Džiaugdamiesi keitėmės tik ką patirtais išgyvenimais. Pamatę mano baisiai kruviną veidą, jie pradžioje pagalvojo, kad aš sužeistas. Išsiaiškinome, kad abu bendražygiai pasekė mano pavyzdžiu, ir po komandos neatsistojo bėgti, o kaip ir aš, nusirito į griovį. Leonas atsidūrė mano kojūgalyje, o suvalkietis - kažkur priekyje. Abu išliko kulkų nepaliesti ir vaizdavo lavonus, kad jais netaptų. Studentas pamatė, kaip žuvo Vilniaus verslininkas, bet nežinojo, kaip pasisekė dzūkų ūkininkui ir kitiems bendražygiams. Jie persigandę skuodė į mišką paskui mane, neatsigręždami ir nesidairydami. Bet jie irgi tvirtino matę daugiau bėgančiųjų iš po lavonų krūvos.

Kaip vėliau sužinojome, mūsų įtarimai tikrai pasitvirtino. Jie grįžo net keturiais sunkvežimiais, su pastiprinta sargyba, šunimis, ir pradėjo stebuklingai išlikusių žmonių medžioklę.

Aplinkiniai gyventojai matė mus varant į mišką, girdėjo baisų šaudymą, o atėję anksti ryte, kaip sanitarai, pamiškėse ir ant kelio rankiojo sužeistuosius ir slėpė savo namuose bei prie namų, šieno kupetose. Bet uolūs žmogžudžiai su savo šunimis dar sugebėjo net keliolika pasislėpusiųjų atrasti ir išsivežti.

Apytiksliai nustatę, kad visą laiką bėgome teisinga kryptimi - t.y. į vakarus, mes vėl ristele pasileidome ton pačion pusėn.

Dabar bėgome žymiai drąsesni, kartkartėmis pasišnekučiuodami. Bėgome namo. Visą laiką stengėmės laikytis plento. Naktį miške jis mums buvo vienintelis ir patikimiausias orientyras.

Taip bėgome, o po to greitai ėjome visą naktį. Turbūt per naktį sukorėme ne mažiau 40 kilometrų.

Einant mišku, jau arčiau Maladečinos, plente neteko pamatyti jokio judėjimo. Nepravažiavo nei viena transporto priemonė. Buvo ramu, ramu, bet jautėme, kad į kelią visvien pavojinga išeiti.

Paryčiais priekyje pamatėme pirmąją gyvenvietę. Aplinkui atrodė tyku. Jokių kareivių nesimatė. Po ilgo bėgimo buvome jau gerokai ištroškę ir išalkę. Labai rūpėjo sužinoti, ar nėra kur arti rusų kariuomenės ir, ar dar toli Lietuva, Maladečina.

Pasirinkome artimiausią sodybą, kuri stovėjo nuošaliai, prie miško, netoli kelio. Visi nutarę, kad geriausia į žvalgybą būtų eiti man - aš neblogai moku rusų ir lenkų kalbas, na ir turiu rusišką tankisto uniformą. Jeigu kas - sakysiu, kad ieškau savo dalinio.

Leonas ir Šeštakauskas sugulę pasislėpė pamiškės krūmuose, na o aš, kruopščiai užsisagstęs kombinezoną, basas nušlepsėjau į kažkokį namą. Tas namas stovėjo už kokio kilometro nuo plento, kurį pirma reikėjo pereiti.

Prieš įžengdamas į kiemą, aš dar kažkokioj balikėj nuo veido apsiploviau sukrešusius kraujus, kad neišgąsdinčiau šeimininkų.

Troboje radau labai mielus gudus - senuką ir senutę. Pirmučiausia paprašiau vandens. Atsigėriau.

Jie mane sutiko labai nepatikliai. Išklausinėjo apie viską: kas esu, iš kur einu ir t.t.

Tai buvo savi žmonės. Išvydęs jų nuoširdžius veidus ir šventųjų abrozdėlius ant sienų, aš neišsisukinėjau, o kalbėjausi atvirai - krikščioniškai. Pirma pasiteiravęs ir įsitikinęs, kad arti tikrai nėra jokių bolševikų, rusiškai prisipažinau:

- Aš esu lietuvis iš Kauno! Neseniai pabėgau iš rusų kariuomenės ir grįžtu namo. Labai norėčiau gauti kokius nors civilius rūbus ir truputį maisto,- apie visą kitą nutariau, kolkas, neminėti.

Labai nustebau, kai vietoje užtarimo ir duonos, šeimininkas beveik griežtai pareikalavo:

- Pirmiausia, atsiraitok rankoves, balandėli!

Aš su išgąsčiu, kad nori išvysti mano lietuvišką uniformą, aukštai, už alkūnių, atsiraitojau abejas rankoves.

- Parodyk rankas,- sako ir įdėmiai, kaip daktaras, apžiūri. Paskui nepatikliai ištaria:

- Turbūt teisybę sakai...

Pasirodo, kad šie kaimiečiai, vokiečių karinės vadovybės (iš lėktuvų mėtomais lapeliais) jau buvo informuoti, kad bolševikai, atsitraukdami, iš kalėjimų išleido labai daug kriminalinių nusikaltėlių. Tame lapelyje (kurį man vėliau parodė) visi gyventojai buvo griežtai įspėti, kad už bet kokį šių kalinių šelpimą ir slėpimą ar bet kokios kitos paramos suteikimą, bus negailestingai baudžiami vokiečių Karo lauko teismo.

Pamatę, kad neturiu jokių įprastų kriminalistinių atributų - tatuiruočių, jie abu dar mane gerokai patardė, kol galutinai įsitikino, kad nemeluoju.

Tvirčiausiai juos paveikė mano paskutinis argumentas, kai, nusibodus įtikinėti, aš nusirengiau savo rusišką kombinezoną ir parodžiau mūsų uniformą.

Kai pagaliau patikėję davė valgyti, aš išklojau visą tiesą, kurią abu išklausė su didele užuojauta. Jie buvo paprasti, nuskurdę ūkininkai, iškamuoti visokiausių kolchozų ir sovchozų tvarkos.

Kol valgiau, šeimininkai man suieškojo naują apdarą. Senukas atnešė savo dryžuotas kartūnines kelnes, toli gražu ne naujas. Jos man buvo gerokai trumpokos. Dar gavau jo padėvėtus, margus marškinius ir kažkokį seną darbinį švarką, pasiūtą iš brezento.

Pamatęs, kad esu dar ir basas, šeimininkas pasirinkimui atnešė “folklorinės “ avalynės – keletą porų nudėvėtų vyžų, išpintų iš pušies šaknų. Aš rengiausi, matavausi, ir nespėjau dėkoti.

Pamačiusi, kad grubios vyžos draskys ir spaus mano nudaužytų kojų žaizdas (o jos atrodė tikrai apgailėtinai), geraširdė senutė čia pat iš skrynios ištraukė savo vilnonę skarą - pledą, kurią, pastebėjau, jau ir kandys buvo spėję sukapoti. Ta skara, mano manymu, dar buvo visai gera ir jos galvai apgaubti (atsižvelgiant į jų bendrą neturtą). Bandžiau atsisakinėti, bet kur tau, močiutė, nė kiek nedvejodama, prie mano akių ją perplėšė per pusę ir liepė pasinaudoti vietoje autų. Apsisukau jais ir virvutėmis persirišau, kaip baudžiauninkas. Taip apsirengęs, aš įgijau pilną neutralitetą, ir dabar atrodžiau, kaip tikras eilinis sovietų kolchoznikas. Prie savo naujos uniformos, aš dar gavau ir dirbtinės odos kepurę!

Be to, kelionei šeimininkė įdavė ir maisto - nemažą, poros pirštų storumo, sūdytų lašinių gabalą. O senukas, pasiteiravęs, ar rūkau, įteikė machorkos pakelį ir skiautę seno laikraščio - suktinėms. Žodžiu - apdalino, kaip savo sūnų.

Neturėjau kuo atsilyginti už jų gerą širdį. Atsidėkodamas išbučiavau senukus ir, nuoširdžiai atsisveikinęs, nuėjau pas savuosius bendražygius.

Kai grįžau į mišką, draugai iš toli manęs nepažino. Pridariau aš jiems gražaus juoko - labai patiko mano šauni apranga.

Nekantriai laukdami, jie jau galvojo, kad mane vėl suėmė, ir nežinojo, ką daryti. Pas dosnius senukus aš užtrukau net apie porą valandų! Mat kol viską jiems išaiškinau... Bet vyrai nepyko už pavėlavimą, tik šveitė lašinius, kad net ausys linko. Studentui Leonui ta proga kilo įkvėpimas, ir jis net ketureilį sudėjo apie mane:

O man - vis tiek,

Aš einu ubagauti,

Nes žinau, jau žinau,

Kaip be rublio gauti.

Ėjome visą dieną ir Maladečiną pasiekėme tik vakare. Pakeliui, tiksliai neprisimenu kur, mes sutikome dar vieną laimingąjį lietuvį, ištrūkusį iš mirties. Atrodo, kad tai buvo tas pats ūkininkas nuo Alytaus, nors tvirtinti negalėčiau...

Maladečine jau jautėmės esantys Lietuvoje, tik gerokai sugudintoje. Dabar miestelyje šeimininkavo vokiečių kariuomenė. Žiūrėjome į juos, kaip į savo išvaduotojus ir stebėjomės jų technika bei ginkluote. Sudarė tikrai galingos armijos įspūdį, prieš kurią Raudonoji atrodė kaip kokie nususę ubagai. Tada nė kiek neabejojau greitu bolševizmo krachu, o išėjo visai atvirkščiai...

Prie jų buvo prisijungęs kažkoks lietuviškojo korpo pulkas, kuris dabar žygiavo kartu su vokiečiais ir surinkinėjo išblaškytus lietuvių karius. Jiems ir papasakojome apie tragediją, įvykusią Červenės miške.

Maladečine sužinojome dar ir apie kitą tragediją. Miesto kalėjimo vietoje išvydome gaisravietę. Pasirodo, mus išvarius, kalėjime buvo palikti visi silpnesni, negalėję paeiti kaliniai. Dauguma jų buvo sadistiškai nukankinti enkavedistų. O kad užtrintų pėdsakus, kalėjimą galvažudžiai padegė. Bet vietiniams gyventojams dar pasisekė išgelbėti - išnešti keletą gyvų moterų ir mažų vaikų. Jie ištempė ir keletą žiauriai nukankintų žmonių kūnų.

Tarpininkaujant lietuviams, iš įspūdingų vokiečių karių gavome maisto, šokolado, rūkalų, ir nuėjome į geležinkelio stotį. Toliau namo vykome traukiniu!

2. Išlaisvintame Kaune

Pamatęs tas visas baisybes, aš visą kelią pergyvenau dėl namiškių. Ar neišvežė mamos ir sesučių? Ar nežuvo Vincas? Ar jam pavyko ištrūkti iš politrukų ir komsomolcų nagų? Kaip kiti broliai? Kuo arčiau namų buvau, tuo labiau kankino ta nežinia.

Vilnių privažiavome jau kitą rytą, o netrukus pasiekėme ir Kauno geležinkelio stotį. Čia sužinojome, kad dar 4 dienos prieš įžengiant vokiečiams, įvyko visuotinis tautos sukilimas ir buvo atstatyta teisėta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė, ir yra sudaryta Laikinoji Vyriausybė. Bet taip pat sužinojome, kad daug sukilėlių už laisvę paguldė galvas, o prieš pat karą bolševikai ištrėmė į Sibirą, žiauriausiai nukankino ir išžudė daugybę civilių gyventojų. Labai baiminausi ar artimieji nepakliuvo tarp jų.

Iš Maladečino į Kauną atvykau su savo naująja “uniforma” ir tuo sukėliau nemažą kauniečių susidomėjimą.

Stoty sužinojome, kad Lietuvos Laikinoji Vyriausybė yra išleidusi įsaką, kad visi sugrįžusieji iš rusų nelaisvės ar kariuomenės privalo nedelsiant užsiregistruoti Lietuvos Karo komendantūroje. Nors aš ir nenorėjau iš karto eiti į Komendantūrą (mane labai traukė į namus, į Panemunę), bet vyrai, kone prievarta, nusivedė užsiregistruoti kartu su jais.

Iš stoties į Panemunę reikėjo sukti kairėn, o mes Vytauto prospektu nuėjome tiesiai. Mūsų Karo komendantūra tada buvo Nepriklausomybės aikštėje, priešais Įgulos bažnyčią (kur dabar yra vaikų poliklinika). Jos viršininku buvo pulkininkas Bobelis.

Pirmesni užsiregistravo mano likimo draugai, o aš atsidūriau paskutinis eilėje. Registravo po vieną. Paklausė iš kokio esu dalinio, ir kokioje vietoje jis buvo dislokuotas, kai prasidėjo karas, pavardės ir kitų pagrindinių anketinių duomenų.

Kai ištariau savo pavardę, plk. Bobelio referentas - pulkininkas Balsys susidomėjęs paklausė:

- Ar paties tėvukas nebuvo karininku?

- Taip, buvo artilerijos kapitonu, o vėliau pasienio policijos viršininku.

- Na, tai aš tavo a.a. tėvuką neblogai pažinojau!...

- Ar pats nenorėtumei dirbti Karo komendantūroje? - pagalvojęs paklausė. - Matai, šiaip tai tu privalai sugrįžti į savo dalinį ir užbaigti tarnybą, o čia galėtum likti ir dirbti šoferiu, kaip civilis tarnautojas. Dirbsi čia, o gyvensi namie. Pagalvok...- draugiškai siūlė.

- Būtų neblogai!- atsakiau patenkintas.

- Puiku! Nuo šiandien pradėsi darbą!

- Bet, tamsta pulkininke, aš tik ką grįžau, ir pirma labai norėčiau į namus nueiti, persirengti...

Plk. Balsys nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, ir nusišypsojęs tarė:

- Žinoma, pirmiausiai aplankyk namiškius!- paskui paėmęs kažkokį lapą pradėjo rašyti. - Dabar aš tau išduosiu raštą, kokius jau gavo tavo bendrakeleiviai. Tai vienkartinė pašalpa nukentėjusiems nuo Raudonojo teroro.

Sutvarkęs dokumentą įteikė man sakydamas:

- Va, su šitu popieriu greit nueik į mūsų garažą, pasiimsi sunkvežimį, paskui nuvažiuok į Miškų gatvę. Žinai kur?

- Taip, žinau.

- Tiesa, tu gi - kaunietis! Tai va, Miškų gatvėje,- pasakė numerį, - yra sandėliai, kurie priklauso mūsų Komendantūrai. Vokiečiai apie juos dar nieko nežino! Su šiuo raštu ten gausi, kas priklauso. Pasikrauk ir važiuok, sveikas, namo. O rytoj ryte prisistatyk į darbą.

Tame Komendantūros sandėlyje gavau įvairios medžiagos, naują patalynę ir kitų gėrybių. Pasirašęs sąrašuose, kad atsiėmiau, patenkintas susikroviau viską į sunkvežimį ir iš Miškų gatvės Vytauto prospektu pasukau į namus.

Tuo metu Lietuvos Laikinoji Vyriausybė leido “Ekstra biuletenius”, kuriuose buvo spausdinami dingusiųjų be žinios, atsiradusiųjų, sukilime žuvusiųjų, sušaudytų, išvežtųjų sąrašai. Nors nuo pirmosios sukilimo dienos pasirodė graibstomas dienraštis “Į laisvę”, šie informaciniai biuleteniai dabar buvo labiausiai laukiama ir pati populiariausia spauda Kaune. Buvo leidžiami du kartus dienoje - rytiniai ir vakariniai. Tokius sąrašus perdavinėjo ir Kauno Radiofonas.

Važiuodamas Juozapavičiaus prospektu (Žemuosiuose Šančiuose) į Panemunę, aš kaip tik dabar ir pamačiau žmonių eilę prie spaudos kiosko, laukiančią naujausios biuletenio laidos. Tyčia sumažinau greitį, tikėdamasis, kad gal kokį pažįstamą šančiškį išvysiu. Ir pavyko!

Iš karto pažinau savo šviesiaplaukę seserį Ireną, kuri tuo metu jau kurį laiką gyveno Servitutų gatvėje (Aukštuosiuose Šančiuose), pas mūsų tetą Emiliją Čerskytę-Diržienę. Tuoj pat sustabdžiau mašiną ir, iššokęs su džiaugsminga mina ir “etnografine” apranga, žengiau prie nustebusios sesers. Irutė pirmąją akimirką manęs nepažino ir žiūrėjo kaip į svečią iš kito pasaulio. Labai netikėtai sureagavo ir eilėje laukiantys ponai šančiškiai. Jaunesni vyrai, atstatę krūtines ir sugniaužę kumščius, tuoj šoko prie manęs, pasiruošę apginti simpatišką panelę nuo kažkokio apšepusio “rusų kolchozniko” ir tuo pačiu išlieti visą pyktį ant įgrisusių okupantų (Šančiai yra Šančiai!).

Jeigu ne laiku atsitokėjusios sesers šūksnis “Čia mano brolis!”, namo jau būčiau sugrįžęs su “fanarais” po akimis. Dabar sutrikę gynėjai tuoj pat atsitraukė, iš nuostabos gūžčiodami pečiais.

- O aš kaip tik laukiu “Ekstra biuletenio” su tavo pavarde žuvusiųjų sąraše! - pasakė Irena.

Iškart sužinojau, kad visi namiškiai gyvi ir sveiki!

- Sėskis į kabiną ir važiuojam pas mamą, į Panemunę! - po trumpo pokalbio pasiūliau seseriai.

- Ne, tau pirma būtinai reikia pasirodyti tetai Emilijai ir dėdei Jonui! Jie labai pergyvena dėl tavo likimo! - primygtinai prašė.

Servitutų gatvė yra čia pat; reikėjo tik užkilti į Nemuno senvagės šlaitą.

Pakeliui sesuo papasakojo, kad ryšium su mano “žuvimu”, namuose mama paskelbė gedulą.

3. Pagaliau namie

Mano “žuvimas” įvyko taip. Mūšio dėl Smurgainių miestelio metu išsislapstę mano ginklo draugai “tikrai” pamatė, kaip mane nušovė tanketės vadas Istognyj. Dauguma jų buvo pasislėpę daržuose, tarp namų, ir kai kurie gerai matė “karinių veiksmų teatrą” (“teatr vajennych deistvyj”). Jie pastebėjo, kaip ruselis su atstatytu naganu mane vijosi į mišką, o pasipylus tankesniems šūviams, aš nukritau ir daugiau nesikėliau. Jiems neliko jokių abejonių - “nušovė!”. Kas svarbiausia, tai buvo visai panašu į tikrovę.

Kai įsitikinę liudininkai sugrįžo į Lietuvą, jie ir papasakojo broliui Vincui mano žuvimo aplinkybes. Vincas buvo atsargesnis su išvadomis. Jis, žinoma, pranešė kitiems dviems broliams, bet pats tuo labai abejojo, nes nei vienas iš dalinio karių mano lavono nematė. Tai buvo kažkokia viltis. Todėl broliai susitarė, kad motinai dar nesakys. Bet mama turėjo savo motinišką nuojautą, ir paskelbė namuose visuotinį gedulą. Pati apsirengė juodai, uždraudė juokus, dainas, muziką ir visiems liepė laikytis rimties.

X

Taip aš pirmąjį kartą kėliausi iš numirusių.