-tąjį divizioną”. Šis - 105 mm L.A.P. pabūklų dalinys yra dislokuojamas Subačiaus gatvėje,- ramiai paaiškino ir pridėjo:

- Tu šiandien pat turi ten prisistatyti.

Gavęs visus komandiruotės dokumentus ir atsisveikinęs su kpt. Soročkinu, dar nuvažiavau į Lentvario dvaro rūmus - dalinį, kur buvo mano asmeniniai daiktai. Atsisveikinęs su savo draugais ir (per grotas) su kalinčiu Janiu, aš vėl sėdau į psk. Šeduikio vairuojamo motociklo lopšį ir išvykau į Vilnių.