Toje prieplaukos sumaištyje aš sutikau du geriau man pažįstamus karius, žemaičius - savo dalinio ryšininką Arbačiauską (plungiškį ar kretingiški?) ir klaipediškį Dūdą. Laikydamiesi drauge ieškojome būdo kaip greičiau pasprukti nuo besiartinančių “isvaduotojų”. Laiko liko nedaug. Rytojaus naktį rusai jau turbūt kontroliuos visą Kuržemės teritoriją, o tuo pačiu ir Baltijos pakrantės vandenis, o tuomet ištrūkti laisvėn bus nepalyginamai sunkiau. Ore jau tvyrojo NKVD tvaikas...

Taip svarstydami tryse ėjome pakrante, žvalgydamiesi nors kokio laiviūkščio, kuris galėtų mus nunešti į neutraliąją Švediją. Staiga mums nusišypsojo viltis: eidami žvejų damba užtikome burlaivį - jachtą su romantišku pavadinimu “Ijolė”. Mes nutarėme nelaukti žadėtojo kuterio, o “pasiskolinę” “Ijolę”, kuo greičiau plaukti Gotlando link. Mūsų laimei laivas buvo menkai prirakintas, tad “skolinimasis” ypatingu problemų nesukėlė. Akimirksniu atsidūrę jachtoje, mes ištempėme burę ir lėtai pradėjome tolintis nuo kranto. Tuo metu, aš tolumoje pamačiau jog kuteris, kuriame “traukėsi” dalinio karininkai, jau buvo išplaukęs atviron jūron, ir mūsų vadai tolo, pamojuodami mums atsisveikinimui.

Taigi mes, neturėdami nei jokio kompaso, nei jokios patirties būriavimo sporte”, pradėjome kelionę į vakarus. Vienintelis iš mūsų – Dūda sakėsi prieš karą buvęs buriuotoju ir jam Baltija yra “kaip nuosavi namai”. Tai nebuvo stebėtina, - juk jis buvo kilęs iš uostamiesčio.

Taip išsprendę “kapitono” klausimą, mes su Arbačiausku pilnai atsidavėme Dūdos dispozicijai. Iš tiesų, tryse sudarėm visai neblogą komandą: iš vieno aukštaičio (jeigu galėčiau save tokiu vadinti, po ilgo gyvenimo Kaune) ir dviejų žemaičių, iš kurių vienas - tikras “jūrų vilkas”. Tik plauk ir plauk su tokia šaunia įgula...

Mes plaukėme labai lėtai, nes vėjas buvo gan silpnas. Tolstant nuo kranto, staiga pasigirdo šūviai, ir pro mūsų burę prašvilpė keleta kulkų. Į mus šaudė! Nuo kranto užgirdome kažkokius riksmus ir dar keletą šūvių, kurie vėl prazvimbė pro mūsų bures. Nors nuo kranto jau buvome gerokai nutolę, bet ne tiek, kad kulkos nepavytų. Dėl tokio vėjo judėdami per lėtai, krante šaudantiems tapome puikiu taikiniu. Persigandę supratome, kad mūsų buriavimas baigėsi: matyt bolševikai, kaip jiems būdinga, nutarė nelaukti kapituliacijos sutartyje nustatyto laiko ir įžengė anksčiau. Galėjome, žinoma, rizikuoti ir plaukti toliau, bet gyvi pabėgę nuo kulkų ir išplaukę į atvirą jūrą, būtume lengvai pagauti rusų katerių...

- Visvien niekur nepabėgsime, nes nėra vėjo,- pasakė “kapitonas” Dūda ir pasuko “Ijolę” į krantą.

Šūviai ir riksmai nutilo taip staiga, kaip ir prasidėjo. Mes plaukėme pasiduoti bolševikams.

Priartėjus prie kranto, užplaukėme ant seklumos ir apsivertėm, kadangi jachtos kylis buvo nuleistas, o burės pakeltos. Teko visiems iki juosmens atsidurti šaltame, gegužės mėnesio vandenyje. Palikę apverstą mūsų likimo draugę “Ijolę”, mes šlapi ir sustirę bridome į nelaisvę. Taip išlipę į sausumą buvom labai nustebinti ir nusivylę tuo, ką ten pamatėme ir sužinojome. Vaizdas buvo išties nemalonus ir buvo pikta.

Pasirodo, šaudė visai ne rusai (jų čia dar nebuvo), o vienas iš mūsiškio dalinio vyrų. Nuo beviltiškos padėties ir panikos tas vargšelis neišlaikė ir išprotėjo. Jis pradėjo rėkti ir be atvangos šaudyti pis- toletu kur papuola, tuo pačiu ir į mūsų tolstančią burę. Taip besiskeryčiodamas su ginklu, pasikėsino į kažkokį vokiečių karininką ir buvo vietoje nukautas. Dar prieš ši įvykį jis, t.y. Kižys, ar karys su panašia pavarde (deja, jos tiksliai neatsimenu), buvo dėl kažko susiginčijęs su mūsų dalinio “rimorium” Kušeliausku (kilimo nuo Šiaulių) ir tuo pačiu pistoletu - “Parabelum”, kuriuo šaudė į mus, peršovė tam pilvą ir paliko merdintį.

Pastarasis įvykis mane labai sukrėtė. Aš pajutau, jog tokioje situacijoje mes lietuviai galime visi būti pasmerkti už panašius savo tautiečių poelgius. Bet toje sumaištyje ne labai kas kreipė dėmesį į tokius incidentus ir tragiškas jų pasekmes, o stengėsi rasti kokį nors būdą savo pačių gyvybei gelbėti.

Kai vienas vokiečių karininkas mums pagaliau įšaiškino kas gi čia, krante, atsitiko ir kas šaudė į mūsų jachtą, mūsų trijulė patraukė į žvejų miestelį. Mes pradėjome ieškoti bei klausinėti, užeidami beveik į kas antrą namą, kas galėtų mus nuplukdyti iki Gotlando. Bet visur gaudavome neigiamą atsaką. Daugumoje namų gyventojai buvo tik moterys, seniai bei vaikai. Jaunimo ar suaugusių žvejų nebuvo namuose. Viename iš žvejų namų radome keletą mūsų dalinio karių, kurie sėdėjo už stalo ir užkandžiavo, o gretimame kambaryje, lovoje gulėjo mūsų b-no “rimorius” Kušeliauskas, kuriam buvo nurengtas munduras ir rankšluoščiu ar kita linine medžiaga-tvarsčiu sutvarstytas pilvas. Medžiagoje matėsi raudona dėmė - prasisunkęs kraujas. Aš paklausiau vyrų, sėdinčių prie stalo, kaip tai atsitiko ir jie smulkiai papasakojo, kaip pakvaišęs Kižys susiginčijo su Kušeliausku ir šovė jam į vidurius. Kadangi iš ten buvusiųjų daugiau niekas neturėjo ginklo, tai anie ir išsilakstė į visas puses, nes pastebėjo jog Kižys buvo jau ne savam prote. (Su Kušeliausku tame batalione “rimoriumi” dirbo ir toks Štrimaitis, kurį grižęs iš lagerio sutikau Kaune. Bet jis manęs nepanoro pažinti. Sužinojau tik tiek, jog jis Kaune gyvena ir dirba kažkokioje batų taisykloje, cecho vedėju. Po to susitikimo daugiau jo nekalbinau, nes jaučiau, kad pažintis su manim - jam “ne prie širdies”.) Dar pasiteiravę žvejo, kuris galėtų mus nuplukdyti Švedijon, ir gavę įprastą atsakymą, atsisveikinom ir nuėjome prie krantinės. Reikėjo paskubėti, nes iki rusų įžengimo liko jau nedaug laiko.

Jūrą pasiekeme jau prie kito molo. Netoli to molo, krante, ant smėlio, dugnais į viršų, gulėjo apie 40 valčių, o prie jų plušo vokiečių karininkai bei kareiviai. Tai buvo taip vadinami “invaziniai šturmbotai” (“sturmboot”). Tai lengvos valtys, skirtos greitam desanto išlaipinimui. Jos buvo su lėkštais dugnais ir galėjo talpinti iki 15 karių su pilna kautynių apranga ir amunicija. Visai netoli tų valčių stovėjo keli benzovežiai ir viena mašina-cisterna su varikliniu tepalu. Be to, tvarkingai, ant medinių stovų gulėjo tiek pat motorų, visom tom valtim. Varikliai buvo naujutėlaičiai, dar, matyt, visai nebuvę “apyvartoje”. Aš nedrąsiai su savo (dabar jau likimo) draugais priėjau prie šių triūsiančių kariškių ir paklausiau vokiškai:

- Ar mes negalėtume prie jūsų prisijungti?

- Galite rinktis kokį norite, iš šių “šturmbotų” ir plaukite, kur norit,- atsakė mums vienas iš aukštesnių karininkų.

Suspurdėjo širdis dėl netikėtai teigiamo atsakymo. Staigiai visi trys šokome prie valčių ir, pastvėrę pirmą pasitaikiusę, pradėjome nešti į vandenį. Prie mūsų iškart prisijungė dar du vokiečių kareiviai, prašydami, kad mes priimtume juos į savo kompaniją. Jie buvo apsirengę šiltom, ilgom, milinėm - “ubermantel’iais”. Galbūt jie buvo visai ne kareiviai, o karininkai, persirengę eilinių uniformomis. Bet mums tai nerūpėjo. Mes trumpai pasitarėme ir pasakėme, kad plauksime į Gotlandą. Jie su džiaugsmu sutiko. Mat, pasirodo, jog likusieji vokiečių karininkai buvo nutarę plaukti į Hamburgo uostą, kuris esą buvo paskelbtas neutraliuoju.

Taigi ilgai nesvarstydami, jau penkiese, suskubome ruoštis būsimai kelionei į Švediją. Mūsų naujieji bendražygiai nuėjo prie autocisternų, kur kareiviai iš jų į bakelius (20 ltr. kanistrus) pilstė benziną bei tepalą. Vokietukai nešiojo į mūsų naują laivą degalus ir tepalą, o mes atsigabenome motorą. Tokį variklį aš pamačiau pirmą kartą, tad man rupėjo su juo susipažinti ir išmokti naudotis. Nebuvo laiko ilgiau krapštytis, kai kiekviena valanda skaičiuojama minutėmis. Todėl ilgai nedelsęs nuėjau prie kitų, kurie tuo metu ruošė ir užvedinėjo variklius.

1945-ji buvo technikos klestėjimo metai ir vis atsirasdavo kokių nematytų naujovių.Viso variklio korpusas su “uodega” labai priminė buožgalvį. Pati “buožė” buvo užmaunama ant valties gale esančio geležinio rėmo ašies, kuri leido motorą (visą “buozę” su “uodega”) sukinėti į dešinę ir į kairę. “Uodegos” gale buvo valties stūmimo sraigtas, o pačios uodegos viduje - kitas, kaip mėsmalės, sraigtas, kuris per gale padarytas kiaurymes kėlė jūros vandenį į “buozę”-variklį, o iš variklio įkaitęs vanduo vamzdeliu patekdavo atgal į jūrą. Taip motoras buvo aušinamas. Be to, variklio -“buozės” gale buvo pritvirtintos dvi rankenos, kad galima būtų jį valdyti kaip vairą. Rankenose buvo įtaisyti ekseleratorius bei išjungimas. Aš greit susigaudžiau, kaip reikia užvesti ir eksplotuoti tokį motorą.

Beveik per visą popietę mums teko ruoštis naujai, nežinomai kelionei. Artėjo 1945 metų gegužės 10-tosios vakaras. Saulei leidžiantis susikrovę į valtį 10 kanistrų benzino (iš viso 200 litrų!) bei vieną tepalo, bei padėkoję už suteiktą galimybę išsprukti iš šio pragaro, palinkėjome vieni kitiems laimingo kelio ir šovėme šiaurės vakarų kryptimi.

Tarp kitko, mūsų Dūda iš kažkur buvo atsinešęs kompasą su suskilusiu stiklu, tad jį vėl “paskyrėme” būti “kapitonu”. Man kaip vairuotojui, buvo patikėtos “motoristo” ir “vairininko” pareigos, kurias tęsiau iki galo. Dabar mūsų nuotaikos buvo žymiai geresnės. Su tokia technika ir tiek degalų pasiekti kitą krantą, atrodė, bus visai nesunku.

Kai tik mes išplaukėme į atvirą jūrą, aš atsiminiau, kad šiandien dar nieko nesu turėjęs burnoje. Alkani pasijuto ir žemaičiai. Pasirodė, kad nei vienas iš mūsų neturi nei kasnelio duonos, o iki Gotlando laukia dar ilga kelionė, kokie 200 km. Tik dabar supratome, - mums pasisekė, kad priėmėme naujų įgulos narių. Dėka dviejų prie mūsų prisiglaudusių vokietukų, atsirado laive ir maisto: 1 kepaliukas (prapjautas) kareiviškos duonos, 1 dėžutė (800 g.) kiaulienos konservų, ir 3 “baklagės” kavos, iš kurių viena buvo pas Arbačiauską. Nors tai buvo ir nelabai daug penkiems jauniems vyrams, bet taupant turėtų užtekti.

Laimingai plaukdami atvira jūra toliau, mes pamatėme, kaip 8 valtys nuo molo visu greičiu pasuko į pietų pusę. Tai tie vokiečių karininkai, kurie davė mums valtį, jau skubėjo į Hamburgą. Du vokietukai, kurie plaukė su mumis, žiūrėjo į tolstančius laivus su kažkokiu ilgesiu ir nerimu. Šios valtys skriste skriejo virš vandens paviršiaus ir greit tolo nuo mūsų. Tuo metu jau pradėjo “šiauštis” jūros paviršius ir iš vakarų virš horizonto kilo juodi debesys. Jiems buvo nesunku išvystyti gerą greitį. Tos valtys čiuožė jūros paviršiumi, lyg slidės sniegu, kadangi šie galingi varikliai nejautė valčių apkrovimo. 8-niose valtyse buvo po 10 ir mažiau žmonių. Pamėginau ir aš paspausti, kiek leidžia variklio pajėgumai, ir pajutau, jog pasišiaušusiu jūros paviršiumi valtis skrieja apie 70 km/h greičiu. Bet korpuso traškesys privertė mane sunerimti. Nutariau sumažinti greitį. Ir štai dabar, kuomet jau gerokai nutolome nuo kranto, mes dar kartą ąvilgtelėjome į tą pusę, kurion nuplaukė tie 8-ni “šturmbotai”. Visus nukratė šiurpas.

Vaizdas, kurį ten išvydome, išties buvo baisus: virš tų valčių, danguje, skraidė bolševikų naikintuvai ir pikiruodami šaudė į tuos žmones. Atrodė, kad buvo šaudoma padegamosiomis kulkomis, nes aiškiai matėme, kaip valtys sproginėjo. Tai degalai, kurių jie, turbūt, buvo pasiėmę ne mažiau, negu mes. Su išgąsčiu žiūrėjome, kaip sprogimų momentais į orą pakyla ugnies, dūmų ir oro stulpai su laivų ir žmonių šipuliais. Tai buvo žiaurus vaizdas.

Rusai “smaginosi”, po visiškos kapituliacijos paskelbimo. Taip baigėsi vokiečių plaukimas į Hamburgą... Pažiūrėjau į savo bendrakeleivius. Vyrai išbalusiais veidais žiūrėjo ton pusėn. Jų lūpos drebėjo. Ne nuo šalčio. Panašiai, turbūt, atrodžiau ir aš.

- Gulkitės! -surikau, atgavęs žadą. Ir aš pats, kiek sugebėjau pasi lenkęs, paspaudžiau variklį visu pajėgumu. Valtis, baisiai braškėdama, lėkė kaip vėsulas. Vyrai, sugulę valties dugne, stebėjo mano judesius.

Bangos pradėjo kas minutę didėti ir niaukėsi dangus. Pakilo vėjas, kuris tai nurimdavo, tai vėl suūždavo. Dabar aš tik vieno norėjau - kad debesys kuo greičiau užtrauktų visą padangę, nes tada bolševikų naikintuvai gal mūsų nepastebės. Gal?!... Deja nenumaldomai artinosi kitas pavojus - audra. Man, kaip “žemės kurmiui”, jis atrodė kur kas baisesnis. Juk aš pirmą kartą gyvenime atsidūriau jūroje, ir dar šelstančioje. Kadangi, kaip minėjau, buvau “motoristas” ir “vairininkas” viename asmenyje, tai niekam negalėjau perduoti savo posto. Mano nelaimei, niekas iš mūsų “įgulos” nemokėjo, ar nenorėjo mokėti valdyti šią techniką. Tad tapau “prisiekusiu vairininku”.

Po kurio laiko pajutau troškulį, - jau nuo pat vakar dienos neturėjau nieko burnoj, nebuvau nei valgęs, nei gėręs. Paprašiau vyrų “baklagės”, kurioje buvo kava. Turėjome tris tokias talpas, bet ta, kurią gavau atsigėrimui, buvo jau nepilna. Dabar supratau, kad mūsų maisto ir gėrimo ištekliai yra riboti, ir teks visiems taupyti, bei dalintis po lygiai. Tad, nugėręs keletą gurkšnių, užsukau kamštį ir paprašiau vyrų, kad perduotų likusias “baklages” su kava, bei duonmaišį su duona ir konservais man (viską turėjo vienas iš mūsiškių vokietukų). Jie viską perdavė per rankas, ir aš padėjau prie savęs, po suolu. Ten buvo spintelė, skirta variklio remonto raktams sudėti. Mūsų bendražygiai vokiečiai ne labai noriai atidavė savo maisto atsargas, bet galop turėjo sutikti, kad privalo dalintis ir su mumis - lietuviais. Nors tuo metu valgyti ir labai norėjosi, bet nutariau, kad dar ne laikas, ir galiu dar pakentėti.

Tuo laiku audra nerimo ir bangos vis didėjo ir mėtė mūsų valtį, kaip kokią skiedrą. Buvo baisu, kad apsiversime, nors dėka lėkšto valties dugno, toks pavojus mums kolkas dar lyg ir negrėsė. Staiga pradėjo “čiaudėti” variklis, - supratau, kad baigiasi benzinas. Teko tuoj išjungti variklį ir, padedant vienam iš “įgulos” narių, naujai pripildyti degalus į 20 ltr. talpos motoro baką. Tuo pačiu papildžiau ir tepalo talpą. Bepilant benziną, daug jo nuliejau jūron. Išvengti nuostolių buvo tiesiog neįmanoma, - dėl didelio bangavimo valtis buvo pastoviai blaškoma į šonus. Dėl prapiltų nuostolių nepergyvenau, nes dar 9 pilni bakeliai gulėjo valtyje. Sunerimau dėl kitko: šis variklis sunaudoja labai daug benzino. Tai suprantama. Juk ši valtis nebuvo skirta ir pritaikyta ilgoms “ekskursijoms” po Baltijos jūrą, o tik trumpam ir greitam desanto išlaipinimui iš didelių karo laivų, kurie dėl savo gramzdos, negali priplaukti arti kranto, - prisiminiau dar krante, besiruošiant, iš vokiečių karininkų išgirstus paaiškinimus. Supylus degalus, variklis vėl užbirbė normaliai ir tęsėme kelionę. O jūra vis smarkiau šelo ir bangos jau siekė 4-5 metrus aukščio. Nors aš variklio “uodegą” ir stengiausi visą laiką laikyti nugramzdintą vandenyje, bet kai valtis patekdavo ant bangos keteros, variklis - t.y. “uodega” ir pats sraigtas atsidurdavo ore ir tokiu būdu dirbdavo be jokios naudos.

Tad, man tekdavo, grumiantis su bangom, stengtis kaip nors išlaikyti “uodegą” pastoviai panardintą. Tai dar ir tokiems atvėjams, aš kaip “vairininkas”, visai neturėjau įgūdžių.

Dangus visai aptemo ir pradėjo lyti. Įgula nuo suolų sugulė ant valties dugno ir apsiklojo kareiviškais lietpalčiais, kuriuos turėjo vokietukai. Man teko tenkintis tuo ką turėjau - kareiviška miline-paltu. Vairuoti pasidarė sunku dar ir dėl to, kad mūsų turimas kompasas, anksčiau rodęs teisingai, pradėjo kvailioti. Jo rodyklė sukinėjosi į visas puses. Lietus savo padarė: per suskilusį stiklą vanduo užliejo visą kompaso mechanizmą ir jis nustojo veikęs. Apie tai pasakiau “kapitonui” Dūdai, kuris pasiėmė kompasą prie savęs, po lietpalčiu, kad galėtų išpilti iš jo vandenį ir apsaugoti nuo drėgmės.

Audra įsismarkavo iki tiek, jog bangos jau siekė maądaug 7-10 metrų. Atsirado realus pavojus apsivožti. Aš jau buvau sumažinęs greitį ir tik iš lėto stūmiausi į priekį, tik prieš bangas laviruodamas. Jau galvojau, kad eigos pagreitinimui vietoje beveik beveiksmio variklio reikėtų panaudoti 4 didelius jūreiviškus irklus, kurie buvo mūsų valtyje. Bet mano mintis nutraukė lužtančios bangos, kurios pradėjo užlieti laivo vidų ir ten gulinčius vyrus. Įgula greit atsidūrė vandenyje. Tad visi staigiai pašoko nuo dugno ir vienintelėm turimom priemonėm - kariškais katiliukais pradėjo semti vandenį. Aš visą tą laiką sėdėjau prie vairo ir stebėjau jūros šėlsmą. Jau nemąsčiau nei apie laisvę ir prieglobstį Švedijoje, nei apie rusų naikintuvus, o galvojau tik apie tai, kaip greičiau pasiekti bet kokį krantą, ir jei žūti - tai tik sausumoje. Vyrai, nenustodami semti vandenį, kurio jūra mums negailėjo, tik dabar atkreipė į mane savo žvilgsnius. Jie pamatė mane visą sustirusį ir pamėlusį...

Vienas iš įgulos narių (dabar jau nepamenu kuris) pasiūlė pririšti benzino bakelius (aišku tuščius) prie irklų galų, o šiuos, nuleidus į vandenį, užmauti ant vyrių. Tokiu būdu šie plūdurai sulaikys mūsų valtį nuo apvirtimo. Variklį (aišku išjungus) naudoti tik vairavimui. Visiems pritarus, šis sumanymas tuoj pat buvo įgyvendintas. Vieną tuščią baką jau turėjome. Tad reikėjo dar trijų. Du išpylėme jūron, o trečią jau buvo galima supilti į variklio baką. Dabar mes jau visi troškome tik vieno - kad kuo greičiau nurimtų audra. Bet ji vis daugiau ir grėsmingiau šėlo. Su pririštais prie irklų ir prie valties šonų bakeliais mes jautėmės žymiai saugiau, tačiau mus jau stūmė ne variklis, bet jūra. Tad, tokiu būdu greitai pasiekti krantą vilties buvo maža. O jūra mus nešiojo tai tolyn į šiaurės rytus, tai pasisukus vėjui, vėl į vakarų pusę.

“mažai buvo vilties išsigelbėti“

JUREIVIAI IŠ NUSKENDUSIO LIETUVOS GARLAIVIO “PANEVEŽYS” PASAKOJA APIE SAVO PERGYVENIMUS. ŠTURMANAS PASITIKĖJO GELBĖJIMO LIEMENE IR NUSKENDO. TELEGRAFISTAS ŽUVO SAVO POSTE.

Lietuvių laivo “Panevėžys”, nuskendusio Talino įlankoje, įgula buvo atvežta į Jūreivių namus. Vyrai tik ką buvo atvykę, kai mes juos aplankėme. Jie stovėjo koridoriuje ir laukiamąjame kartu su kitais jūreiviais, bet juos tiksliai ir lengvai galima buvo pažinti tarp kitų iš jų vienodos aprangos, bet ne jūreiviškos: Estijos kariuomenės milinės ir kepurės. Jūra pasiglemžė visus jų daiktus. Jų veidai labai rimti, - tai galima suprasti,- jų atmintyje dar ryškus vakar dienos įvykis, vakare, audringoje jūroje, jie buvo mirtiname pavojuje. Su kuo iš jų pasišneketi? Kapitono tarp jų nėra, jis išėjęs į pasiuntinybę. Ieškau kokio nors pagyvenusio vyro, paprastai toks žmogus moka užsienio kalbų, - jaunesni svetimų kalbų nemoka. Taip atrandu vyresnį amžiumi žmogų, kuris išsiskiria iš kitų. Jis apsirengęs savu paltu, vadinasi, jis sugebėjo išgelbėti dalį savo daiktų, kiti net to nesuspėjo, nors ir pastarasis užsidėjęs kareivišką kepurę. Matyt ir jis ne viską suspėjo pasiimti, ką jūra nusinešė. Šis vyresnis žmogus - laivo virėjas.

Posėdžių eigoje išaiškėjo, kad laivas buvo 40 laipsnių nukrypęs nuo savo kelio. Matomumas buvo labai blogas, nes šėlo audra ir juodi debesys buvo užkloję dangų. Tuo laiku brolis buvo (budėjo) vairinėje ir kalbėjosi su šturmanu P.Pažemecku. Nuo netikėto smūgio Jurgis krito ant grindų. Po smūgio laivas, užplaukęs ant povandeninės uolos, pasviro ant šono. “Panevėžio” vidaus triumas buvo pakrautas druska, kurią SSSR’e, iškeitę į lietuvišką sviestą gabeno iš Leningrado. Vienoje patalpoje druska buvo maišuose, o likusiose - palaida. Laivas buvo pramuštas toje vietoje, kur buvo supilta palaida druska. Pro plyšį vanduo veržėsi vidun ir plovė druską. Brolis kartu su kitais jaunais jūreiviais pasišovė tą pramuštą skylę nors laikinai užkimšti su druskos maišais iš šalia esančio triumo. Bet tą akimirką kapitonas įsakė jungti atbulinę eigą. Čia turbūt buvo dar viena klaida: atbulinėje eigoje laivas dar labiau praplėšė apačioje kairį bortą, ir taip staigiai, kad ten buvę jūreiviai vos spėjo iššokti viršun. Supratęs, kad jau laivo neišgelbės, kapitonas įsakė nuleisti valtį, o pats nubėgo į savo kajutę pasiimti laivo žurnalo ir kitų popierių. Tuo metu telegrafistas Prapiestis šaukėsi pagalbos. Jurgis pasakojo, kad seni jūreiviai buvo pasimetę, sutrikę, o jaunimas visus šturmano įsakymus vykdė be ypatingos baimės, šaltakraujiškai. Kadangi gelbėjimo valtis atsidūrė pasvirusioje laivo pusėje, jos nebuvo įmanoma nuleisti: leidžiant ji rėmėsi į bortą, ir bangos galėjo ją sudaužyti į šipulius. Tada, vėl kažkuris iš jaunesniųjų jūreivių pasiūlė keturiese sulipti į valtį ir, įsispyrus busokais, atsukti ją ragu prieš bangas, kol visi sulips. Taigi, nuleidžiant valtį, prireikė didelių pastangų. Kai valtis atsidūrė vandenyje, pirmieji į ją sušoko “jūrų vilkai” - senesni jūreiviai. Laive pasiliko tik keletas jaunų jūrininkų, kapitonas, šturmanas ir radistas. Kapitonas liepė likusiems jūreiviams ir štūrmanui leistis valtin, bet pastarasis, kažką pasakęs kapitonui, nubėgo į kajutę. Po akimirkos valtyje atsidurė visi, išskyrus šturmaną su radistu. Kapitonas į valtį nusileido, prieš tai per ruporą paklausęs ar ten jau visa įgula. Senas “jūrų vilkas” - virėjas sušuko teigiamą atsakymą, ir kapitonas, manydamas, kad liko tik šturmanas, kuris jo žinioje nusileido į kajutę kažko paimti, įlipo valtin, ir vėl per ruporą šaukė šturmanui paskubėti... Po kiek laiko esantieji valtyje, sutviskus žaibui, pamatė šturmaną. Jis buvo su gelbėjimosi liemene, o rankose laikė gelbėjimo ratą su užrašu “Panevėžys” ir kažką šaukė... Suprasti pasisekė tik žodžius: “...kapitone, aš kaltas...”. Po akimirkos šturmanas šoko į jūrą. Visą tą laiką garo mašinos dar dirbo ir sraigtas sukosi. Šturmano kūnas buvo sraigto išmestas keletą metrų į viršų ir nukrito jūron. Tai matė ir tuomi stipriai sukrėsti įgulos nariai niekaip nesuprato, kodėl jis taip pa sielgė.

Brolis taip pat jautėsi asmeniškai kaltas dėl šturmano mirties, nes būdamas vairinėje prieš susidūrimą, jį kalbino. Per visą tą sąmyšį Prapiestis buvo savo poste ir telegrafu siuntė S.O.S. signalus. Jo lavoną tik po kelių savaičių rado bangų išskalautą Estijos pakrantėje, netoli sienos su Latvija. Atpažino pagal žiedą. “S.O.S.” signalus išgirdo Estijos karo laivas ir, nepaisant 10 balų audros, buvo atplaukęs nelaimės vieton. Ten nieko neberadę, estai pasuko į krantą ir grįždami užtiko mūsiškių valtį, kurią ir palydėjo prožektorium iki salos.

Brolis iš Talino paskambino į namus, kad nuramintų mamą.

Po trumpos pertraukos Jurgis vėl sugrįžo į jūrą. Jis pasisamdė dirbti jūrininku į kitą, mažesnį Lietuvos laivą vardu “Utena”. Šis buvo toks mažas, palyginus su paskendusiu “Panevėžiu”, kad Jurgis jį pašaipiai vadino “motorine kanoja”. Kilus antrajam pasauliniam karui “Utenos” dydis tapo jos privalumu. Šiaurės jūroje mūsiškė “motorine kanoja” lengvai skrosdavo pro vokiečių minas, kurios buvo skirtos didesniems laivams. Taip vieną vakarą “Utena” atplaukė į Londono uostą, bet jiems kažkodėl neleido išsikrauti sviesto, bekono bei kitų garsių lietuviškų eksporto prekių.

Kitą rytą laivo įgulą buvo netikėtai prižadinta garsios muzikos. Kai jūreiviai išėjo ant denio, jie negalėjo patikėti savo akimis. Uoste jų garbei grojo dūdų orkestras, buvo susirinkusi minia žmonių, o priekyje - oficiali miesto vadovų delegacija. Londono meras “Utenos” kapitonui padėkojo už minų blokados pralaužimą ir iškilmingai įteikė simbolinį miesto raktą. Visą įgulą džiūgaujanti britų minia tiesiog ant rankų išnešė iš laivo. Jiems net piršto nereikėjo pajudinti iškraunant krovinius. Viską atliko uosto darbininkai. Lietuvių jūreiviams tuo tarpu buvo aprodytas Londonas; ir visur, kur tik jie beeidavo, juos pasitikdavo, kaip didvyrius. Po šios įsimintinos kelionės “Utena” saugiai sugrįžo į Lietuvą, ir daugiau jau nebeišplaukė. Jurgis dažnai prisimindavo šią kelionę, bet didvyriu dėl to savęs nelaikė.

Mano a.a. brolis Jurgis prieš karą svajojo apie aukštuosius jūreivystės mokslus. Jis buvo geriausias sportininkas mūsų šeimoje, plaukikas, Tautinės olimpiados prizininkas (3 bronzos medaliai). Išvengęs žūties Baltijos jūroje, deja, po 4 metų nuo mirties nepabėgo...

O dabar, tik po dviejų metų, po beprasmiškos brolio mirties, jau man tenka išbandyti savo likimą Baltijos jūroje. Kartu su neapsakoma baime žūti tarp bangų man atėjo mintis, jog visvien šiek tiek pagelbės variklis; nors ir iš lėto, bet visvien galėtume, priešinantis jūros užgaidoms, plaukti norima kryptimi. Tad įjungiau variklį ir, dabar jau turėdamas daugiau patirties, bei šiek tiek pailsėjęs (semti vandens man neleido draugai, leisdami ilsėtis) tęsiau savo – vairininko pareigas. Lėtai judėjome dar ir todėl, kad su irklais buvo nuleisti mūsų “plūdurai”. Taip iškentėme naktį ir visą sekančią dieną.

Artėjo kitas, Gegužės 11-tosios vakaras, bet audra vis nerimo. Vėjo kryptis kelis kartus kaitaliojosi. Dabar vėjas stūmė mus į vakarus, o aš vairavau šiaurės kryptimi, tikėdamasis pasiekti Gotlando krantą. Pastaroji tikimybė rodėsi vis beviltiškesnė. Juk, jei būtų buvęs geras oras, mes, pagal visus įgulos apskaičiavimus, jau seniai turėtume būti išsvajotoje “laisvės saloje”. Deja, to nesulaukėme iki vakaro. Vakare, saulei retkarčiais išnyrant iš debesų, horizonte, toli į šiaurę pamatėme slenkant juodų dūmų ruoželį, kuris greitai išsisklaidydavo. Visi nutarė, kad tai laivas (gal net švedų!) ir reikia sukti ta kryptimi. Aš pasukau, bet bangos ir plūdurai neleido varikliui pasiekti tokio greičio, kurio mes norėtume. Plaukėme link spėjamo laivo, bet per lėtai, kad galėtume jį pasivyti. Po kokio pusvalandžio vyties ir tas vilties dūmelis kažkur pranyko, ištirpo. Taip ir neteko sužinoti koks ten laivas buvo. O gal visai ir ne laivas, o koks tamsesnis debesėlis pasiklydęs audroje, kaip ir mes.

Pradėjo temti, bet tuo pačiu metu ir vėjas aprimo. Nebuvo švilpenčių gūsių, bet bangos jau buvo tokio aukščio, apie kurias tik nuotykių romanuose tekdavo skaityti. Tad, nujausdamas, kad ir arėjančią naktį teks praleisti šioje valtyje, nutariau pavakarieniauti. Laikinai patikėjęs vairą Arbačiauskui, ruošiau vakarienę: atidariau konservų dėžutę bei atriekiau penkias riekes duonos, ir, uždėdamas ant kiekvienos po šaukštą konservų, išdalinau likimo draugams. Kiekvienas, pasiėmęs savo dalį kaip Šv. Komuniją, persižegnodavo ir iš lėto valgė. Vokietukai, kurie anksčiau buvo labai nepatiklūs, nenorėdami patikėti mums savo maisto, dabar šypsodamiesi valgė ir gyrė “mūsų tvarką”. Ištraukiau vieną gertuvę kavos ir padaviau, perspėdamas, kad visi gertų taupydami, tik po kelis gurkšnius, nes nežinia, kiek dar laiko tęsis mūsų vargana kelionė. Visi pritarę mano perspėjimui ir sąžiningai išgėrę po vieną nepilną užsukamą gertuvės puodelį.

Pasisotinę ir išpylę iš valties dugno likusį vandenį, mano bendražygiai sugulė miegoti, nes buvo gerokai prisiplūkę gelbėdami mus nuo apsėmimo. Aš pasilikau prie vairo. Variklis dirbo be perstojo, tad mes kažkur link plaukėme. Kompasas jau tiksliai nerodė, tai mūsų įgulos bendrai nustatytu kursu mes plaukėme į šiaurės vakarus (mums tada bent taip atrodė). Apie 11 val. vakaro bangavimas (ačiu Dievui!) pradėjo mažėti, ir dangus jau giedrėjo. Baltija, gerai mus prigąsdinusi ir pamokiusi, kad neverta jos atžvilgiu juokauti, turbūt nutarė, kad pradžiai pakaks. Mūsų “jūrų vilkas”, “kapitonas” Dūda vėliau prisipažino, jog jam neteko tokioje audringoje jūroje būriuoti. Be to, abu vokiečiai neišvengė jūros ligos ir kartu su Arbačiausku “ožius rovė”. Mane ta liga kažkodėl aplenkė, tik jaučiau stiprų nuovargį ir šaltį. Dėl įtempto sėdėjimo prie vairo vienoje padėtyje, abi kojos sustingo (kaip vėliau paaiškėjo, apšalo blauzdikaulių oda ir po to luposi kaip nuo nudegimo; bet šiais skausmais aš galėjau guostis tik po kurio laiko, jau krante). Švintant mane prie vairo pakeitė pailsėjęs Dūda, o aš, ganėtinai nusivaręs, atsiguliau į jo vietą. Likusieji, tuo tarpu, atrišo irklus ir išlaisvino nuo plūdurų mūsų valtį. Po to ji plaukė greičiau ir pasidarė lengvai valdoma. Aš greitai užmigti negalėjau. Tik saulei pakilus ir gavęs iš vieno vokietuko sausą ir šiltą milinę, pagaliau užsnūdau.

Kiek miegojau ar snaudžiau, nežinau. Mano poilsį staiga nutraukė džiaugsmingi šūksniai:

- Žemė! Gotland! Žemė!

Atsipeikėjęs, pamačiau vyrus viltingai žiūrinčius į vakarų pusę. Tada ir aš pašokau džiaugdamasis, kad pagaliau pasiekėme tikslą. Staigiai, pakeitęs Dūdą, sėdau už vairo ir, kiek leidžia variklio akseleratoriaus rankena, paleidau variklį visu pajėgumu. Bet po keletos minučių variklis pradėjo čiaudėti ir sustojo. Pasirodo, vėl baigėsi benzinas. Teko vėl, iš džiaugsmo drebančiomis rankomis, pilti degalus ir, beveik tiek pat, kiek audroje, prapilti pro šalį. Dėl tokio nuostolio nesigailėjau, nes žinojau, kad to benzino dar turime 6 bakelius, o ir krantas jau matosi. Papildžiau dar tepalo ir spaudžiau visu greičiu į “Dievo žemę” - Gotlandą.

Deja, artėjant ta žemė kažkodėl vis kilo į viršų. Nejaugi ir vėl “nepavysime”. Nesekmė: pasirodo, kad kažkuria prasme tai tikrai buvo “Dievo žemė” - slenkančių tamsių debesų ruožas…

Po ilgoko plaukimo į šiaurės vakarus (kaip mums atrodė) “žemės” link ir eilinio nusivylimo jos neradus, aš pakeičiau mūsų kryptį į šiaurės rytus (kaip sprendžiau). Po kiek laiko vėl tolumoje, priešingoje pusėje lygtai pamatėme dūmus ir laivą. Kadangi įžiūrėjome tik laivo kaminų siluetus bei dūmus, tai nusprendėm, kad to laivo pavyti neįstengsime, ir kad jis plaukia į Vokietiją. Nutarėme nekeisti nustatytos judėjimo krypties.

Taip kokias dvi valandas jau žymiai ramesnėje jūroje plaukėme be naujų pastebejimų. Tik staiga užgirdome, kad be mūsų variklio dar kažkas pradėjo burgzti. Kadangi aplinkui buvo tik vanduo, visi pradėjome dairytis į dangų ir ieškoti lėktuvo. Jį pamatėme greitai. Nuo pietų pusės link mūsų artėjo kažkoks hidroplanas. Turbūt švedų, nes jau turėtų būti nebetoli ir Švedijos krantai. Taip pagalvojęs, aš nedvejodamas, greitai nusimečiau mundurą, nusivilkau baltinius ir, griebęs irklą, pririšau juos prie galo ir pradėjau mojuoti, tikėdamasis, jog švedų lakūnai mus pastebės. Ilgai mosikuoti neprisėjo. Hidroplanas, apsukęs kelis ratus virš mūsų valties, žemėdamas artinosi. Jau dąiaugdamasis pradėjau galvoti, kad pagaliau mes išgelbėti - lakūnai praneš pakrančių tarnybai ir koks nors švedų laivas mus pasiims. Arba bent palydės, patikslinęs kursą. Mūsų gražias svajones staiga nutraukė kulkosvaidžio serija iš žemai praskrendančio lėktuvo. Iškart supratome, koks čia lėktuvas - į mus šaudė rusai! Variklį jau buvau išjungęs, ir virš mažų bangelių, ramiai plūduriuojanti valtis tapo geru taikiniu. Visi, kaip vienas, žaibiškai sukritome ant valties dugno. Mirties ar gyvybės laukimo sekundės yra pačios ilgiausios, netgi man, jau įgijusiam šia prasme nemenką patirtį. Sunku prisiminti, kątokiais momentais galvoji, jeigu iš viso kažką galvoji. Kas patyrė, tas žino...

Tokių “švedų” mes čia tikrai nesitikėjome! Mes juk jau daugiau kaip pusantros paros plaukėme Gotlando link. Iš kur čia rusai ir ką jie čia veikia? Kas juos čia kvietė? Bolševikų hidroplanas po pirmojo anstkrydžio apsuko ratą ir vėl pikiruodamas atakavo mūsų valtelę. Turbūt patiko.

Gal komunistai norėjo atžymėti savo pergalę prieš fašistus dar penkiais lavonais, ar šiaip išdaigavo ir džiaugėsi. Juk jau buvo gegužės 11-ji diena. Neveltui rusų karo veteranų dainuojama:

“Denj pabėdy porochom prapach...”

- Pach,pach,pach,pach,pach...pach,- virš mūsų galvų vėl nuaidėjo kulkosvaidžio serija, ir išgirdome, kaip bolševikų kulkos sminga į Baltiją. Po to išgirdome, kad svetimas burzgimas tolsta - hidroplanas nuskrido į rytus.

Atrodo, ir vėl pasisekė. Ačiu Dievui, jie nei vienu šūviu nepataikė net į valtį, kitaip būtume “laimingai” nugurguliavę į dugną. Visi giliai atsidusome ir dalinomės “neišdildomais” įspūdžiais. Gal tik norėjo pagąsdinti? O gal tas, kuris šaudė, buvo žmogus, ir blogai vykdė žvėrišką įsakymą, o gal paprasčiausiai buvo girtas ir nepataikė? Išbalę vokietukai turėjo kiek kitokią nuomonę. Jie susijaudinę aiškino, kad kokios valstybės lėktuvas bebūtų, jis “neturi teisės” taip elgtis su beginkliais ir, atviroje jūroje, gal nelaimės ištiktais žmonėmis, kad yra tarptautiniai susitarimai ir t.t.

Naivuoliai,- jie dar nežinojo, kas tai yra rusų komunistai-bolševikai. Pastarieji - Azijos barbarai - jokių susitarimų niekados nesilaikė, nesilaiko ir nesilaikys. Antraip, kokie gi jie būtų bolševikai?

Taip “pakrikštyti” ir lyg naujai gimę, be kompaso, orientuodamiesi tik pagal saulę, mes vėl spaudėme link savo “Dievo žemės”. Dabar toji žemė vėl netikėtai išdygo kairėje pusėje. Čia vėl pasireiškė “kapitono” Dūdos įžvalgumas, ir man buvo griežtai įsakyta pasukti į vakarus.

Įsakymas yra įsakymas, todėl nedrįsdamas priešintis “patyrusiam jūreiviui”, pasukau laivą į tą “žemę”. Neilgai teko laukti, kol įsitikinome mano įtarumo tos vadinamos “žemės” atžvilgiu, pagrįstumu. Deja, ir vėl ta pati “fata morgana”. Ir vėl teko papildyti variklio baką degalais. Taip besisukinėdami ir besiblaškydami tuščiai suvartojome beveik visą benziną. Jau artinosi antroji naktis jūroje, o mūsų Gotlandas kažkur čia pat, kažkur netoli mūsų. Ir jūra jau aprimo, ir jau niekas nešaudo, ir dangus giedras, bet žemės kaip nėra, taip nėra.

Paklydome?! Anksčiau teko ne kartą paklysti nepažystamame miške begrybaujant, ir suktis vis apie tą pačią vietą. O čia, kaip tyčia, nei medelio, nei krūmelio, vien vanduo ir vanduo aplinkui. Juk čia ne miškas, o jūra, ir negali nustatyti, ar šioje vietoje jau esi buvęs, ar ne.

Buvo jau gegužės 11-tosios vakaras. Paprastai tokiu metų laiku dar būna pakankamai žvarbu, o ypač vakarais, ir dar jūroje. Bet šis vakaras buvo ganėtinai šiltas. Turbūt Visagalis nutarė mums padėti. Iš nuovargio, o turbūt ir dėl šilumos aš dažnai užsnūsdavau, net pats to nejausdamas. Įgula po tokios įtemptos dienos irgi nutarė pailsėti, bet prieš įsitaisydami miegui sumanė pavakarieniauti. Aš vėl visiems išdalinau tokios pat sudėties maisto davinį ir atsukau antrąją kavos gertuvę, tikėdamasis, kad vėl visi su apetitu suvalgys. Deja, abu vo kietukai ir Arbačiauskas atsisakė savo vakarienės (juos jūros liga gerokai prikamavo). Tik prašė gerti kavos. Nugėrę daugiau negu pusę indo talpos, jie sugulė ir apsiklojo lietpalčiais. O Dūdai po šios porcijos pasidarė bloga, ir jam teko “grąžinti” savo davinį plekšnėms. Taip, man vėl vienam besėdint prie vairo, atėjo antroji naktis.

Benzino buvo likęs tik vienas bakelis. Tai aš jį supyliau ir išjungiau variklį, nutaręs nakties metu neklaidžioti jūroje, o sulaukti ryto ir plaukti pagal saulės “kompasą”.Vanduo migdančiai teliuškavosi į laivo šonus. Kaip ir visada, aš atsisėdęs gale, vairavau, laikydamas rankas už nugaros, ant vairo. Taip ir užmigau...

Kiek laiko miegojau, negaliu tikrai pasakyti, tik prabudęs pajutau, kaip visas drebu nuo šalčio ir kalenu dantimis. Likusieji kietai miegojo. Aplinkui - tamsi tyla, tik bangelės pliuškena į mūsų valties korpusą. Pažvelgiau į naktinį dangų, į žvaigždes - visur skaidru gražu, iki pat horizonto. Taip bespoksodamas į sietyną aš staiga pamačiau labai keistą reginį: kai kurios žvaigždės kilo į viršų ir užgęsdavo! Aš pradėjau galvoti, kad jau man vaidenasi. Turbūt prasidėjo haliucinacijos, nes krėtė drebulys ir jaučiau, kad turiu aukštą temperatūrą. Vadinasi, tai - tik mano ligos padarinys. Apsiraminau, pra sitryniau akis ir vėl atidžiai pažvelgiau į tą pusę, kur tik ką “kilo” žvaigždės. Nieko nesupratau - jos ir vėl kilo ir gęso, ir vėl kilo... Kad galutinai įsitikinčiau savo liga, nusprendžiau paklausti kokį nors sveiką žmogų. Įsidrąsinau ir atsargiai prikėliau arčiau gulintį - vieną iš vokietukų. Mano laimei ir nuostabai, jis pamatė lygiai tą patį! Bet nuo to mums aiškiau nepasidarė: jis irgi niekaip negalėjo suprasti tokio reiškinio. Pradžioje jis abejodamas pasakė, kad tai gali būti krintančių žvaigždžių atspindys jūroje, bet kiek padvejojęs nutarė prikelti savo draugą, kuris, įsivyniojęs milinėn, kietai miegojo. Tas, netikėtai pažadintas, pašoko ir išplėtęs akis žiūrėjo į mus.

- Was ist los? (Kas atsitiko?) - nustebęs paklausė.

Draugas tuoj paaiškino, kodėl pabudino ir parodė tą keistą vaizdą, kuris protarpiais dingdavo ir vėl pasirodydavo. Bet ir tas nieko negalėjo paaiškinti. Mūsų trijų pokalbis greit pažadino ir likusius du įgulos narius. Tai dabar jau visi stebėjome ir stebėjomės, neatitraukdami akių. Taip bežiūrint, vienas iš mūsų (neprisimenu kuris) suprato - jei vienoje ir beveik toje pačioje vietoje kyla šitie šviesuliai, tai bus ne kas kita, kaip šviečiantys sviediniai, šaudomi iš pabūklų. Ko gero buvo šaudoma iš priešlėktuvinių pabūklų “Orlikon”. Nejaugi į lėktuvus? Bet juk karas jau buvo pasibaigęs ir pasirašyta kapituliacija?! Visi nutarėme, kad reikia kuo skubiau plaukti ta kryptimi, kurią naktį galėsime laikyti geru orientyru. Tad įjungęs variklį, paleidau jį visu smarkumu į tą pusę. Dabar jau visi nemiegojo, o buvo paskendę savo mintyse. Kiekvienas tyliai galvojome: kas mūsų laukia, ką vėl pasieksime ar sutiksime. Sunaudojome visas degalų atsargas, o ir maisto bei kavos beveik neliko. Nesinorėjo mirti iš bado ir išsekimo, kaip tie du vargšai prancūzai, taip ir nepasiekus išsvajotosios salos. O gal mus audra ir srovės nunešė į šalį, ir mes, apėję Gotlandą, artinomės prie Švedijos žemės? Bet iš kur tie “Orlikonai”? Gal tai neutraliosios Švedijos priešlėktuvinė ginyba kovoja prieš bolševikų invaziją? Klausimų buvo labai daug, bet niekas negalėjo duoti aiškaus ir įtikinančio atsakymo. Pasiekti krantą tapo gyvybiškai būtina.

Pradėjo brėkšti. Virš vandens pakilo nedidelis rūkas. Saulei patekant ta miglelė greitai išsisklaidė, ir mes tolumoje, horizonte pamatėme mažus juodus taškučius, kurie, artėjant dideliu greičiu, vis kito. Jau pradėjome suprasti ir matyti kažkokio miesto kontūrus. Tie “taškučiai” pavirto fabrikų kaminais. Visą tą laiką be perstojo šaudė, atrodė, kad frontas kažkur čia pat. Ugnis buvo pragariška, bet danguje nesimatė nei vieno lėktuvo. Kas čia darosi?

Taip priartėjome prie kažkokio (iš pažiūros lygtai skandinaviško) uosto. Likus kokiems 25 kilometrams iki kranto, baigėsi kuras, ir variklis čiaudėdamas sustojo. Visi pasitarę nutarėme, kad variklį, tuščius benzino ir tepalo bakus bei savo asmens ginklus - pistoletus, turime išmesti į jūrą. Tą tuoj pat ir padarėme. Dabar jau visi buvome pasiruošę pasiduoti Švedijos Karalystės globon. Valtyje pasidarė erdviau, ir ji šiek tiek palengvėjo, todėl kibome į irklus. Irklavome su džiugiu įkarščiu, nusimetę mundurus, vienmarškiniai. Keturi irklavo, o penktas ilsėjosi.

Lyg ir jėgų daugiau atsirado, kai pasiilgtas krantas jau matosi. Taip besikeisdami ir priplaukėme kažkokio uosto vartus. Artėjome prie jų, bet dar nenutuokėme, koks čia gali būti miestas. Tikrai ne Stokholmas, nes mažesnis. Priartėjus tiek, kad iki uosto vartų buvo likę kokie trys kilometrai. Pro juos į atvirą jūrą netikėtai išnėrė greitaeigis kateris, ant kurio denio buvo pilna kariškių. Praplaukdami ir nurūkdami pietvakarių kryptimi, kariškiai mus pasveikino mojuodami rankomis. Iš pradžių nesupratome, kiokios kariuomenės uniformas jie dėvi (anksčiau niekad neteko matyti švedų karių), bet po nuoširdaus pasveikinimo nusiraminome. Tai turbūt “saviškiai”, t.y. tokie patys pabėgėliai iš sumuštos nacių kariuomenės džiaugesi sveiki išnešę “kailius”. Pagaliau ir mes galėsime pasidžiaugti laisve kartu su jais!

Bet artėjant prie kranto... o siaube! Šito tai tikrai negalėjome ir nenorėjome tiketis: krantinėje šlaistėsi prisigėrę rusų kareiviai ir karininkai...