Palyginus, labai palankiai tada susiklostė mano brolio Vinco likimas, po to kai mes ten, kažkokiame miškelyje netoli Smurgainių išsiskyrėme. Apie tai man vėliau papasakojo vienas eilinis kareivis, kuris tarnavo brolio vadovaujamoje kuopoje.

Jų atskirojo 306 pionierių bataliono daliniui buvo įsakyta užtikrinti saugų bolševikų "atsitraukimą" ir apsaugoti flangus nuo galimų netikėtų vokiečių "desanto" antpuolių. Todėl jie, budriai prižiūrimi komisaro, politruko ir kelių komsomolcų, "traukėsi" ne keliu, kaip visi, bet miškais. Žygio metu jie sustojo viename miško pakraštyje. Tada bataliono komisaras ir politrukas Andrej Anfimov ("Andriejus Anfimovas") įsakė visiems kariams tučtuojau išsidėstyti pozicijose ir pasiruošti kovai su "priešu". Atseit, ten toliau, miško gilumoje yra pasislėpęs vokiečių desantas, kurį būtinai reikia sunaikinti. Pasiruošus, buvo liepta šaudyti į tą "desantą". Bet mano brolis, jaunesnysis leitenantas laikinai einantis kuopos vado pareigas, pasipriešino įtartinam bolševikų įsakymui, ir nutarė pirma ten pasiųsti žvalgybą (Vincas visuomet stengėsi išvengti kraujo praliejimo). Vyrai, išžvalgę mišką, pranešė, kad ten pasislėpę tūno jokie ne vokiečiai, o patys tikriausi lietuviai: miške ilsėjosi kažkoks kitas mūsų karių dalinys, laimingai atitrūkęs nuo bėgančių rusų.

Po to manevro dar labiau iškilo Vinco autoritetas tarp ginklo draugų, o įtūžęs komisaras ir politrukas buvo priversti atšaukti savo klastingą įsakymą. Nepasisekus išprovokuoti brolžudiškų kautynių, visą savo pyktį jie sukoncentravo į Vincą.

Matydami, kad dėl "kažkokio tai" jaunesniojo leitenanto visas dalinys jiems slysta iš rankų, abu bolševikai sutarė kitaip susidoroti su nepageidaujamu vadu ir, perėmę dalinio kontrolę, varyti visus toliau į Rusiją. Jiedu ir dar keli, pastarųjų manymu, "patikimi komsomolcai", paėję toliau į miško gilumą, kaip kokie plėšikai, susitarė nužudyti brolį.

Jau minėjau, kad Vincas buvo labai mylimas, gerbiamas ir saugomas savo karių. Tad ir šį kartą, atsitiktinumo ar laimės dėka, brolis neliko be priežiūros. Vienas iš jo kareivių, pasislėpęs krūmuose, gerai girdėjo bolševikų suokalbį ir laiku pranešė savo vadui ir kitiems draugams. Jie keliese tyliai prisėlino, neišsiduodami apsupo išdavikus, ir sekė tolimesnius jų veiksmus.

Susitarę žudikai, vienam iš komsomolcų įsakė nueiti pas kuopos vadą ir pranešti, kad bataliono komisaras kviečia brolį į "pasitarimą". Tas "komsomolcas", pasirodė, buvo dar nepraradęs sąžinės lietuvis ir įspėjo vadą apie ruošiamą pasalą. Tad Vincas į "pasitarimą” nuėjo viskam pasiruošęs. Tuo metu bjaurusis politrukas Andrej Anfimov pasitraukė į krūmus ir, pasislėpęs, nutaikė savo naganą į besiartinantį brolį. Atrodė, kad jau niekas nesutrukdys įgyvendinti jų piktų užmačių. Bet įvyko kitaip. Vincui artėjant prie komisaro, staiga, iš priešingos krūmų pusės iššoko anksčiau ten pasislėpęs kareivis (eil. Vladas Jakubonis) ir užgulė ant besitaikančio politruko (eil. Andrej Anfimov). Tuo pat metu, kaip pagal signalą, apie 20 karių iš visų pusių su atstatytais šautuvais apsupo ir suėmė raudonųjų išgamų saujelę. Taip Vladas Jakubonis ir kiti pionieriai išgelbėjo brolio gyvybę ir tuo pačiu išlaisvino save. Karštesnio būdo kariai norėjo vietoje sušaudyti išdavikus. Bet brolis nebuvo kerštingas. Čia pat karių išrinktas bataliono vadu, jis sulaikė įsikarščiavusius, ir įsakė suimtuosius gabenti į Kauną, o jų likimą, pasakė, tesprendžia teismas.

Vėlai vakare Vinco vadovaujamas dalinys pasiekė kažkokį Lietuvos miestelį (pavadinimo neprisimenu). Nutarė jame pernakvoti ir apsistojo klebonijos kieme. Klebonas vadui ir kitiems bataliono karininkams užleido kelis kambarius. Kiti kariai atsigulė po atviru dangumi. Po ilgo žygio visi vyrai buvo gerokai išvargę, tad išsiskirstę po visus kampus, kur buvo galima atsigulti, greitai užmigo. Prieš tai, žinoma, pasirūpino ir savo suimtaisiais. Komisarą ir politruką surištus paguldė klebonijos virtuvėje su vienais apatiniais baltiniais. Prie durų, aišku, pastatė ginkluotą sargybinį. Brolis su keliais kitais karininkais miegojo kambaryje, šalia virtuvės. Užmigo visi, deja, ir virtuvės sargybinis. Tai buvo jo paskutinis ir amžinasis miegas. Tuo "pasirūpino" Andrej Anfimov.

Brolis turėjo blogą nuojautą. Jis pabudo vidurnaktyje ir nutarė dėl viso pikto patikrinti sargybos postus. Beeidamas koridoriumi, jis netikėtai pamatė, kad kažkokios "baltos šmėklos” spruko pro duris į lauką ir pradingo. Pavyti jau buvo vėlu.

Tai, pasirodo, buvo abu suimtieji. Komisaras ir politrukas A.Anfimovas naktį patys išsilaisvino iš virvių ir, virtuvėje susiradę neatsargiai paliktą peilį, nudūrė vargšą sargybinį, mirtinai užsnūdusį prie durų. (Tas sargybinis ko gero buvo eil. Antanas Gulbinas) Paskui abu bolševikai sėkmingai pabėgo pas savuosius, į Rusiją. Taip aš girdėjau iš kitų pasakojimų, bet štai kaip tą įvykį aprašė tuo metu Vilniuje leidžiamas "Karys":

"Eil. Jakubonis Vladas ir eil. Kazakevičius, buv. 306 atsk. pionierių bataliono (Varėnos poligone). Būnant miškelyje prie Paluknės miestelio, dalinio politrukas buvo nusistatęs nušauti 306 atsk. pionierių bataliono jaunųjų vadų m-los vadą kpt. Švažą ir j.ltn. Čerskį Vincą. Politrukas, įsakęs pakviesti j.ltn. Čerskį, [kuris] su kpt. Švažu buvo pasilikęs toliau nuo kuopos. Ten esantiems keliems kareiviam įsakė pasišalinti. Apie politruko sumanymą j.ltn. Čerskiui pranešė eil. Kazakevičius. Tuomet j.ltn. Čerskis nuėjo pas politruką su tuo pat eil. Kazakevičium, kuriam įsakė užsitaisyti šautuvą. Jiems prisiartinus prie politruko, toj vietoj kažin kokiu būdu pasilikęs eil. Jakubonis Vladas puolė politruką ir parbloškė jį žemėn. Politrukas buvo nuginkluotas, suimtas ir paskui perduotas vokiečiams.

Matyt, eil. Jakubonis, nujautęs politruko nusistatymą nužudyti lietuvių karininkus, pasiliko slaptai sekti politruko veiksmus."

("Karys" - Savisaugos dalių savaitraštis, 1941.I.3, Nr.3, 6 psl., "Mūsų vyrai prieš raudonuosius").

Nei Kazakevičiaus, nei V.Jakubonio tolimesnio likimo nežinau.

"J.leitenantas Leonas Beinoras, 306 Pn.Bn. žuvęs ties Indrica." ("Karys" 1941, Nr.11)

"Eil. Bronius Grigaitis, 306 Pn.Bn. Žinau šiuos pr.m. birželio 23-24d. žuvusius mūsų bataliono karius:

1) nuo žaizdų mirė eil. (Pranas) Žebrauskas ir eil. (Povilas?) Kazlauskas;

3) per susišaudymą pastebėjau žuvusį plk.ltn. Kundrotą."

- Ar tu pažįsti tokį Navicką, buvusį politruką, kuris tarnavo 17-tame PTO divizione?

- Taip. Pažįstu neblogai! - nedvejodamas atsakiau.

- Papasakok trumpai apie jo veiklą. Ar daug šunybių jis ten pridirbo?

Aš viską, ką žinojau, nė kiek neperdėdamas, bet ir neatimdamas, papasakojau apie tą politruką. Tuomet plk. Balsys, kiek pagalvojęs, pasakė:

- Šiuo metu jūsų Navickas yra vokiečių suimtas ir uždarytas IX-tame forte, kartu su kitais aktyviais bolševikais. Mūsų Laikinoji vyriausybė nenori keršto ir kraujo. Todėl ir mes siekiame kuo daugiau mūsų karių, jeigu jie nepadarė didesnių nusikaltimų, išlaisvinti iš to baisaus kalėjimo. Ar tu sutinki pasirašyti, laiduoti, už Navicko išlaisvinimą?

Aš atsakiau teigiamai ir pasirašiau - paliudijau, kad politrukas didelės žalos savo tautiečiams nepadarė, o tik buvo bolševikų suklaidintas. Kiek žinau, Laikinoji vyriausybė tokiu būdu nuo aiškios pražūties (vokiečių egzekucijų) išgelbėjo daug suklaidintų žmonių.

Tik šiemet, 1992 vasarą sužinojau, kad tada, 1941-jų birželį, mano ginklo draugai:

"Eil. Seredinskas, PTO 17. Dn. žuvo už Maladečinos", (pagal 13: "nužudytas sovietinių aktyvistų");

"Eil. Jankauskas Bronius 184 ŠD Pt.Dn. žuvo VI.23. prie Merkio."

"J.psk. Valionis Antanas, 184 ŠD Pt.Dn. žuvo VI.23. prie Merkio."

"Eil. Vladas Grigas, buv. 17 PTO diviziono, rašo: Pirmąją karo dieną su pabūklu buvome paskirti prie 262.ŠP 3 lietuviai, 4 rusai ir 2 rusų leitenantai. Antrąją karo dieną traukėmės į Vilnių. Pastebėję vokiečių lėktuvą, pasislėpėme po medžiu. Netrukus vienoje kelio pusėje pamatėme tankų ir traktorių (vilkiką - aut. past.). Pabūklo vadas Vladas Ivanauskas nušliaužė į priekį patikrinti, kieno tie tankai. Grįžęs pranešė, kad rusų. Lėktuvui nuskridus, mes vėl važiavome toliau. Užvedus mūsų traktoriaus motorą, tuoj pasigirdo šūvis. Aš nušokau ir pasislėpiau už traktoriaus. Traktorininkas, staiga pasukęs traktorių atgal, pilnu greičiu paleido jį riedėti. Aš laikiausi įsikabinęs į traktoriaus langelį. Kol mes važiavome, visą laiką mus apšaudė rusai. Pagaliau virš traktoriaus pasirodė dūmai. Traktorininkas pranešė, kad užsidegė tepalas ir toliau važiuoti negalime. Tuomet išlipome ir per rugius nušliaužėme į mišką. Iš 9 likome tik 5. Vėliau ir aš atsiskyriau ir pasidaviau vokiečiams".

("Iš karių anketų", "Karys" 1942.X.3, Nr.41)

("Iš karių anketų", "Karys", 1942.X.10, Nr.42)

4. Kiti

Taip ir nežinau tiksliai, kurioje Gudijos vietoje tada jie mus sušaudė. Bet, kad tai įvyko kažkur už Minsko, netoli Igumenės (Červenės) miestelio, esu beveik įsitikinęs. Mūsų kolonoje daugiausia buvo Vilniaus kalėjimo kaliniai. Kauno kalinių kolonos, kurioje ėjo pulkininkas J.Petruitis ir kiti aukšti Lietuvos karininkai mes pakeliui nesutikome. Nieko nežinau ir apie tolimesnį mano bendražygių, kurie kartu išsigelbėjo, likimą.

1991 metų birželį, minint 50-tąsias žudynių metines, aš buvau nuvykęs į Igumenės miškelį, bet ten, turbūt, jau daug kas pasikeitė, ir atmintis jau nebe ta...

Garsiojoje Jono Petruičio knygoje "Kaip jie mus sušaudė", kurią su autografu buvau gavęs iš paties pulkininko (bet enkavedistai per kratą atėmė) yra paminėtas, galbūt, tas pats bolševikų generolas ir karininkai, kuriuos man prisėjo "pavėžėti":

"Saulei nusileidus, apie penkiasdešimt kilometrų prieš Minską, sugedo mūsų autobuso motoras. <...>

Pro mus norėjo pravažiuoti vienas bolševikų sunkvežimis, kuriame sėdėjo, matyti iš jų uniformų, aukšti bolševikų viršininkai - generolai, pulkininkai ir kitokių laipsnių komandirai. Enkavedistai tuojau tą sunkvežimį sulaikė. Vienas eilinis enkavedistas, išsitraukęs revolverį, įsakė tiems komandirams išlipti iš mašinos. Generolas prieš tą enkavedistą dar aiškinosi, jog jam labai skubiai reikia patekti į armijos štabą, bet enkavedistas, atstatęs jam revolverį, sušuko:

- Molčat! (Tylėti!)

Generolas tuojau nutilo, ir visi klusniai iš automobilio išlipo.

Mes baisiai nustebome, matydami kokią nepaprastą galią turi enkavedistai. Prieš paprastą eilinį enkavedistą dreba ir sovietų generolai." (sk. "Už Lietuvos ribų", psl.155-156)

Nežinau ar jie tada, prie Maladečinos, susirado kitą vairuotoją, bet jeigu tai tas pats generolas, kuri aš turėjau vežti, tai ir tas "šoferis” pakliuvo į Mirties koloną:

"...o kitas dvi (grupes) varė kelis kilometrus už Červenės ir ten šaudė. Tarp suimtųjų buvo net šoferis, atvežęs į Minską bebėgantį bolševikų generolą.”

("Iš universiteto katedros į čekistų nagus. Pasakoja prof. Ig.Končius", "Į laisvę” 1941, Nr.22)

X

Man labai pasisekė, kad, suėmę su "daiktiniais įrodymais", enkavedistai manęs iškart nesušaudė, o leido "sulošti” NKVD loterijoje.

Kitiems panašiai sučiuptiems, kaip pavyzdžiui kariūnui Vytautui Cijūnėliui, tokios galimybės nesuteikė:

"Nepriėjus Smurgainių, birželio 24 d. vidudienyje (popietinių metu) mokykla (Vilniaus Pėstininkų mokykla - red. past.) buvo sustabdyta ir išrikiuota. Piliečio drabužiais buvo atvestas kursantas Cijūnėlis (jis buvo sugautas persirengęs ir bebėgant). Į priekį buvo išvesta ypatingojo būrio 10 komisarų. Komisaras Lipkindas perskaitė mirties sprendimą. Sukurovas sukomandavo "užtaisyk" ir "ugnis". Sušaudžius Cijūnėlį, mokykla buvo tuojau pasukta dešinėn ir nužygiavo į Smurgainius."

("Vilniaus Pėstininkų mokykla karui prasidėjus", "Karys" 1943, Nr.6)

"Tai buvo aštuntos kuopos kursantas Cijūnėlis, kuris mirtį sutiko labai šaltai, kaip tinka kiekvienam lietuviui."

"Kaip vėliau sužinojau Cijūnėlis sušaudytas už tai, kad buvo įtartas norėjęs pabėgti. Kai jis ėjo pas vieną ūkininką atsigerti, jį sekęs vyr.politrukas Uljanov. Jis pastebėjo Cijūnėlį besikalbant su ūkininku ir apsirengusį civiliškai, bet dar nespėjusį paslėpti mundiruotės. Politrukas pareikalavo tuoj Cijūnėlį išduoti ir grasino ūkininką nušauti, šeimininkas išsigandęs parodė ir politrukas Cijūnėlį išsivedė."

(St. Š-tas "Prievartos žygis", "Karys" 1943, Nr.15-16)

X

Kaimą, kuriame mes beginkliai, genami enkavedistų, puolėme vokiečių "desantą", galbūt tada gudai vadino "Krapivka" nes:

"Kursantas Aleksandras Gulevičius rašo: Iš Raudonosios Armijos atsipalaidavau prieš kautynes prie Molodečno. Birželio 25 d., apie 18-19 val. pasirodė vokiečių tankai..."

"Grįždami pakeliui radome žuvusių lietuvių prie Krapivkos km. Salų val., Ašmenos apsk. Juos mums nurodė to kaimo gyventojas Vytautas Drozdas (liet. Strazdas - red. past.). Žuvusieji buvo kursantai Tomas Semaška ir Antanas Ratkevičius, abu Vilniaus pėstininkų mokyklos 7 kuopos 1 būrio. Smurgainių miestelyje civiliai mums papasakojo, kad jie matė, kaip rusų politrukai sušaudė vieną lietuvį karininką ir kareivį. Jų dokumentus rusai pasiėmė, o nužudytuosius užkasė vietos gyventojai. Jų pavardžių žmonėms netekę sužinoti.”

("Iš karių anketų", "Karys" 1941, Nr.26)

Vienas iš tų Smurgainiuose sušaudytų turbūt buvo V.Cijūnėlis, o "lietuvis karininkas" galėjo būti ir mano vargšas "vadas" j.ltn. Istognyj. Kai mes tada pasiekėme Smurgainių miškelį (kuris, atrodo, vadinosi "Dievo dovana"!) jis gi irgi jau neturėjo dokumentų ir vilkėjo lietuviška karininko uniforma... (Tas nežinomas "lietuvis karininkas" vėliau buvo perlaidotas ir jo išpuoštas kapas gražiai prižiūrimas iki vėl neužėjo rusai. Apie tai rašė tuometinis "Karys".)

Prievartos žygyje į Rusiją bolševikai tada išsivarė, pagal prof. A.Damušį apie 5000 lietuvių karių. 3000 iš jų buvo įjungti į "16-tąją lietuviškąją diviziją", didesnioji dalis iš kurių žuvo, dėl kvailų vadų. Kur pasidėjo dar 2000 ir profesorius nežino...

X

306-jo atskirojo pionierių bataliono Politrukas Andrej Anfimov (“Andriejus Anfimovas”) į Lietuvą grįžo su "Raudonąja Armija-Išvaduotoja", kaip tikras kvalifikuotas enkavedistas - rusų kontržvalgybos karininkas. Vėliau jis darbavosi "išlaisvintoje” Vokietijos dalyje, Frankfurte prie Oderio. Išėjęs į "užtarnautą poilsį", jis plušo tradiciniame enkavedistų darbo bare - buvo Vandens Ūkio projektavimo instituto Kaune kadrų skyriaus viršininku.

"Įdomiai" persipynė mūsų keliai. Grįžęs iš Kolymos lagerių, aš apie 20 metų su šeima išgyvenau palėpėje, Gedimino-Kęstučio gatvių kampe (visai netoli Įgulos bažnyčios). O išsvajotąjį sovietinį butą pagaliau gavau palyginus labai geroje vietoje, trečiajame blokinio namo aukšte. Ketvirtajame (tiesiai man virš galvos!) įsikūrė nevykęs mano brolio žudikas politrukas-kontržvalgybininkas Andrej Anfimov su savo sūnaus Andriejaus Anfimovo šeima. (Tai buvo tik vienas iš 3 sovietų valdžios jam paskirtų butų!) Atsižvelgiant į tai, kad kaip ir kiekvienas "aršus fašistas" ir "liaudies priešas", aš buvau nuolatinėje enkavedistų "priežiūroje", šis "dislokacinis sutapimas" tikrai nebuvo atsitiktinis.

O su broliu Vincu po karo mes išsiskyrėme amžiams, tom pačiom kryptim, kaip ir tada, Varėnos poligone, sėdėjome. Aš, po Kuršo katilo ir įvairių nuotykių išdundėjau į Rytus (Magadan), o brolis po DP stovyklų į Vakarus. Veltui net keletą kartų prašinėjau, rašiau, mokėjau pinigus už tariamą vizą, enkavedistai net nesiruošė manęs išleisti nors trumpam pasimatymui su broliais Vincu, Kostu, seserimi Ona...

Turbūt atsiduso iš džiaugsmo mano viršutinis kaimynas, kai 1977 metais man į namus atėjo liūdna telegrama, pranešusi apie jaunesniojo leitenanto Vinco Čerškaus mirtį.

X

Įdomu ir tai, kad 1947 metais Rusų okupuotoje Vokietijoje (Frankfurte prie Oderio) gimęs kontržvalgybininko Anfimovo sūnus, irgi Andrej, Andrejevič Anfimov (kažkodėl save "lietuviu" vadinantis?!), netoli nuo obels tenuriedėjo... Baigęs technikumą, jis tapo "lietuviu” ir "inžinieriumi".

Kaimynas papasakojo, kad dirbdamas Panemunės aludės "Šnekutis" administratoriumi, jis įsipainiojo į kažkokio pastovaus lankytojo žmogžudystę.

Atseit, buvo taip. Tas Panemunės pijokėlis (pravarde "Kaulas") neužmokėjo už bokalą alaus (tada dar bokalas kainavo kapeikas), o pareikalavus pinigų, vietoje kapeikų, iš pykčio kažką atrėžė ir nuėjo. To tik ir tereikėjo - buvo pavytas ir nudurtas virtuviniu peiliu, kaip tas vargšas sargybinis...

Po to nusikaltimo politruko sūnus A.A.Anfimov iš aludės administratoriaus pareigų pasišalino ir, užsiauginęs barzdelę, lindėjo namuose. Kerštaudami už savo draugo mirtį, nužudytojo kolegos susitarė pamokyti piktąjį administratorių, bet per klaidą supainiojo adresus ir nuėjo ne į tą laiptinę. Patykoję tamsoje, gerokai prikūlė visai nieko dėtą žmogų - kaimyną Joną (tarp kitko, labai dorą vyrą). Tik vėliau išsiaiškinę, kad įvyko klaida, atsiprašė ir papasakojo jam visą šitą istoriją. (Smulkesnes tos žmogžudystės bylos detales galėtų atskleisti prokuroras, berods - Benevičius, tada ją vedęs.)

Vieno "kaimyniško” ginčo metu Anfimovas junioras, ir mane grasino užmušti (vienu smūgiu!). Aš, žinoma, niekada nesuabejojau " lietuvio inžinieriaus" sugebėjimais.

X

Pasinaudodamas Perestrojkos chaosu, politruko sūnelis, kaip ir dauguma buvusių komunistų ir enkavedistų ir jų palikuonių, tapo verteiva ("verslininku") ir kažkokio "labdaringo" "Pagalbos fondo" pirmininku ir, kaip rašė spauda, nusuko 320000 rublių... Bet "plačiau apie tai kaip inžinierius A.Anfimovas tapo milijonieriumi bei teismo mėginimą užmauti apynasrį viešumui" savo skaitytojams dienraštis "Lietuvos aidas" 1992.V.22d. pažadėjo papasakoti "kitame LA numeryje” ("Lietuvos respublikos vardu" LA inf., Nr.99). Tik nepasakė kelintas bus tas "kitas numeris"...