|
Lithuanian Link Exchange |
"LIAUDIES" KARIUOMENĖJE
(1940.06.15 - vasara)
1. Kas bus?
Pasiekę savo kareivines, t.y. Rinktinės mokomąją kuopą, savo draugus, laisvus nuo sargybos, jau radome susirūpinusius ir susijaudinusius. Jie, apspitę ne mažiau pasimetusius karininkus, klausinėjo apie susidariusią situaciją. Bet niekas nieko negalėjo atsakyti. Kai pamatę mus, per anksti grįžtančius iš sargybos, metėsi prie mūsų, klausinėdami: "Kodėl grįžtame? Ką matėme? Kas perėmė sargybą?" ir t.t. Išgirdus smulkmenas apie prievartinį sargybos pakeitimą, ir jiems neliko jokių abejonių, kad Lietuva jau okupuota. Visų vyrų nuotaika buvo labai prislėgta, ir tik vienas kito ir karininkų klausėme: "Kas bus?". Vyresnieji karininkai buvo kažkur dingę, o jaunesnieji į karių klausimus nieko konkretaus negalėjo atsakyti. Panašiai reagavo ir kitų dalinių kareiviai bei karininkai.
X
Po okupacijos buvusi Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta "Liaudies kariuomene". Atseit, jeigu valdžią paėmė "darbo liaudis", tai ir vyriausybė ir kariuomenė turi būti "liaudies". Tokia ji buvo iki rugpjūčio mėnesio pabaigos. Vadinamai "Liaudies vyriausybei" vadovavo naujas Lietuvos "prezidentas" - komunistuojantis žurnalistas Justas Paleckis. Tą Maskvos statytinį "prezidentą", kaip jau minėjau, man teko pažinti "Pšecivkoje"...
Gyvenimas ir mūsų dalinyje aiškiai pasikeitė. Nuo tos nelemtosios dienos ir prasidėjo mūsų karių nevilties ir kančių keliai. Po išdavystės sekė kita išdavystė ir t.t...
Karių ir karininkų tarpe greitai pradėjo aiškėti, kas yra kas. Kaip paprastai, tuoj išsiskyrė ir mūsų tautos išgamos, kurių deja niekad nepritrūkdavo sunkiais Tėvynei laikais. Pasirodo, tie, kurie anksčiau su atsidavimu padlaižiavo Lietuvos valdžiai ir mūsų vyresnybei, tie, be jokio sąžinės graužimo, ir rusams laižė padus (ir ne vien padus...). Iš pastarųjų pasižymėjo ir tas pats, anksčiau minėtasis viršininkų numylėtinis, uolusis Jonas Vitkauskas. Jis ir I-jo būrio vadas ltn. Pranas Jučys, rodydami savo "sugebėjimus" dabar jau naujajai valdžiai, pradėjo sovietinės agitacijos ir propagandos "darbą". Buvo ir dar keletas tokių karių-išdavikų (jų palikuonių laimei, pavardžių jau nebepamenu), kurie, kaip Paleckis "Pšecivkoje", pradėjo liaupsinti okupantų kariuomenės privalumus bei didelę "demokratiją" pačioje Sovietų Sąjungoje. Po kurio laiko Vitkauskas ir Jučys ant savo gražių lietuviškų mundurų rankovių prisisiuvo raudonas žvaigždes ir pasivadino "politrukais".
Anksčiau mes neturėjome jokio supratimo, kas yra tie "politrukai", ar tai koks laipsnis, ar pareigos. Mums aiškindavo, kad politrukas - "tai pats pažangiausias, pats protingiausias karys, net už vadą svarbesnis!".
Kai kurie "veikėjai" ir dabar, jau vėl atkovojus Nepriklausomybę, bando šį okupantų tada primestą žodį reabilituoti, ir verčia jį į lietuvių kalbą, kartu su "sovchozais", "kolchozais" ir "komsomolcais"... Atseit, politrukas - tai politvadovas. Mano manymu, kolchozas yra kolchozas, o politrukas ir visada buvo ir bus tik politrukas.
X
Jonas Vitkauskas (nežinau, ar šis išdavikas buvo iš "draugo generolo" giminės) pradėjo suktis tarp kitų kaip vijurkas, siūlydamas kareiviams neklausyti karininkų ir veikti, tik taip, kaip palieps taip vadinama "Kareivių taryba", kuri bus neužilgo "išrinkta". Nors ir labai jau šie išgamos stengėsi vykdyti (turbūt NKVD) instrukcijas, ir mūsų kuopoje sukelti betvarkę ir anarchiją, bet tai jiems nelabai pavyko. Dauguma karių išliko ištikimi Tėvynei duotai priesaikai ir vijo juos šalin, arba nekreipė jokio dėmesio. Bet, deja, atsirado ir tokių, kurie pritarė raudonoms mintims, bet tik nedidelė mažuma (daugiausia - ne lietuvių kilmės).
Kai Paleckis, Gira, Cvirka, Vanclova ir kiti komunistuojantys rašytojai - tautos išdavikai parsivežė iš Maskvos "Stalino saulę", vėl pasikeitė ir mūsų kariuomenės būvis.
1940 metų rugpjūčio 30 dieną "LTSR liaudies komisarų" nutarimu "Liaudies kariuomenė" buvo pavadinta "29-ju teritoriniu šaulių korpu" ir tapo sudėtine Raudonosios Armijos dalimi.
Mūsų dienotvarkė nepakito. Keldavomės; rytinė ruoša; paskui mankšta; ir t.t. Tik vieną rytą prabudę ir pradėję rengtis visi netikėtai pasijutome apipjaustyti - apskabyti. Buvome vėl staiga pritrenkti ir moraliai sugniuždyti - nuo visų mūsų mundurų buvo nupjaustyti antpečiai ir kita lietuviška karinė atributika, kuria taip didžiavomės, ir, kuri dar šiek tiek simbolizavo, kad esame ne kažkokios "liaudies", o Lietuvos kariai. Žinoma, iškart įvyko nemažas sąmyšis; pradėjome klausinėti, kodėl taip ir, kas tai padarė. "Politrukai" mums paaiškino, kad nuo šios dienos "buržuaziniai" antpečiai ir kiti Lietuvos kariuomenės skiriamieji ženklai panaikinami. Vėliau, sužinojome, kad mundurų apipjaustymą naktį atliko Jonas Vitkauskas, ltn. P.Jučys ir kiti bolševikų bernai.
X
Sekmadieniais, kaip visuomet, visi katalikai, išsirikiavę, eidavome į Šančių Įgulos bažnyčią, kurioje būdavo laikomos Šv.Mišios kariams. Mūsų bažnyčia buvo medinė (anksčiau tai buvo cerkvė, pastatyta carinei kariuomenei), ir ji stovėjo toje vietoje, kur dabar yra skveras priešais Šančių alinę (po karo komunistai bažnyčią nugriovė). Krikščioniška kario pareiga buvo neparanki bolševikams. Jie siekė apkarpyti ne tik mūsų lietuviškus mundurus, bet ir mūsų dvasią. Tad ir vėl "darbavosi" Jonas Vitkauskas, agituodamas neiti. "O jeigu kas nori melstis",- sakė jis,- "tas gali eiti ir pavieniui". Tuo pačiu jis siūlė, geriau visiems nueiti į kiną, kurį nemokamai rodė rusai. Raudonoji armija į Lietuvą privežė ne vien tankų, bet ir savo raudonosios propagandos mašinų. Vakarais, atvirose aikštelėse jie nemokamai rodė sovietines komedijas ir kitokias filmas, kurios šlovino "socialistinį" gyvenimą "Tarbų Sąjungoje". Dalis mažiau religingų mūsų karių, deja, pasiduodavo raudonojo velnio gundymui ir eidavo nemokamai žiūrėti rusų kino.
Ne tik mūsų, bet ir kituose daliniuose vyko panašūs dalykai, ir jau jautėsi bolševikinės anarchijos pradai. Visa tai inspiravo ir vykdė naujai iškepti "politrukai", paskirti iš pačių rusų, vietinių komunistuojančių kareivių iš tautinių mažumų, ar šiaip iš įvairių netikėlių ir perėjūnų.
Po visokių "mytingų" (taip jie, kažkodėl vadindavo komunistinius suėjimus) bei propagandinių "kinų-vakarėlių", kuriuose duodavo nemokamai prisigerti bei valgyti, Lietuvos kariuomenės drausmė visai pašlijo. Viskas vyko kaip pagreitintame kine. "Darbo liaudis" akiplėšiškai skverbėsi į visas valdymo struktūras, išstumdama "nepatikimus buržuazinius elementus". Karininkai į šiuos reiškinius žiūrėjo, kaip į visišką nepriklausomybės praradimą ir aneksijos įtvirtinimą, bet, deja, niekaip nereiškė savo valios pasipriešinimui. Gal būt, čia ir buvo padaryta skaudi klaida?! Juk visvien, po to juos visus išžudė ar ištrėmė į Sibirą...
