Po trijų mėnesių Seimčiano "rojuje" aš vėl pakliuvau į etapą, ir kartu su dar kokiais devyniais įvairių tautybių kaliniais buvau deportuotas į kitą lagerį. Šiame etape aš buvau vienintelis iš lietuvių. Teko ilgai, atviru sunkvežimiu važiuoti aukštyn upe, Kolymos krantais, vietomis ir brasta, kol pasiekėme lagerį Suksukan.

Suksukanas stovėjo prie Kolymos ištakų. Likimas lėmė, kad tragiška mūsų giminės, o tuo pačiu ir visos Lietuvos istorija vėl kartojosi, kai atsidūriau Rusijos Imperijos pakraštyje, kurį tyrinėjo mano tolimas giminaitis Jonas Čerskis, tų pačių rusų ištremtas.

Zonoje stoviniuojančių žioplių nesimatė, nes visi dirbo. Kai pagal sąrašus sutikrino pavardes, ir išsiaiškino tautybę, man buvo pasakyta, kad čia rasiu daug tautiečių, kurie šiuo metu yra darbuose. Keli kaliniai dirbo zonoje, barakuose. Neužilgo du jų atėjo mūsų pasitikti.

- Ar yra kas iš lietuvių? - paklausė vienas iš pasitinkančiųjų, žemo ūgio, pailgo veido žmogus.

- Esu! - su džiugesiu širdyje atsakiau.

Senyvas, simpatiškas žmogus priėjo arčiau ir, padavęs man savo minkštą baltą ranką, prisistatė:

- Leonas Čerškus - atsakiau.

Tuomet jis pasiūlė užeiti į baraką-valgyklą, kurioje dirbo indų plovėju. Čia aš buvau maloniai pavaišintas sriuba bei koše, o man bevalgant Pranas man trumpai papasakojo apie Suksukano lagerį bei kitus čia kalinčius lietuvius.

Taip sužinojau, kad šiame lageryje pagrindinis kalinių darbas buvo išgauti sunkųjį metalą - "kasterit". Paviršinėje kasykloje šis metalas galingais buldozeriais buvo kasamas atviruoju kasimu.

Pavalgius jis mane nuvedė į mažą baraką, kuris stovėjo atskirai nuo kitų, ant kalnelio, netoli vartų ("vachtos"). Šio barako gale buvo įrengta siuvykla bei avalynės taisykla. Susipažinau dar su dviem lietuviais, kurie čia dirbo. Petras Bekeris buvo dirbtuvės vedėjas ir siuvėjas, o Vytautas Garunkštis - siuvėjas. Dar buvo ir vienas ukrainietis - batsiuvys. P.Korizna mane paliko naujų draugų globai, o pats grįžo prie savo darbų. Buvau priimtas, kaip garbingiausias svečias, ir privaišintas įvairiais skanumynais, kuriuos anksčiau, lagerio sąlygomis, galėjau tik sapne ragauti. Kol vienas kitam pasipasakojome apie savo praeitį bei patirtus pergyvenimus, atėjo vakaras.

Vakare, po darbo, viens per kitą sužinoję apie mano atvykimą, čia pradėjo rinktis visi lietuviai, ir aš su kiekvienu asmeniškai susipažinau, trumpai papasakodamas apie savo kelionę iki jų lagerio. Pastebėję ant mano vatinių rūbų, numerių vietose tamsesnius, neišblukusius, stačiakampius lopinėlius, vyrai klausinėjo apie jų reikšmę. Visi nuoširdžiai kvietė mane pasisvečiuoti ir pas juos. Jaučiausi apsuptas tikrų brolių, kurie negailėjo gerų žodžių ir vertingų patarimų.

Kitos dienos rytą, skirstant į darbus, "nariadčik" Eugenijus Petrovas man liepė pasilikti zonoje. Visiems išėjus, Petrovas tiesiai nuo vartų mane nuvedė į remonto dirbtuvę ir paprašė ten dirbusių trijų "specialistų", kad mane priimtų "mokiniu" į savo tarpą. Pasirodo, kad Petras Bekeris su Vytautu Garunkščiu jau buvo iš anksto su Petrovu susitarę, kad mane paliktų siuvykloje, iki tol, kol aš sustiprėsiu fiziškai.

Čia aš gavau darbo - lopyti suplėšytas bei besišildant prie laužo pradegintas kalinių darbo pirštines, vatinukus ir bušlatus. Be to dar turėjau atlikti visus valytojo darbus. Prieš tai tik kariuomenėje kažkiek teko rankose laikyti adatos; bet rimtai to darbo anksčiau niekada nebuvau dirbęs. Norėdamas šiltai gyventi ir gerai maitintis, greitai įsisavinau ir šią naują profesiją, ir jau po dviejų savaičių buvau inauguruotas į "Lopo meistro" pareigas.

Kaip minėjau, šiame barake buvo ir batsiuvys. Jis taisė kalinių batus, o žiemą - veltinius. Batsiuviu dirbo jaunas, guvus, neaukšto ūgio, gan geros širdies ukrainietis. Jis šalia siuvėjų turėjo atskirą kambarėlį, kurio durys visada būdavo praviros. Ukrainietis visuomet aktyviai dalyvaudavo mūsų pokalbiuose, ir jau gan neblogai kalbėjo lietuviškai.

Petras ir Vytautas nerūkė. Jie ir mane įkalbinėjo mesti šį kenksmingą įprotį. Kaip prizą net žadėjo pasiūti gražų kostiumą. Bet aš to kostiumo taip ir neužsitarnavau.

Suksukane buvo tik dieninio darbo pamaina. Norėjau “tikro” darbo, tai ir gavau. Man teko vienas iš sunkiausių darbų. Dirbau atviroje kasykloje, kuri buvo visai šalia lagerio (apie 1 km). Pradžioje, dirbdamas ant grotų, su kokių 8 kg kūju pradėjau skaldyti akmenis, kuriuos buldozeris užstumdavo kartu su žeme. Šie akmenys turėjo būti taip susmulkinti, kad galėtų pralysti pro grotas į "bunkerį". Labai didelius ir kietus akmenis, kurie nepralysdavo pro grotas, buldozeris vėliau nustumdavo toliau nuo jų. Pralindęs gruntas kartu su skalda iš "bunkerio" patekdavo ant transportinės juostos, kuri juos 45º kampu kėlė į "skruberį". Skruberis - tai tokia didelė, apie 10 metrų ilgio, metalinė statinė, paguldyta horizontaliai. Šis bubno formos agregatas elektros variklių pagalba visą laiką sukosi. Bubno vidus buvo dantytas. Iš vieno galo į skruberį buvo leidžiama stipri vandens srovė, kuri plaudavo gruntą, o transporteriu buvo pilamas gruntas su skalda. Kitame skruberio gale ant pastolių, (maždaug 15 metrų aukštyje) buvo pastatytas medinis lovys (apie 30 metrų ilgio), kurio dugnas, pagal lovio plotį buvo išklotas gofruotais guminiais kilimėliais (1x1,5m). O ant tų kilimėlių viršaus buvo prislegiamos sunkios plieno grotelės (lyg laipteliai aukštyn kojom), kurių skersinukai buvo (apie 5 cm aukščio) privirinti prie rėmelių, kad vandens srovė kartu su gruntu nenusineštų sunkiojo metalo. Šalia transportinės juostos visą laiką dirbo du kaliniai, kurie visus didesnius akmenis privalėjo nustumti, kad šie nepatektų į skruberio kubilą. Iš skruberio gruntas kartu su metalu mediniu loviu nedideliu (5º-10º) nuolydžiu tekėjo žemyn. Srovė nusinešdavo tik žemės gruntą ir žvyrą, o sunkusis metalas likdavo lovyje, užkibęs už briaunelių. Abipus šio medinio lovio turėjo vaikščioti du kaliniai (“butyrščiki”) ir su metaliniais matikais - "butyrkomis" (ant ilgų geležinių kotų pritvirtintom lopetėlėm) pastovioje vandens srovėje varinėjo gruntą, kad su srove riedėtų žemyn visi už grotelių užkliuvę akmenys. Taip po grotelių "laipteliais" likdavo tik sunkus, kaip švinas, blizgantis metalas. Jo kristalų struktūra buvo stačiakampė, sluoksniuota. Atskildavo "plokštelėmis".

Suksukano lageris stovėjo netoli Kolymos upės ištakų, taigi siurblinei vandens netrūko.

Tas darbas buvo kasdien keičiamas. Tad kiekvienas turėjo mokėti atlikti ir kitus darbus. Be to dar buvo ir du šaltkalviai, kurie prižiūrėjo transporterį, skruberį bei vandens siurblinę.

Tai buvo 1941 metų pabaiga ar 1942 pradžia, kai Sovietai visuose frontuose patyrę milžiniškų nuostolių buvo smarkiai prispausti vokiečių ir vos vos laikėsi. Kažkas ten, Maskvoje priėmė nutarimą, kad nėra prasmės laikyti tam tikrus Kolymos lagerius ir saugoti bei maitinti ten dirbančius "liaudies priešus". Į Seimčianą skubiai, slapta buvo atskraidinti specialūs NKVD daliniai, kurie, atvykę į minėtą bei kitus neįvardintus aplinkinius lagerius, iššaudė visus ten buvusius kalinius bei prižiūrėtojus, kad neliktų nei vieno šio nusikaltimo liudininko. Nepamenu iš kur apie tai sužinojo senas jakutas, bet jis pats "Senajame Suksukane" buvo apsilankęs net du kartus, bet jau po karo. Pirmąjį kartą jį ten kartu su kitais kaliniais iš Suksukano ginkluoti sargybiniai buvo atvarę dirbti kažkokį epizodinį darbą. Išlikusiose buvusio lagerio liekanose šie kaliniai atrado metalinių sagų nuo jiems nepažįstamų kariškų uniformų. Pagal jakuto pasakojimus tai galėjo būti ir okupuotų Baltijos valstybių kariuomenių skiriamieji ženklai.

1953 metų kovo 5-tosios dienos niekada nežadu užmiršti. Kai ryte, per laidinį radijo tašką pranešė šią neišpasakytai džiaugsmingą žinią, ji taip mus smarkiai sujaudino, kad visi politiniai kaliniai pagriebėme iš valgyklos kas ką - bliudelius, puodus bei kitus po ranka pasitaikiusius metalinius indus bei rakandus. Barškindami, daužydami ir šaukdami įvairiom kalbom: "Valio!", "Ura!", "Pobieda!", "Slava Hospodu Bohu!",… visi puolėme į lauką. Sudarėme tokį "orkestrą", kad pasipiktinę čekistai iš bokštelių pradėjo šaudyti, o už lagerio zonos, gyvenvietėje čekistų žmonos isteriškai kaukė lyg oro pavojaus sirenos, ir rovėsi plaukus. Tolumoje girdėjosi ir pavieniai šūviai.

Petras Bekeris, Vytautas Garunkštis, Telesforas Brazdeikis, Bronius Kasiliūnas, Pranas Koryzna (buvęs pašto viršininkas), Antanas Gricius, Antanas Bagdonavičius, Jonas Jakimavičius, Balys Barinas, Pranas Lechavičius, Petras Dargis (stalius statybininkas), ir vienas Lietuvos rusas - Eugenijus Petrovas. Petrovas dirbo darbų skirstytoju ("nariadčik").

Visi jie gyveno kaip viena šeima, draugiškai ir vieningai. Visus šiuos savo likimo brolius gerai pažinau, ir su visais nuoširdžiai draugavau.

Šiame lageryje kalėjo ir toks įdomus, kokių 75 metų amžiaus žmogus Fiodor Ivanovič (pavardės neprisimenu). Visi kaliniai jį vadino tiesiog - Diadia Fedia. Lageriuose jis sėdėjo jau nuo tų laikų, kai Stalino parėdymu buvo nušautas žymus Leningrado komunistų partijos lyderis – S.Kirovas. Iki tada Fodor Ivanovič buvo "Glavnyj Prokuror Dalnevostočnoj železnoj dorogi" (Vyriausias Tolimųjų Rytų geležinkelio prokuroras). Diadia Fedia išsiskyrė iš kitų kalinių ne vien savo garbingu amžiumi, bet ir akivaizdžiu invalidumu. Jis buvo be dešinės rankos plaštakos. Neiškentęs nuolatinės įtampos dėl beribio smurto (“proizvol”), maisto stokos bei alinančio darbo Kolymos kasyklose, Fiodoras Ivanovičius, nelaukė kol jį išgabens į Brolių kapus. Jis pats sumanė pasitraukti į "užtarnautą poilsį". Vienoje anglių šachtoje, dirbdamas giliai po žeme, jis su savo "naparniku" atsitiktinai užtiko nesprogusį sprogdiklį, kuriuos civiliai kalnakasiai naudojo anglių sprogdinimui. Jiedu su porininku įdėjo rastą kapsulę tarp delnų, susirišo savo dešines rankas ir uždegė bikfordo virvelę... Taip Diadia Fedia kartu su draugu pakliuvo į "OP", ir, tapę invalidais išliko gyvi.

Šis buvęs prokuroras turėjo daug gerų pažįstamų ir ryšių su Maskvos teisininkais bei aukštais Sovietinės nomenklatūros valdininkais. Gudriai išnaudodamas savo profesinius sugebėjimus, patirtį bei pažintis jis nuolat rašydavo įvairius raštus valdžiai, reikalaudamas peržiūrėti jo bylą. Bet Fiodor Ivanovič niekados negaudavo atsakymų. Bet kurio lagerio administracijai jis visuomet buvo kaip kokia rakštis subinėje. Todėl čekistai buvusį prokurorą ir laikė nugrūdę į Suksukaną, nes šis lageris buvo atokiausiai nuo kitų, ir į jį retai kada užsukdavo kokie nors Gulago inspektoriai. Būdamas invalidu jis visą laiką dirbo Suksukano valgykloje, vedėju.

Žinodami Dėdės Fedios juridinius sugebėjimus į jį dažnai kreipdavosi kiti, daugiausia rusų tautybės, kaliniai, prašydami "gramatnai" parašyti visokius pasigailėjimo ("o pamilovaniji") ar panašius raštus. Jis mintinai žinojo visų pagrindinių Maskvos teisinių žinybų adresus. Ir puikiausiai rašė kairiąja ranka.

Aš jokių "pasigailėjimų" prašymų ar atgailavimų okupantams nerašiau ir nesiruošiau rašyti. Nesijaučiau išdavęs nei savo tėvynės, nei savo tautos. Bet vieną kartą irgi ryžausi prašyti nedidelės Dėdės Fedios paslaugos.

Kalėdamas Kolymoje aš kelis kartus rašiau laiškus giminėms į okupuotą Lietuvą, daugiausia į Servitutų gatvę Kaune, kur gyveno mano teta, Emilija Diržienė ir sesuo Irena. Labai norėjau sužinoti apie savo šeimos: mamos, brolių ir seserų likimą. Per tuos ilgus kalinimo metus nesulaukęs jokio atsakymo, maniau, kad gražius Diržių namus Aukštuose Šančiuose pasisavino bolševikai, o šeimininkus ištrėmė, ar dar blogiau…

Diadia Fedia man davė kažkokio "Sovietų Sąjungos Centrinio adresų biuro" adresą Maskvoje ir patarė, kaip parašyti prašymą apie savo giminių paiešką visoje Sovietijoje ("vsesajuzny rozysk"). Aš taip ir padariau. Po kokio mėnesio iš šios kontoros gavau oficialų atsakymą, kad tokiu ir tokiu adresu mano paieškomi piliečiai negyvena. Šis atsakymas mane labai nuliūdino, nes po jo gavimo buvau įsitikinęs, kad mano tetos šeima ir sesuo, geriausiu atveju yra ištremta į Sibirą.

- Pirmiausia leiskite man asmeniškai, kaip čia ir parašyta, susipažinti su šio paketo turiniu, - ir oriai išėjo iš administracijos barako į savo valgyklą.

Tame svarbiame pakete buvo tikra "bomba" - visiška reabilitacija bei Sovietinės Centrinės prokuratūros išduotas oficialus Fiodoro Ivanovičiaus paskyrimas į Prokuroro postą, Kolymos lagerių priežiūrai, ir įgaliojimas ištirti lagerių viršininkų piktnaudžiavimo valdžia faktus.

Ši žinia žaibu apskriejo visą lagerį ir mums visiems suteikė daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir vilties.

Po poros dienų atvažiavo rusiškas džipas ir išsivežė Diadia Fedia, berods, į Seimčaną. Atsisveikindamas jis pažadėjo, kad greitu laiku ir mes visi išeisime į išsvajotą laisvę.

Šiame lageryje man likimas lėmė gerą gyvenimą, palyginus su kitais buvusiais.