Jis pats dirbo kontoroje, buhalterio-revizoriaus pareigose, vienoje iš naujų sovietiškų įmonių, kuri vadinosi "Litsovchoztrans" .

- Mielai ateičiau, bet aš neturiu nei mažiausio supratimo apie tokią tarnybą,- apgailestaudamas paaiškinau.

- Tai ne problema. Pamatysi - tu labai greitai išmoksi; tame nėra nieko sudėtingo. Pradžioje tau padės mūsų buhalteris Dagys - puikus savo srities žinovas, - visaip įtikinėjo mano draugas.

Į naują darbą buvau priimtas jau po poros dienų.

"Litsovchoztrans" įstaiga tuo laiku "bazavosi" Kauno senamiestyje, Ugniagesių gatvėje (vėliau ją pervadino į J. Gruodžio). Kontora buvo antrajame aukšte. Kieme buvo garažas, kuriame stovėjo vienintelis šios įstaigos sunkvežimis (vairuotojo etatas jau buvo užimtas). Nuimta nuo sunkvežimio, kieme dar stovėjo apie 3 tūkst. litrų talpos cisterna, kurioje buvo laikomas benzinas.

Kontora tą vieną, beje, trofėjinį sunkvežimį naudojo tik savo reikalams. Kitas mašinas, įvairiems "sovchozams" aptarnauti, jie samdydavo iš kitų įstaigų.

Įstaiga dar tik kūrėsi, todėl pradžioje man teko dar ir sandėlininko pareigas eiti. Jos buvo paprastos - reikėjo išdavinėti degalus savo kolegai - vieninteliam sunkvežimio vairuotojui.

Šalia manęs ir vairuotojo, ten dar dirbo minėtasis buhalteris Dagys, direktorius Bočkov bei dar keli ruseliai, kurie ėjo bala žino kokias pareigas ir dažnai sukinėjosi kontoroje. Be to, dar buvo šios įstaigos Valdyba, kuriai vadovavo žydų tautybės valdytojas (nepamenu pavardės). Toje valdyboje revizoriumi-buhalteriu dirbo mano pažįstamas Navickas, kuris ir įtaisė mane į naująjį darbą. Kiek dar toje Valdyboje buvo lietuvių aš nežinau, nes taip ir neteko joje apsilankyti. Mat, ta Valdyba buvo kitoje vietoje, miesto centre - Kęstučio gatvėje. Valdytoją teko matyti keletą kartų. Jis apsilankydavo mūsų kontoroje, ir Bočkovui įsakius, man liepdavo pripildyti jo motociklo benzino baką. Tai buvo naujutėlaitis, paskutinės laidos motociklas su kardaniniu velenu. Vadinosi "Triumf" ir, kaip gyrėsi valdytojas, buvo atgabentas iš Vokietijos. (Domėjausi važiuojančia technika, todėl ir to motociklo ypatumai man imponavo. Neužmiršau jų iki šiol.)

"Litsovchoztranse" ir daugelyje panašių kontorėlių "išvaduotojų" atvežta sovietinė biurokratija tikrai triumfavo ir augo, kaip ant mielių.

Man, kaip naujajam sovietiniam biurokratui, labai daug darbo toje sąskaityboje neatsirado. Todėl, naudodamasis proga, aš gilinau žinias, šioje, man visiškai naujoje srityje, išklausydamas buhalterio Dagio pamokų. Jis mielu noru mane mokė ir aiškino kiekvieną šio darbo smulkmeną.

Vieną dieną, kaip įprasta, uniformuotas, Bočkovas įėjo į kontorą, ir, kažką pasitaręs su buhalteriu Dagiu, įteikė man pavardžių sąrašą ir paliepė:

- Tovarišč Čierškus,- "išvaduotojas" kalbėjo tik rusiškai, - su šiom pavardėm tu turi sudaryti darbininkų sąrašą-algalapį. Sąraše turi būti įtraukti visi darbuotojai, kurie atliks mūsų kontoros ir laiptinės kapitalinį remontą. Surink jų parašus. Remonto darbus vykdys ir jų sąmatą sudarys inžinierius, su kuriuo aš jau susitariau.

Užduotis lygtai ir aiški: firminiame lape aš savo ranka privalau sudaryti algalapį, surinkti parašus ir įteikti jam - direktoriui. Bet kurgi pinigai, už kurių išdavimą aš turiu rinkti parašus? Šiame "tarybiniame" darbe aš buvau dar visiškai "žalias" ir nesusigaudžiau, kame čia reikalas. Kodėl nemokant atlyginimo reikia surinkti parašus?!

Vėliau, išėjus Bočkovui, Dagys man išaiškino padėtį: šiems metams Ūkio bankas kontorai išskyrė 37 tūkstančius rublių kapitaliniam remontui. Jeigu baigiantis metams pinigai nebus panaudoti, pagal sovietinį įstatymą, jie anuliuojami. Atseit, kontora nespėjo net darbų sąmatos sudaryti, nes nesurado kvalifikuoto inžinieriaus (kurgi suras, jei daugelį į Sibirą ištrėmė, o likusieji į Vakarus pasitraukė). Tad, dabar belieka sudaryti fiktyvią sąmatą bei sąrašą, kad išimti iš banko tuos pinigus, kuriuos vėliau bus galima panaudoti remontui. Aš šia versija patikėjau ir, sudaręs minėtą algalapį, pagal sąrašą surinkau visus parašus, įskaitant ir valytojos bei sargo.

"Remontininkų" pareigas bei darbų apimtis direktorius Bočkovas įrašė savo nuožiūra.

Kai visi dokumentai buvo sutvarkyti, aš juos perdaviau Bočkovui. Mano nuostabai, už poros dienų atėjo trys darbininkai, kurie per dvi dienas nubalino kontoros bei laiptinės lubas ir nudažė sienas.

Pasitaikius progai, aš paklausiau:

- Iki kitų metų dar beveik mėnuo. Tad, nejaugi mes dirbsime taip apleistose patalpose ir sutiksime Naujuosius Metus?!- apgaulingai šypsodamasis atsakė "tovarišč direktor".

Už darbą dažytojai gavo pinigus asmeniškai iš vadinamo "Bočkovo fondo", nors jie irgi buvo įtraukti į mano sudarytą sąrašą ir jau anksčiau buvo pasirašę.

Po kelių dienų pas Bočkovą apsilankė "kvalifikuotas inžinierius". Tai buvo vienas iš tų, kurie "atnešė mums kultūrą" ir, pasilikę po karo, "padėjo respublikai statyti socializmą". Jis, kaip ir Bočkovas, dėvėjo karišką uniformą, tik be jokių kariškų ženklų. Supratau tik tiek, kad jis irgi yra atsargos karininkas ir geras direktoriaus draugas.

Kai "draugas inžinierius" sudarė remonto darbų sąmatą, fiktyviam pinigų išėmimui viskas buvo paruošta. Gavęs visus reikiamus dokumentus aš nuėjau į banką ir išėmiau pinigus. Atnešęs į kontorą, aš juos įteikiau buhalteriui, o jis 37.000,- rublių įdėjo į nedegamą spintą ("seifą"), sakydamas, kad "direktorius šią sumą vėliau nuneš į valdybą" (kuo aš labai suabejojau).

Manau, kad minėtoji suma buvo, paprasčiausiai, išvogta, manipuliuojant suklastotais dokumentais. Didžiausią dalį, turbūt, pasigrobė patsai Bočkovas. Nes jis, manau, ir buvo šios machinacijos iniciatorius, atvykęs iš šalies su 30-mete "socializmo statybos" patirtimi. Žinant savo neaiškią padėtį, man teliko tik tylėti.

Tikriausiai, tai buvo ne vienintelis "prasižengimas" šioje kontoroje. Prieš Naujuosius Metus aš turėjau, pagal buhalterio sudarytą sąrašą, iš Valstybinio banko išimti kitus pinigus - algas kontoros darbuotojams. Kadangi sąrašą dažniausiai sudarinėjo pats buhalteris,tai aš nekreipdavau dėmesio į atskirų atlyginimų dydžius. Aš tik turėjau perskaičiuoti sumą, kad ji atitiktų iš banko gautiems pinigams. Algas paprastai gaudavome mėnesio gale, 25-tą, 26-tą dieną.

Kai pradėjau mokėti atlyginimus, man, netikėtai, buhalteris įteikė voką, kuriame radau 300 rublių.

- Už ką aš gavau šiuos pinigus?- nustebęs paklausiau Dagio. Šis nusišypsojo ta pačia "gudragalviška" šypsena ir atsakė:

"Už kokius nuopelnus ir tiek daug?" (tuomet tai buvo iš tiesų nemaži pinigai) - abejodamas pagalvojau. Tada, iš karto ir nesupratau, kad Bočkovas mane skatina, kaip sėkmingos apgaulės, į kurią pats sąmoningai įpainiojo, "bendrininką". Pasijaučiau daugiau suglumęs, negu džiaugiausi - nepriklausomoje Lietuvoje mus kitko mokė. "Socialistinėje sistemoje" buvau dar naivus ir neprityręs.

Po Naujųjų Metų mūsų kontora persikėlė į Gedimino gatvę, į buvusį "Shell" a/b garažą, kur dar stovėjo dvi benzino kolonėlės, išlikusios nuo nepriklausomybės laikų. Vėliau, apie sausio ar vasario mėnesį "Litsovchoztrans" kontora įsikūrė Kęstučio gatvėje, buvusiose "Shell" bendrovės patalpose, pirmame aukšte (įdomus sutapimas: grįžęs iš lagerių ir apsivedęs, aš su šeima virš 17 metų gyvenau to paties namo palėpėje!). Čia, iki pavasario dar dirbau sąskaitininko ir kasininko pareigose.

Kovo mėnesį "draugas" direktorius Bočkov mane paskyrė dirbti sandelio vedėju, o į mano vietą jis atsivedė naujai priimtą moterį, rusų kolonistę. Tikriausiai pajautė, kad aš nesu linkęs dalyvauti jo suktybėse, todėl susirado patikimesnį "tovariščių".

Apie tą laiką iš Kauno geležinkelio stoties, prekių rampos mums buvo atgabenta 30 visiškai naujų "GAZ-51" sunkvežimių, taip pat auto dalių bei padangų. Tai man iš karto atsirado labai daug darbo: reikėjo visą šį turtą priimti į sandelį, o taip pat perimti benzino kolonėles bei visą kitą.

Čia jau pajutau, kad reikės dirbti išsijuosus, ir su žymiai didesne medžiagine atsakomybe, nei prie pinigų. Gavęs direktoriaus nurodymus bei buhalterio perspėjimus apie užkrautas naujas pareigas ir atsakomybę, aš jaučiausi ne labai smagiai, dar ir todėl, kad šis darbas man buvo visiškai nepažįstamas. Radęs progą, apie tai pasiguodžiau savo draugui Navickui, kuris mane padrąsino, ir patarė bet kuriuo kebliu atveju patarimo vėl kreiptis pas buhalterį Dagį. Aš tai ir dariau.

Visų pirma Dagys man paaiškino, kad išduodant iš sandelio bet kokį daiktą, kad ir mažmožį, aš visų, be išimties, privalau reikalauti dokumento, kuriame, būtinai turi būti ir buhalterio parašas, neatsižvelgiant, jog direktoriaus ar valdytojo jau pasirašyta, nes, pasak jo, "buhalteris yra atsakomingas už medžiagines vertybes labiau, nei sandėlininkas". Pastarąjį Dagio priesaką aš vykdžiau griežtai. Daug kartų teko siųsti vairuotojus, ar, šiaip, darbininkus-mechanikus, kurie ateidavo tik su Bočkovo parašu į sandelį gauti degalų ar paimti kokią nors detalę. Dėl to vieno parašo stokos man daugelį kartų teko ir su "draugu" direktoriumi pasiginčyti. Už tai dažnai jis mane išvadindavo "buržuaziniu biurokratu", net neįtardamas, kad tai geriausias mano darbo įvertinimas. Aš žinojau, kad esu teisus, todėl mielai parodydavau savo "viršenybę" ir pačiam direktoriui.

Kartais garažų kieme į jį kreipdavosi koks vairuotojas, prašydamas kokios nors detalės ar padangos. Bočkovas su tuo vairuotoju ateidavo tiesiai į sandelį ir reikalaudavo išduoti prireikusį daiktą. Čia aš ir parodydavau, kas yra "tikrasis sandelio šeimininkas". Apeliuodamas į griežtą buhalterio priesaką, aš pareikalaudavau atnešti raštelį ar kitą dokumentą su abiejų valdininkų parašais. Įširdęs rusas rėkdavo ant manęs:

- Neturiu teisės, draugas direktoriau. Atneškite raštelį su savo ir Dagio parašu, tada išduosiu,- ramiai atsakydavau.

Vieną gegužės šeštadienio vakarą visos 30 mašinų grįžo iš komandiruočių, kur įvairiose Lietuvos vietovėse dirbo "sovchozuose". Buvo labai keista, kad jos visos tą pačią dieną suvažiavo. Aš gavau įsakymą, jog visoms garaže esančioms mašinoms, pagal vairuotojų pateiktus kelialapius, pripildyčiau pilnus bakus benzino. Tas benzinas, pažymėtas kelialapiuose, turėjo būti nurašytas į sąskaitas "sovchozų", kuriuose dirbo tie sunkvežimiai. Nesupratau ir stebėjausi, kodėl toks antplūdis, kas čia daros. Visi vairuotojai, vienas po kito, pildėsi į bakus degalus, o aš kelialapiuose atžymėdavau išduodamo benzino kiekį. "Litsovchoztranse" tuo laiku jau dirbo po du vairuotojus prie kiekvieno sunkvežimio, tad tie, kurie sugrįždavo iš komandiruočių, tuoj pat buvo pakeičiami pamaininiais ir keliaudavo namo. O, aš vos spėjau pildyti ir pasirašinėti jų kelialapius. Plušau mažyčiame namuke-kontorėlėje, kuri stovėjo Gedimino gatvėje, prie įvažiavimo vartų. Vienas vairuotojas, Lonskij ar Lonskich ("išvaduotojas"), tik ką grįžęs iš komandiruotės, privažiavo dviračiu prie vartų ir, palaukęs, kol kitas jo kolega, susitvarkęs kelialapį, išeis, paslaptingai iš vidaus uždarė kontorėlės duris, priėjo arčiau, apsidairė ir pašnabždomis man prašneko (rusiškai):

- Šiandien, naktį, bus masinis žmonių vežimas į Sibirą...,- ir, išraiškingai pridėjęs pirštą prie lūpų, prašančiai ištarė: "Tolko meždu nami!" (tik tarp mūsų), ir skubiai iššoko lauk, nes į vidų jau ėjo kitas vairuotojas su savo kelialapiu.

Tai štai kame reikalas! Štai kodėl sukviestos visos mūsų mašinos! Jomis šią naktį vėl trems mūsų tautą, o aš išdavinėju benziną... Pasirašinėjant kelialapius man drebėjo rankos: galvojau apie save ir savo vienintelius artimuosius, likusius Lietuvoje - seserį ir tetą, kurios sode, Šančiuose gyvenau. Kas žino, gal ir jos įtrauktos į "juoduosius sąrašus"? Aš nebuvau tikras, jog grįžęs namo, į Servitutų gatvę, jas dar surasiu. Pergyvenau, kad tik planuojamas vežimas neprasidėtų anksčiau, kol aš dar esu čia, nes niekaip negalėsiu perspėti sesers ir tetos, bei kitų pažįstamų. Laikas pradėjo slinkti labai lėtai, minutės tęsėsi valandas. Išleisdamas mašinas kiekviename sunkvežimyje jau regėjau atplėštus nuo savo gimtųjų namų vyrus ir verkiančias moteris, senius ir išsigandusius vaikus. Lietuva jau ne kartą buvo patyrusi tą siaubą. Štai ir vėl...

Pagaliau, sulaukęs darbo galo, apie 8-tą valandą vakaro, aš užpildžiau paskutinį kelialapį ir, užrakinęs visas patalpas bei kolonėles, galvotrūkčiais išsinešdinau į Šančius.

Tetą ir seserį radau namuose. Kai aš viską papasakojau ir patariau pasislėpti, teta atsisakė kur nors iš namų išeiti, sesuo irgi nutarė su ja pasilikti. Aš, žinodamas apie realų pavojų, taip rizikuoti negalėjau. Jeigu iš šių namų jie ką nors veš, tai mane - pirmiausia; o suradę mane, ištrems ir kitus. Todėl nusprendžiau eiti pas vieną savo draugą Mečislovą Visocką, kuris gyveno netoliese. Jis dirbdamas geležinkelyje iešmininku neteko vienos kojos. Visockas buvo darbininkas ir dar invalidas. Todėl buvau įsitikinęs, kad "darbininkų ir valstiečių" valdžia nei jo, nei jo šeimos nelies. Ir neapsirikau.

Kai nuėjau pas Visockus (jie taip pat gyveno Servitutų gatvėje) ir paprašiau prieglaudos, jie man patarė pasilikti ir prašė daugiau niekur nevaikščioti, nes mane gali sekti, o susekus ir juos pačius išveš. Taip aš likau čia, ir visą naktį išsėdėjau prie lango. Žmona ir du vaikai (berniukas ir mergytė) miegojo, o mes su draugu budėjome ir, užgesinę šviesas, visą laiką stebėjome gatvę. Šioje Aukštųjų Šančių, kur daugiausiai buvo vien privatūs namai, vietoje, Servitutų-Pietario gatvių kampe, kažkodėl buvo visai ramu; nepastebėjome jokio padidinto mašinų judėjimo. Tik apie 2 valandą nakties pilnas enkavedistų prisėstas sunkvežimis, pravažiavęs į kalną Pietario gatve, liudijo, kad Kaune iš tikro kažkas vyksta. Palydėjome jį sulaikę kvapą.

Mes su Mečislovu sėdėjome virtuvėje ir pasakojomės apie savo pergyvenimus ir patirtus nuotykius pašnabždomis. Net nepastebėjome kaip pradėjo aušti. Nors snaudulys ir lipdė blakstienas, bet aš vėl ėmiau balsiai nerimauti dėl tetos ir sesers likimo, ir miegas, kaip mat, išsiblaškė. Draugas mane ramino:

Tai manęs neįtikino, nes jau žinojau, kad su garbingu "liaudies priešų" amžiumi ar sveikata jie visai nesiskaito. O mano teta Emilija Čerskytė-Diržienė pilnai atitiko "liaudies priešo" standartams: buvo apie 63 metų amžiaus; buvo pasižymėjusio ir Gedimino ordinu apdovanoto "buržuazinio" valdininko, krikdemo, kažkada buvusio Seimo nariu, Jono Diržio našlė; gyveno dideliame nuosavame name su sodu... Žodžiu, nerimauti buvo dėl ko...

Tik, kai apie 8 valandą ryto gatvėse pasirodė praeiviai, aš atsidusau - tie banditai visuomet bijojo dienos šviesos ir liudininkų. Nuoširdžiai padėkojęs draugui už suteiktą prieglobstį, aš išėjau namo, drebėdamas dėl tetos ir sesers likimo.

Taip mano akyse praėjo 1948 metų gegužės 21-22 raudonųjų vampyrų naktis. Tik žymiai vėliau sužinojau, kad ji buvo juodžiausia lietuvių genocido istorijoje. Pasak prof. A.Damušio, iš Lietuvos tąnakt buvo ištremta virš 100 tūkstančių žmonių. Šią "operaciją" enkavedistai pavadino "Vesna" ("Pavasaris"). Gražiai.

Praeinant pro vieną namą, esantį netoli Skuodo gatvės, prie manęs pribėgo gražus, rudas, gauruotas šunelis su balta krūtinėle ir letenėlėmis, panašus į laputę. Jis, unkšdamas bei tyliai cypdamas, šokinėjo apie mane, lyg kažko skųsdamasis. "Toks tokį pažino", pagalvojau ir pasižiūrėjau į tą pusę, iš kurios išbėgo šis nuskriaustasis. Varteliai buvo uždaryti, o prie jų priklijuotas kažkoks pailgas popierius. "Šitie jau išvežti",- dingtelėjo mintis, - "išsivarę šeimininkus, jie užantspaudavo namus, į kuriuos persikels patys, arba apgyvendins čia savo padlaižius - kolaborantus". Supratau dabar, ko taip gailiai dejuoja vargšas nabagėlis. Pagailo man jo. Paėmiau aš tą cypiantį ir apsiašarojusį šunytį ant rankų ir taip atėjau prie savo tetos namo. Apsidžiaugiau, kai neužtikau panašaus popierėlio nei ant vartų, nei ant durų. Namuose viską radau savo vietoje. Tik sesuo Irena buvo kažkur išėjusi. Kai tetai nupasakojau namą, prie kurio suradau savo naująjį draugą, ji beveik piktai liepė:

- Nunešk jį kaimynei atgal! Aš gerai pažįstu tų namų šeimininkę!- ji niekaip negalėjo patikėti, kad tie geri žmonės jau pakeliui į Sibirą. Ji buvo priblokšta. Dar ilgai aš ją įtikinėjau, kad jos kaimynus tikrai išvežė, kol, galų gale, ji suvokė, kas įvyko. Praėjusi naktis ir ją išvargino: teta su seserim Irena visą naktį nesudėjo akių, ir tik ryte, auštant, nuėjo prigulti.

Tame pačiame name, kur paskutiniu metu buvo mūsų "Litsovchoztrans" kontora, Kęstučio gatvėje, pirmajame aukšte, iš kiemo pusės gyveno ir dirbo toks siuvėjas su šeima. Pietų pertraukos metu man dažnai tekdavo pas jį užeiti - prašydavau virto vandens arbatai.

Neblogai pažinojau jo šeimą bei siuvėją vardu Bronė. Ši jauna mergina pas jį gyveno ir dirbo. Man, kažkaip, patiko ši mergina, šeima, na ir pats šeimininkas. Visada jaučiau jo simpatiją ir nuoširdumą. Todėl pasitikėdamas, aš jiems atvirai išsipasakojau savo praeitį; ir savo nuostatos okupantų atžvilgiu neslėpdavau.

Vieną dieną, jau po žmoggaudžių siautėjimų, aš užėjau pas siuvėją, kaip visuomet, atsigerti karštos arbatos bei paskutinėmis naujienomis pasidalinti. Naujienos buvo liūdnos - kalbėjomės apie ką tik praūžusius žmonių vežimus į Sibirą. Sielojausi, kad ir mane, turbūt laukia jų likimas. Kai po arbatėlės, padėkojęs ir atsisveikinęs su šeimininkais, jau ėjau į savo tarnybą, mane netikėtai pasivijo Bronė:

Iš karto aš suglumau, nežinodamas, ką jai ir atsakyti. Buvau nustebintas ir tokiu nuoširdžiu rūpesčiu, o ji tęsė toliau:- Nesijaudink dėl mūsų, kaime duonos visada atsiras, o jei norėsi - ir darbo.

- Bet, aš dar nejaučiu tokio didelio pavojaus. Turiu šiokius tokius dokumentus; esu registruotas Kaune, čia gimęs, čia augęs; ir savo gimtajame mieste jaučiuosi saugiausiai...- atsitokėjęs pradėjau įtikinėti, lygtai ją, lygtai save patį.

- Vistiek, aš tau, Leonai, siūlau dar gerai pagalvoti. Įsidėmėk, kad čia, jų panosėje, tau yra labai pavojinga dirbti ir gyventi. Tu nežinai jų kėslų?!...- lyg ką blogo nujausdama įtikinėjo Bronė.

Ir iš tiesų, kažkiek ji buvo teisi - buvę Lietuvos Saugumo, o dabar NKVD rūmai buvo vos už kelių žingsnių. Nereikėjo net vežti - galima buvo pėsti nuvesti. Bet, turbūt, jau taip yra, kad žmogus saugiausias visada jautiesi, kai esi arčiausiai savo gimtųjų namų. Aš manau, ir Bronė savo kaime jautėsi saugiausiai.

Draugiškai jai padėkojau ir pažadėjau "dar pagalvoti". Sugrįžęs prie savo darbų, dar ilgai mąsčiau, apie kokius konkrečius "pavojus" ir "jų kėslus" Bronė norėjo mane įspėti. Deja, taip ir neteko sužinoti, ką ji turėjo galvoje, apie tai kalbėdama.

Kitą dieną, atėjęs "gerti arbatos", Bronės jau neradau. Paklaustas šeimininkas atsakė, kad ji išvyko į savo gimtąją Dzūkiją. Daugiau jos sutikti neteko. Galbūt Bronė buvo susijusi su ginkluotu pogrindžiu ir su tada labai aktyviu partizaniniu judėjimu Dzūkijoje, bet man apie tai ji nebuvo prasitarusi. Jos likimo aš nežinau, bet manąjį tada Bronė, iš tikro, gerai nujautė.

Vieną dieną, rugsėjo mėnesį, grįžęs iš naftos bazės, kuri tuo metu buvo Tunelio gatvėje (ties geležinkelio tuneliu Kaune), iš sunkvežimio kabinos aš išlipau prie "Litsovchoztranso" vartų, Gedimino gatvėje, ir jau ėjau prie kontorėlės durų, kai visai netikėtai priešais mane išdygo kažkoks pusiau uniformuotas žmogpalaikis. Iš vidinės civilinio švarko kišenės jis skubiai išsitraukė kažkokią knygiūkštę su raudonais viršeliais ir, atvertęs, atkišo man palei nosį, pareikšdamas laužyta lietuvių kalba:

- Aš saugumas!

- Na ir kas?!- atsakiau jam kiek naivokai, nors man ir taip jau pasidarė viskas aišku. Tada jis prakalbo griežčiau ir rusiškai:

- Jūs turite eiti kartu su manimi! Nerodykite pasipriešinimo ir sekite paskui mane į Laisvės alėją!

Tik dabar pamačiau, kad tas šungalvis ne vienas - netoli manęs ir enkavedisto stovėjo dar du apsmuktakelniai civiliai stribukai. Jie rankas laikė švarkų kišenėse - buvo pasiruošę. Supratau, kad trauktis jau nėra kur. Instinktyviai pagalvojau apie savo artimuosius ir globėjus: prieš pasiduodant šitų valiai, reikia kažkaip juos įspėti apie mano suėmimą. Bet kaip? "Gerai būtų pranešti nors bendradarbiams" - pagalvojau ir rusiškai kreipiausi į šungalvį:

- Nebūtina,- trumpai nurėžė,- už dešimties minučių jūs grįšite į darbą.

- Po dešimties metų!...- atsakiau su pašaipa.

Enkavedistas mane piktai nužvelgė ir įsakė:

- Greitu žingsniu eik šalia manęs!