Aš irgi išlipau iš priplėkusio ir pridulkėjusio “Komsomolco”, ir mėgavausi miško pavėsiu. Vyrai gyvai aptarinėjo patirtą aviacijos antpuolį. Man labiau rūpėjo, kaip nors surasti progą ir kuo greičiau sprukti atgal, į vakarus, kaip patarė brolis. Galvojau, kad jis pats tai tikrai sugebėjo išsmukti iš bolševikų nagų, bet manęs prie upelio taip ir nesulauks... Tikrosios Lietuvos-Rusijos sienos (1920-jų sutarties) mes tada dar nebuvome peržengę, bet nuo sostinės jau buvome gan toli.

Miške paukščių čiulbėjimas buvo nuščiuvęs, nes vakaruose jau aiškiai girdėjosi artilerijos sviedinių kanonados. Įvertindamas jau matytą ir patirtą vokiško ginklo jėgą, ir žinodamas rusiškojo silpnumą, aš jaučiau, kad ten vyksta tikras pragaras, tiems, kurie atsistojo vokiečiams ant kelio. Ir tas pragaras girdėjosi visai netoli, ir vis artėjo. Buvo šiurpoka.

Taip besiilsėdamas ir visą laik ilgesingai žiūrėdamas į namų pusę, į vakarus, aš iš ten pamačiau keliu, pėstute, atžygiuojant kažkokį dalinį.

Kai ginkluoti kariai truputį priartėjo, aš aiškiai pažinau lietuviškas uniformas. Tik, nuo ilgo žygiavimo, jos jau buvo gerokai apsinešę dulkėmis. Kolonos priekyje ėjo karininkų grupelė, iš kurių vienas išsiskyrė labai pažįstama eisena ir siluetu. Jis žygiavo vidury ir aiškiai matėsi, kad veda koloną.

Atrodė šauniai, kaip tikras kovotojas ar partizanų vadas: įdegęs, dulkėtas, prasisagstęs palaidinę, pasiraitojęs rankoves, apsikarstęs granatomis, žiūronais, planšetėmis...

Sunku nupasakoti mano jausmą, kai pamačiau, kad tas lietuvių leitenantas yra mano brolis! Pasirodo, iš vakarų pusės atžygiavo mūsų divizijos Atskirasis pionierių batalionas!

Pažinęs, išėjau iš miško, brolio pasitikti. Su juo žygiavo dar keletas jaunų karininkų bei puskarininkių. Šalia einantys atrodė mažiau įspūdingai; ypač Litvinas, kuris net vilkėjo išeigine uniforma, o rankoje laikė baltas pirštines, kaip parade (vėliau, jo būrio eiliniai kariai man pasakojo, kad ir kautynėse jis pademonstravo “paradinį” bailumą). Bet visas brudas ėjo kolonos gale: bataliono komisaras, politrukas A.Anfimovas ir dar keli komsomolcai.

Ne mažiau nustebęs Vincas paėjo į šalį, o dulkinas ir pavargęs batalionas pražygiavo toliau. Laiko turėjome nedaug.

Pirmas klausimas buvo apie namus. Brolis skubiai papasakojo, kad jam taip pat ištrūkti nepavyko, bet vėliau mėgins. Apie namiškius ir jis nieko nežino. Abu nuogąstavome, ar tik nebus išvežti į Sibirą.

Išvargęs, bet kovingai nusiteikęs Vincas papasakojo, kad jo būriui jau teko susikauti su vokiečių žvalgybos būriu ir sėkmingai atremti pastarųjų ataką.

Pamatęs mano dulkėtą rusišką apavą, jis man atidavė savo lietuviškus chrominius aulinius batus.

- Išmesk tuos “bintus”,- liepė,- ir apsiauk žmoniškais!

Tuo laiku okupantai jau buvo gerokai apskurdinę mūsų lietuvišką uniformą. Jie ne tik nuplėšė mūsų ženklus, bet ir atėmė mūsų kariuomenės aulinius odinius batus, pakeisdami juos savo kerziniais, ar brezentiniais.

Brolis pasidalino ir savo alga, kurią Vilniuje buvo gavęs jau rubliais.

- Apsirūpink maistu ir rūkalais, ir pasitaikius pirmai progai žygiuok į Kauną! - patarė, įduodamas man 350 rublių. - Linkiu tau greitai ir sėkmingai pasiekti namus!

Jam irgi to paties palinkėjau.

- Dabar negaliu. Aš atsakau už savo dalinio vyrus. Pasuksiu namo, kai ir jie sutiks grįžti atgal. Stengsiuosi visus įtikinti, nors nežinau ar pasiseks. Matei tuos, kas eina mūsų kolonos gale?!...

Nuoširdžiai atsisveikinome su broliu, nežinodami, ar karo keliai mus vėl kada nors suves, ir jis nusivijo savo batalioną, tolstantį į rytus.

Tada buvo labai sunku atskirti komunistų karininkų laipsnius, nes antpečiai, kaip “buržuazinė atgyvena”, jiems buvo griežtai uždrausti. Tik smulkios žvaigždutės ant apykaklės žymėjo jų luomą. Iš toliau ir neklystant, galima buvo pažinti tik komisarus, - ant rankovių jie nešiojo dideles žvaigždes, raudonas žinoma.

Sustabdęs mūsų koloną, vienas iš vyresnių raitelių, atrodo, majoras, prijojo prie priartėjusio sunkvežimio, kuriame važiavo “Jaunųjų vadų mokyklos” viršininkas (vyriausias laipsniu karininkas, lygtai rusų pulkininkas?) ir uždusęs, nenulipdamas nuo arklio, įsakmiai pareikalavo:

- “Tavariščj palkovnik”, greitai duokit įsakymą, visiems išlipti iš sunkvežimių ir tankečių!

- A v čiom dėlo? (Koks reikalas?)- paklausė suirzęs viršininkas.

- Čia, visai netoli plento, maždaug už trijų kilometrų, viename kaime yra išmestas vokiečių desantas!

- U nas, tavarišč major, pastavlena savsem drugaja zadača (Mūsų visai kitas uždavinys, draugas majore)...,- ir mokyklos viršininkas žymiai žemesniam laipsniu mėlynkepuriui karininkui bandė paaiškinti, kad jam pavesta saugiai, ir su mažiausiais nuostoliais evakuoti “jaunuosius vadus”. Tas raitelis tik dar labiau pamėlo, išsitraukė naganą ir, nukreipęs jį į mūsų “viršininką”, spiegiančiu balsu sušuko:

- A nū bliadj, žyvo iz mašyny! Vypolniatj prikaz, suka! (Lauk iš mašinos ir vykdyk įsakymą!)- Tokiu savo elgesiu enkavedistas man labai priminė kpt. P.Petronį.

Pabalęs “viršininkas”, netaręs nei žodelio prieš, toliau klusniai vykdė visus majoro paliepimus.

Tada aš savo akimis pamačiau, ką reiškia “mėlyna spalva” bolševikų kariuomenėje, kai ne mažiau dviem laipsniais žemesnis karininkas gali lengvai įsakinėti vyresniam, net kareivių akivaizdoje pažeisdamas jo “garbę ir orumą” (jeigu tokie dalykai pas komunistus iš viso egzistuoja?).

Tai buvo raitasis NKVD dalinys, kurių įgaliojimai karo metu buvo neriboti. Prieš tai enkavedistai jau buvo susirinkę ir išrikiavę apie šimtą kareivių iš įvairiausių kitų rusų dalinių, kurie atsilikę nuo saviškių, chaotiškai, panikoje bėgo į savo “rodina-matj”. Atrodė jie tikrai varganai su tom ilgom “kačiargom” - rusiškais šautuvais, ubagiškai aprengti ir apauti.

Išlipus iš mašinų, enkavedistai visiems mums įsakė žygiuoti į tą vietovę, kur, atseit, yra vokiečiai ir, apsupus kaimą, sunaikinti “priešą”, ir tik tada galėsime važiuoti toliau. Mums pasirinkimo nebuvo.

Kai priartėjome prie vietos, vyriausias iš raitelių įsakė visiems išsiskirstyti ir “žiedu” pulti kaimą, kuris stovėjo čia pat, aukštumoje - kalnelyje už lygaus lauko ir upokšnio, apaugusio žilvičių krūmais.

- Visiems, su trumpais perbėgimais (“s karotkimi perebėžkami”), eiti į priekį, neatsiliekant vienas nuo kito. Atsiliekantieji bus laikomi tėvynės išdavikais ir šaudomi vietoje (“Šag nazad - izmena rodiny: streliajem na meste!”). Mes tuo pasirūpinsime! - patikino enkavedistai. - Šaudyti tik prisitaikius, taupyti šovinius! - įsakė.

- No u menia niet nikakova arūžiją! (Bet juk, aš neturiu jokio ginklo!)- pusiau garsiai pasiskundžiau. Ir iš tikrųjų, mes visi buvome beveik beginkliai, o ir tie iš mūsiškių, kurie kažką turėjo, gavo tik po kelis šovinius. Su tokia “kariauna” eiti prieš gerai ginkluotą vokiečių desantinį dalinį buvo tikra savižudybė. Ši situacija buvo tragikomiška.

- Kagda menia ubjūt, vazmioš majū vintovkū. (Kai mane užmuš, paimsi mano šautuvą)- paslaugiai pasiūlė šalia su “kačiarga” stovėjęs “kolega” - kažkoks bolševikų karys (“bajec”).

- Davaj,- sakau (ką aš jam daugiau sakysiu?!).

Kai “s karotkimi perebėžkami” pasiekėme upokšnį (enkavedistai visą laiką jojo paskuje), staiga pasigirdo labai baisus ūžimas, virš mūsų galvų. Raitieji “kovotojai” žaibiškai įjojo į krūmus ir pasislėpė, o mes, neturėdami kitos išeities, strimgalviais sušokome į upokšnį, ir slėpėmės krantuose augančių žilvičių paunksnėse.

Virš mūsų neįprastai žemai į rytus skrido daug vokiečių bombonešių, lydimų naikintuvų.

Upelis buvo neplatus ir negilus, bet visą laiką, kol praskrido tas “juodas debesis”, mes iki pusės ištūnojome šaltame vandenyje, atgavinėdami kvapą. Man buvo keista, kad nei bombonešiai, nei vokiečių “Messerschmitt’ai”, kuriuos aš jau neblogai “pažinojau”, į mus visai nereagavo, nors tikrai galėjo gerai matyti mus paniškai bėgančius atviru lauku. Būtų skynę neblogą “derlių”. Bet jie, matyt, turėjo kitą - svarbesnę užduotį.

Kai šie praskrido, iš krūmų su arkliais išlindo kiti - NKVD “drąsuoliai”. Jie vėl visiems permirkusiems įsakė: “V period, v ataku! Za Rodinu, za Stalina! Ura!”

Dabar, mes jau žliugsėdami, “trumpais perbėgimais” kopėme į kalnelį. Aš kažkur pamečiau savo “šautuvo dalininką”, bet niekis – aplinkui buvo ir kitų. Vis tiek jaučiausi gana tragiškai: atsilikti, ar net atsisukti bijai, nes gausi enkavedisto kulką į nugarą, o iš priekio jauti, kad į tave taiko vokiečiai, ir greitai gausi kulką į krūtinę (geriausiu atveju!). Taip ir neši mėsą “za Stalina”, galvodamas, iš kurios pusės tave nušaus.

Taip “atakuodamas”, aš šiek tiek išsiroviau į priekį ir laimėjau vieną socialistinio lenktyniavimo etapą - mat, be “kačiargos” bėgti buvo lengviau. Perbėgęs keletą šuolių, aš atsidūriau prie kalnelyje pūpsojusio nemažo akmens (tai buvo Dievo dovana, nes aplinkui daugiau tokių nebuvo!), už kurio ir atsiguliau, laukdamas perbėgant kitų. Labai laiku spėjau, nes kaip tik tuo momentu, nuo dešinės kalniuko pusės prapliupo nežmoniški kulkosvaidžių ir patrankų šūviai. Pasislėpęs už akmens priedangos, aš pamačiau, kaip priekyje, dešinėje pusėje, ant kalno (kurį puolėme!), staiga pradėjo judėti dideli krūmai. Po akimirkos suvokiau, kad tai visai ne “krūmai”, o vokiečių tankai, tik meistriškai užmaskuoti lapuočių medžių šakomis! Ten jų buvo virš dvidešimt - “desantas”! Žodžiu, “apylygės” jėgos - galima kariauti!

Užvirė tikras pragaras. Tankai, šaudydami pabūklais ir kulkosvaidžiais lėtai slinko į mūsų pusę. “Gražu”! Bet aš jau kažkaip panorau atgal... Tada prisiminiau, kad ten, už nugaros irgi - pavojus ir, prisispaudęs prie žemės, besproginėjant sviediniams, atsisukau pasižiūrėti, kaip ten sekasi mūsų “bebaimiams raiteliams”, kurie neseniai rėkė, kad “šag nazad - izmena rodiny!”. Aš dar nespėjau suvokti, kokioje jie situacijoje, nes pradžioje jų ieškojau arčiau, ten kur jie tik ką buvo. O jie, pasirodo, jau gerokai toliau! Enkavedistai, palikę mus dar gyvus, užmuštus ir sužeistus, besiraitančius iš skausmo beginklius kareivius, kiek kojos neša, su savo arkliais skuodė atgal. “Mūšis”, o tiksliau - beprasmiškos žudynės vyko toliau. Į tankus niekas nešaudė (su šautuvais!), o vokiečiai pylė taikliai. O mes - kas bėgo, kas šliaužė, kas krito vietoje. Aš, tuo tarpu, kol kas nesitraukiau nuo savo patikimos akmeninės “tvirtovės”. Greitai sulaukiau ir “svečių” - prie mano akmens sunkiai prišliaužė vienas iš rusų kareivių. Jis buvo sužeistas į ranką.

- Pipipizzdeccc! Nadddo ot siūddada bybystrej uddiratj! Davaj papappalzli kkk ručjujuu!- dejuodamas ir drebėdamas jis siūlė nedelsiant šliaužti link upelio. Ne geriau jaučiausi ir aš:

- Dddavaj!

Nebuvo kitos išeities - besiartinantys tankai buvo čia pat. Tad, aplinkui sproginėjant sviediniams ir dūzgiant kulkoms, mes iššliaužėme upokšnio link (jau vieną kart jis mus gelbėjo).

Aš vėl stipriai išsiveržiau į “priekį”, bet bešliaužiant pajutau, kad man į koją, pėdos srityje, kažkas smarkiai sudavė, lyg būtų įspyręs, bet skausmo nejaučiau. Tada ir vėliau nebuvo nei laiko, nei noro aiškintis, ar man į bato padą kokia paklydusi skeveldra ar kulka pataikė. Šliaužiau toliau. Pasiekiau upelį (gyvas!) ir kaip driežas murktelėjau į vandenį ir, žaibiškai išniręs kitame krante, pakrūmiais, pakrūmiais, neatsisukdamas skutau į kelią, link savo tanketės, kuri stovėjo plento pakraštyje. Pusiaukelėje, kai vokiečių tankų jau nebesimatė, ir galėjau kiek atsipūsti nuo ištisinio lėkimo, akis išdegus, vos neužlipau ant lomelėje gulinčio žmogaus.

- Pamagite, pamagite! (Padėkite!),- gailiai sudejavo, aukštas stambaus sudėjimo raudonarmietis, pajutęs, kad kažkas bėga netoliese.

Staigiai prišokęs arčiau, vėl patyriau savo visišką bejėgiškumą. Man pakirto kojas. Rusas buvo beviltiškoje padėtyje. Jis merdėjo, ir čia nei aš, nei net joks karo lauko sanitaras jam jau nebūtų padėjęs. Vargšelis buvo stipriai sužeistas į pilvą. Ko gero - sprogusio sviedinio ar minos, kurios buvo mėtomos ir iš žemai praskrendančių vokiečių lėktuvų. Tai čia įvyko turbūt dar ankščiau, nei mes susidūrėme su “šaudančiais krūmais”. Toje vietoje, kur pas žmogų paprastai būna pilvas, pas gulintį raudonarmietį buvo žiauri kraujuojanti makalynė. Jo išsivertusių žarnų draikalai buvo nutįsę šalia, ant žemės. Kartkartėmis atgaudamas sąmonę jis juos smėliuotus lyg tai mėgino vėl susidėti atgal. Bet jie ir vėl išdavikiškai slydo į smėlį... Aš stovėjau, lyg įbestas, ir nieko negalėjau padaryti.

- Zastreli menia, bratok... Pamagi... (Nušauk mane! Padėk!)- maldavo sovietų kareivis, kurį pasprukę vadai ir “odnapolčanai” seniai paliko likimo valiai.

Aš buvau sukaustytas tokio kraupaus vaizdo ir mirštančiojo prašymo, apie kurio įvykdymą net minties negalėjau prisileisti. Bet gerai, kad net sunkiausiose situacijose visada atsiranda “gerų” žmonių, kurie visuomet pasiruošę padėti. Ypač daug tokių apsireiškia karo metu. Net nespėjau susiorientuoti, kai vienas iš prabėgančių rusų, priėjo arčiau, šaltakraujiškai užtaisė savo šautuvą, ir, prikišęs prie pat savo tautiečio galvos, iššovė. Sužeistasis, pamatęs prieš akis šautuvo vamzdį, lyg tai būtų apsigalvojęs, dar instinktyviai mėgino jį nustumti į šalį. Bet šūvis viską užbaigė.

Nedaug “Jaunųjų vadų” sugrįžo iš šios “operacijos”. Žuvusiųjų tarpe, turbūt, buvo ir lietuvių. O tų raitelių - enkavedistų, jau ir pėdos buvo atšalę. Laimingai išnešę kudašių, “vadai” sėdo į sunkvežimius, ir chaotiškai bei “nemandagiai” (nelaukdami mūsų tankečių “apsaugos”!), nuskuodė plentu, Minsko link. Nuo vokiečių tankų pabėgau vienas iš paskutiniųjų. Kaip šlapia višta, skubėdamas, įsmukau į savo “Komsomolcą”, iš kažkur atsirado Istognyj ir kiti, ir mes be jokios tvarkos pasitraukėme, kuo toliau nuo šaudančių “krūmų”.

Bet iki miestelio mūsų kolona vėl susijungė su tais sunkvežimiais, kurie jau buvo nuvažiavę panikos apimti.

Vairavau “apsiprausęs”, atvėsęs, kaip naujai gimęs. Antras “krikštas” man irgi buvo laimingas.

3. ”Mūšis” dėl Smurgainių

Apie pavakare mes pasiekėme Smurgainių miestelį. Tai buvo nedidelis Ašmenos apskrities miestelis (apie 4 tūkstančiai gyventojų), kurio viduriu ir ėjo plentas į Minską. Faktiškai, tai dar teisėta Lietuvos teritorija, nors gyventojai jau buvo sugudinti.

Iš Minsko plento kolonai įvažiavus į pagrindinę gatvę, mes sustojome poilsiui.

Smurgainiai tuo metu gyveno savo ramų gyvenimą. Gyventojai, lyg nebūtų jokio karo, vaikščiojo gatvėmis ir ramiai stebėjo mūsų išvargintų karių judėjimą. “Vy niemcy?” - be jokio išgąsčio klausinėjo mūsų. Jie iškart palaikė mus vokiečiais todėl, kad dėvėjome jiems nematytą lietuvišką uniformą, nors ir kaip rusai, be antpečių ir su raudonom žvaigždėm ant pošalmių.

Aš savo “Komsomolcą” (įvažiavusį į miestelį kolonos priešakyje) sustabdžiau prie namo, kuriame buvo parduotuvė. Nutaręs pasinaudoti brolio patarimu ir pinigais, aš išlipau iš tanketės ir nuėjau į “Magaziną” nusipirkti rūkalų ir kokio nors maisto. Viduje jau buvo būrelis vietinių pirkėjų, bet paskui pradėjo rinktis ir daugiau kariškių. Krautuvėje vaizdas buvo labai skurdus - dviejų okupacijų pasekmė (šį Lietuvos kraštą anksčiau atplėšė lenkai, o vėliau pasisavino Sovietų Sąjunga).

Atstovėjau eilutę, nusipirkau maisto ir jau į savo duonmaišį kroviau nusipirktus papirosus “Belomor” (kitokių nebuvo!), kai staiga viduje kilo sąmyšis. Visi, ir kariai, ir civiliai, strimgalviais šoko pro duris - lauke pasigirdo lėktuvų ūžimas. Aš neskubėjau (dėl ko vėliau labai gailėjausi) ir pirkinių nepalikau. Ramiai juos susidėjau, ir tik tada, užsidėjęs duonmaišį, išėjau laukan.

Danguje pamačiau virš miestelio skraidantį dviliemenį lėktuvą. Tai buvo vokiečių žvalgybinis lėktuvas “FW - 189”, kurį rusai vadino “Rama” (“rėmu”). “Rėmas”, danguje nubrėžęs juodą dūminį kryžių, kažkur nuskrido. Supratau, kad yra duotas koordinacinis ženklas apie “bolševikų” kariuomenės (t.y. - mūsų!) dislokaciją. Dabar reikia laukti bombardavimo ar kažko panašaus.

Ši baimė greitai pasklido po visus Smurgainius. Kariai ir civiliai gyventojai, apimti panikos, bėgo iš miestelio į miško pusę, kuris buvo visai arti. O mūsų skyriaus kariai, kol aš buvau parduotuvėje, pasislėpė daržuose ir kiemuose, tarp namų. Aš visa tai stebėjau stovėdamas prie savo “Komsomolco” ir galvodamas, į kurią pusę man pačiam smukti.

Šį kartą visai kitaip elgėsi mano “vadas” - “bebaimis” j.ltn. Istognyj. Jis, kaip tikras komunistas, nusprendė pakariauti, t.y. - “otstupatj s bojami”. “Vadas” nuo tanketės atkabino “LAP” pabūklą ir atsuko į Minsko kelio pusę, o man griežtai įsakė, kad padėčiau atlikti šį “genialų” manevrą. Kai pabūklas buvo pastatytas į vietą ir paruoštas šaudymui, Istognyj įsakė:

- Davaj snariad, bliadj! Bystrėj, bystrėj! (Greičiau duok šovinį!)

Šoviniai (tik penki!) buvo sudėti tanketėje, dėžėje. Visi mūsų pabūklo skyriaus kariai, kaip triušiai, spėjo pasislėpti daržuose, o aš, vietoje visų jų turėjau klusniai vykdyti to durniaus įsakymus. “Šį kartą man nepasisekė” - galvojau ir, sukandęs dantis, tempiau 105 kalibro sviedinį.

- “Bystra” pavažiuok tankete arčiau namo, į šešėlį! - užtaisydamas pabūklą, įsakė “vadas”; atseit, kad priešas nepastebėtų. Aš vėl klusniai vykdžiau, o tas, tuo laiku, jau taikė vamzdį į man nematomą priešą.

Mano “Komsomolcas” ir taip jau stovėjo arti namo, tai tik dar truputį arčiau privažiavau, ir atsistojau ant sėdynės. Aš norėjau pamatyti, į kokį ten “objektą” taiko mano “vadas” (“tavariščj kamandir”).

Pasiėmiau žiūronus ir išlindau iš liuko. Žiūriu: ten, į kur jau nusitaikė Istognyj, toje pat gatvėje, tik už kokių 400 metrų, tarp medžių stovi 4 tamsūs siluetai. Tankai! Dar pasižiūrėjau į vadą, galvodamas: “arba jis beprotis, arba tik dabar išprotėjo”. O tuo pat momentu jaunesnysis leitenantas iššovė...

Po šio, nežinau ir niekada nesužinosiu ar taiklaus, šūvio įvyko tai, ko nei aš, nei pats Istognyj negalėjome įsivaizduoti. Nespėjau net kaip reikiant išsigąsti, kai iš vokiečių tankų prapliupo uraganinė ugnis, kurios tik pradžią sugebėjau pamatyti - “nutrūko filma”...

Kai atgavau sąmonę, pajaučiau, kad guliu kažkur prie degančio namo, o mano “Komsomolcas” stovi už kokių keliolikos metrų. Apsičiupinėjau - atrodo gyvas, ir nė trupučio nesužeistas! Šūviai nesiliovė, o dar labiau tankėjo - vadinas, tankai artėja. Šaudė iš pabūklų ir kulkosvaidžių.

- Ai, ai, pamagytėėė! (Padėkite!)- staiga užgirdau. Gulėdamas atsisuku, žiūriu - visai netoli manęs voliojasi “artileristas” Istognyj ir dejuoja.

Reikėjo jam padėti, bet nesibaigiantys sproginėjimai ir pasiutiškas kulkų švilpinėjimas spaudė prie žemės. Beveik instinktyviai suvokiau, kad, jei atsistosiu - mirtis.

Kai prišliaužiau prie “draugo vado” ir išvydau persigandusį, išbalusį ir kruviną jo veidą, apkepusias lūpas, užmiršau pyktį, ir man net jo pagailo. Pats išprovokavęs šitą pragarą, jis dabar sužeistas ir bejėgis gulėjo ant pilvo ir stenėdamas meldė pagalbos. Jo vasarinė, plona kariška palaidinė greitai permirko krauju, ir buvo galima matyti dvi žaizdas nugaroje. Jos buvo kairiajame raktikaulyje ir nugarkaulyje. Raktikaulyje - mentyje, kartu su palaidine bei apatiniais marškiniais, plokščiai į raumenį buvo įstrigusi žalvarinė sviedinio apvalkalo skeveldra, ir tokia pati skeveldra styrojo Istognyj nugarkaulyje. Abi žaizdos smarkiai kraujavo. Apčiuopęs metalą, iš kišenės gulėdamas išsitraukiau lenktinį peilį ir, stengdamasis kuo staigiau, be didelio vargo iškrapščiau. Traukiant iš nugarkaulio, nors viską dariau žaibiškai, jis garsiai, sukandęs dantis, sustenėjo. Bet po to pasijuto geriau, nustojo dejuoti ir jau galėjo šliaužti ir net atsistoti.

Bet atsistoti buvo tiesiog neįmanoma. Visa “chirurginė operacija” vyko prisiplojus prie žemės, nes vokiečiai nei sekundei nenutraukė šaudymo.

Atlikęs pirmąją “sanitarinę” pagalbą ir pamatęs, kad vadas jau pats gali judėti, aš pasisukau ir jau ruošiausi šliaužti į “neutralią teritoriją”, link daržų, pas savuosius draugus.

- Kuda? Stoj! - atsisuku, o tas jau pasveikęs tiek, kad išsitraukė naganą ir laiko, taikydamas į mane. - Palzi v storanu lėsa!- matyt pajutęs mano kėslus, ruselis, pistoletu rodydamas kryptį, įsakė šliaužti link miško.

Tuo momentu pajutau neapykantą ir neapsakomą pagiežą savo “vadui”. Juk aš jį galėjau ir anksčiau palikti, ir pats gelbėtis, nesuteikdamas bolševikui jokios pagalbos. O dabar, būdamas beginklis, aš vėl buvau priverstas vykdyti jo kvailus įsakymus.

Ilgiau išbūti toje vietoje buvo neįmanoma, ne tik dėl intensyvaus apšaudymo, bet ir dėl didelio karščio, kuris sklido nuo šalia degančio namo ir stiprėjo. Man nieko neliko, kaip tik trauktis, šliaužiant miško link. Paskui mane, bet lėčiau, šliaužė komunistas su naganu.

Kiek išsirovęs į priekį, aš atsisukau atgal, pasižiūrėti, ar dega mano “užmaskuotas” “Komsomolcas” ir, tuo pačiu, norėjau pamatyti nors vieną savo dalinio karį. Tanketė, atrodo, nedegė. Bet pamačiau kitką: staiga, iš kažkur prie mano vilkiko privažiavo mūsų lietuviškas šarvuotas automobilis (bet, aišku, jau be lietuviškos atributikos). Juo visą kelią, iki pat Smurgainių važiavo “Jaunųjų vadų mokyklos” komisaras. Komisaras, kurio pavardės neprisimenu, buvo iki pusės išlindęs ir, kaip koks Napoleonas, su žiūronais stebėjo “mūšio” lauką - ieškojo priešų ir atidžiai žiūrėjo į tą pusę, iš kurios šaudė tankai. Jau prognozavau, kad tai gali liūdnai baigtis, nes turėjau dar karštą tokio “žiūrėjimo” patirtį.

Ir neapsirikau. Tuo pačiu metu prie mūsų šarvuočio iš užpakalio priartėjo didelis vokiečių tankas net nepastebėjau, iš kur jis išdygo!) ir sustojo kokių 5 metrų atstumu, beveik atrėmęs savo pabūklo vamzdį į šarvuočio bokštelį ir komisaro nugarą. O tas, net neįtardamas, toliau “ieškojo priešo”. Vokiečiams dabar reikėjo tik pasakyti: “Rūki v verch!”, bet jie negailestingai iššovė...

Tas vaizdas pasiliks visam gyvenimui: bokštelis kartu su komisaru (bent jau viršutine jo dalimi) pakilo pora metrų į orą ir nulėkė toli, kaip puodo dangtis. O iš atsivėrusios angos iškilo liepsnos ir juodų dūmų kamuoliai. Visas šarvuotis greit buvo apimtas ugnies. Vokiečiai tuo dar nepasitenkino: tankas, važiavo, su atremtu pabūklu, stumdamas liepsnojantį metalo laužą.

Šį kraupų reginį atsisukęs pamatė ir mano “vadas”. Jis staiga pakilo, ir neišleisdamas iš rankų nagano, kruvinas, išbalusiu ir perkreiptu veidu suriko:

- Vstavaj i bėgi v les! (Kelkis ir bėk į mišką!)

Nors atsistoti visai nesinorėjo, įsakymą aš turėjau vykdyti. Stačiomis, bet pasilenkę, mes nubėgome visai nedaug. Pasirodė, kad taip “trauktis” visiškai nebeįmanoma, nes kulkosvaidžių šūviai mūsų kryptimi dar labiau suintensyvėjo (vokiečiai dabar gerai matė taikinius!). Aplinkui kulkos zvimbė kaip bitės. Sukritome. Vėl buvome priversti šliaužti pilvais. Patekome į atvirą ir labai apšaudomą plotą; arti - jokio griovio, jokio akmens. Bet skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Ir aš susiradau kažkokią įdubą tarp dviejų lysvių, apaugusią usnimis. Į ją įšliaužęs, pasijaučiau saugiau ir nutariau šiek tiek atsipūsti. Matau, kad tam neprieštarauja ir paskui atslinkęs Istognyj.

Apsidairau - priekyje, visai netoli, guli kažkoks rusų kareivis ir nejuda. “Davaj pasmotrim!” - sako Istognyj, ir mes jau šliaužiame arčiau jo. Žiūrime: neaišku iš kokio dalinio, tamsus, akys siauros, atvertos, kraujo nesimato. Vadinas gyvas. Tik pasislėpęs nuo kulkų, ir iš baimės prisiplojęs, tiesiog prisisiurbęs prie žemės. Kai visai prisiartinome, vargšelis “mongolas” ir mūsų išsigando (turbūt buvo netekęs proto?!). Staiga pakilo ir jau bėgo, bet vos už poros žingsnių krito negyvas. Pataikė tiesiai į galvą, iš kurios tekėjo kraujo srovelė.

Taip arti pamatęs antrojo raudonarmiečio mirtį, labai pasikeitė mano “vadas”. Paskubomis, nervindamasis ir tirtėdamas, jis pradėjo nuo savo uniformos draskyti visus kariškus ženklus ir dėti į planšetę. Paskui drebančiomis rankomis iš savo palaidinės kišenių jis išsitraukė visus dokumentus (tame tarpe, turbūt, ir komunistų partijos bilietą) bei kitą “turtą”, ir visa tai sukišo į savo karininkišką planšetę. Paskui, kaip ciuckis slėpdamas kaulą, jis abiem rankom po savimi kapstė išdžiūvusią žemę, visą laiką kažką bambėdamas sau panosėje. Dabar, pamaniau, tai jis tikrai išėjo iš proto.

Iškasęs duobutę, įdėjo ten savo planšetę ir užkasė. Dar palyginęs delnais, atsisuko į mane:

- Palzi dalšė! (Šliaužk toliau!)- įsakė.

Po šios keistos “akcijos” vėl šliaužėme miško kryptimi. Aš pirmiau, o jis tuoj pat po manęs. Apšaudymas nenustojo. Taip šliauždami pasiekėme upokšnį, kuris vingiavo tarp krūmų. Sulindom į vandenį ir atsigavom, atvėsom. Čia mus jau truputį užstojo krūmai. Kiek patūnoję vandenyje, vėl judėjom toliau ir pasiekėme pelkę apaugusią alksniais.

Tas raistas buvo užpelkėjęs miško pakraštys. Tai neilgai trukus paknopstom įlindome ir į tankų mišką, kur jau buvo galima drąsiai atsistoti, nes mus saugiai slėpė medžiai. Nubėgome toliau į gilumą ir sukritome uždusę. Atgavinėjom žadą. Aš jaučiausi vėl tik per plauką išvengęs mirties. Gyvas liko ir Istognyj.

4. Miške

Miške man vėl teko atlikti sanitaro darbą. Padėjau Istognyj nusiimti permirkusią krauju ir vandeniu palaidinę ir apatinius marškinius. Perrišau “vadą” jo paties marškiniais. Kraujas vis dar veržėsi iš žaizdų, ir jis tik dabar vėl pajuto skausmą ir silpnumą. Suplėšęs marškinius, perrišau petį ir pusiaują, t.y. stuburą.

Nors buvo gerokai nukraujavęs ir pavargęs, ruselis atrodė jau žymiai normaliau. Po patirto šoko iš aršaus bolševiko pasidarė visai normalus žmogus, ir aš jau buvau primiršęs pyktį ir pagiežą. Ją nustelbė žiaurūs karo įspūdžiai.

- Spasiba tėbė, čto mne pamog. Tepėrj i tagda... Jėslib nie ty, mėnia už v žyvych niebyla (Ačiū tau, kad man padėjai. Jeigu ne tu tada, manęs jau bebūtų gyvųjų tarpe)...- pripažino “vadas”. - Ty vidil, kak ani ėtava kamisara?!... (Tu matei, kaip jie tą komisarą…?!)

- Da...

- Ty znajėš, kakda ty tam so svajim nažom kovyrialsia, ja užė padūmal, čto ty ot menia chočėš izbavitsia - zariežyš i ūdirioš... (Žinai, kai tu ten su savo peiliu knibinėjai, aš jau pamaniau, kad mane nori nudurti ir pabėgti...)

Tuo savo tikrai atviru prisipažinimu jis mane labai nustebino. Štai kokia, pasirodo, buvo bolševikų išugdyta moralė - kaip patys elgėsi, taip ir apie kitus galvoja! Tada aš paklausiau:

- O ką, jūs, ten nesuprantamo šnekėjote, kai užkasėte savo planšetę?

- Ja molilsia... (Aš meldžiausi)- nuoširdžiai prisipažino buvęs Leningrado komsomolo aktyvistas.

Vadinasi, beveik po ketvirčio amžiaus žiauraus komunistinio režimo rusas dar turėjo žiupsnelį tikėjimo, ir reikėjo ypatingų sąlygų, kad tai išlystų į paviršių. Kai komunistas prisipažino, kad jis meldėsi, pagalvojau, kad dabar ir aš galiu būti su juo atviresnis.

Atsigavęs Istognyj pradėjo garsiai svarstyti, į kurią miško pusę mums geriau trauktis.

- Tavarišč kamandir, a možėt bytj ludčšė zdesj astatsia? Davaj, padaždiom paka vsio utichnet, i verniomsia v to mesto, at kūda ubežali. Tam, vedj, astalisj vsė bajcy iz našėvo atdėlenija! Davaj, prisajedinimsia k nim!?... (Gal geriau čia pasiliekam, o mūšiams nutilus, sugrįšim atgal ir prisijungsime prie mūsiškių karių!?)- aš buvau įsitikinęs, kad laiku išsislapstę mano ginklo draugai jau tik ir laukia, kada greičiau galės gyvi pasiduoti vokiečiams.

- “Da što ty?!” (Ka tu?!) Kai vokiečiai rusus paima į nelaisvę, jie gyviems išpjausto ausis, nosis, išpjauna liežuvius,... ir taip kankina, kol žmogus numiršta!- prieštaravo išgąsdintas leitenantas.

- Iš kokios “bobutės” jūs tokias pasakas girdėjote?- paklausiau su pašaipėle.

- Ėta nie skazki! (Tai ne pasakos!)- pasipiktino “vadas”. - Apie vokiečių žiaurumus mums pasakojo politrukai ir komisarai, kurių draugų jau daug nukankino Baltgudijoje ir Lenkijoje!

Žinoma, aš tokiais “rimtais” šaltiniais netikėjau. Bet tada dar nieko nežinojau ir apie Rainius, Katynę, Štuthofą...

Pradėjau savo vadą įtikinėti, kad tai melas, ir su mumis nieko panašaus neatsitiks, ir kad mes visai su ramia sąžine galime prisijungti prie savųjų...

Jau jaučiau, kad Istognyj pagaliau manim patikėjo, kai netikėtai pamatėme, kad iš miško gilumos link mūsų artėja keletas raudonarmiečių (ne iš mūsų dalinio!). Prisiartinę, įsakė mums eiti paskui juos, į miško gilumą.

Pasirodo, miško tankmėje slapstėsi daug rusų kareivių, išblaškytų iš įvairių dalinių. Kiek paėję, mes pamatėme nemažai raudonarmiečių - kareivių ir karininkų, kurie sėdėjo bei gulėjo tarp medžių. Vieni ilsėjosi, kiti, nekeldami triukšmo, pašnabždomis kalbėjosi.

Pamatę atvedant mus, atsistojo ir priėjo keli karininkai.

- Atkūda vy? Iz kakoj časti? Nemcav vydili? (Iš kur jūs? Iš kokio dalinio? Ar matėte vokiečius?)- pradėjo klausinėti.

Istognyj puolė aiškinti mūsų “atsitraukimo” aplinkybes, bet, staiga, atkreipęs dėmesį į jo uniformą, vienas karininkas nutraukė:

- A kto ty takoj būdeš? (Kas tu toks?)

- Kamandir protivotankavoj batarėji, mladšij lejtėnant Istognyj?

- A čto slučylasj s vašėj formoj, tavariščj lejtėnant? Pačėmū vse znaki atorvany? (Kodėl visi jūsų uniformos ženklai nuplėšyti?)- grasinančiai paklausė.

Įsivaizduoju, kaip tada pasijautė vargšas “vadas”, jeigu net man visos blusos apmirė.

- Pakažy svaji dokumenty! (Parodyk savo dokumentus!)- pareikalavo vienas.

Tai buvo triuškinantis klausimas. Istognyj išbalo, pasimetė ir nieko nesugebėjo atsakyti. Tai buvo jo pražūtis. Jis, gi, galėjo bet ką sumeluoti, o kadangi buvo sužeistas, tie būtų, gal, ir patikėję. Bet, galbūt, vėl bijodamas, kad aš puikiausiai žinau visą teisybę (kad jis tik ką visus savo ženklus ir popierius buvo darže užkasęs), dabar tylėjo kaip susišikęs. O tie, prirėmę palaužtą ir nusilpusį žmogų, varė toliau:

- Aha, vsio paniatna - nemeckij špijon! (Viskas aišku - vokiečių šnipas!)

Čia jau man trūko kantrybė, ir visą laiką tyliai stovėjęs šalia, aš puoliau ginti savo vadą:

- Jis tikrai joks ne šnipas! Jis mano tanketės ir pabūklo vadas (“kamandir”)!

Bet mano pastangos buvo bergždžios. Nekreipdami jokio dėmesio į mano įtikinėjimus, jie nusivedė perbalusį vadą giliau į mišką ir nušovė, kaip tėvynės išdaviką (“za izmenū rodiny”).

Taip žuvo (turbūt, šūviu į pakaušį?) leningradietis, jaunesnysis leitenantas Istognyj. Nieks jau nesuras jo kapo...

Po šūvio miške mane išpylė šaltas prakaitas - dabar, pagalvojau, mano eilė (jeigu viršininkas - “špijon”, tai jo vairuotojas - “ne geresnis”). O “įrodymų” tam buvo daugiau negu pakankamai. Dar Varėnos poligone, ruošdamasis pasilikti Lietuvoje, aš ant savo lietuviškos uniformos (kokią ir gudai palaikė vokiška!) buvau užsivilkęs juodą rusišką kombinezoną, ir po juo, už diržo, turėjau pošalmį, ant kurio, po komunistine žvaigžde buvo nenuplėštas Vyties kryžius, kurį saugojau, kaip relikviją.

Atsargiai apsižiūrėjau: sovietinis tankisto kombinezonas buvo užsegiotas ir patikimai saugojo paslaptį. Be to, aš, kaip eilinis “raudonarmietis”, neturėjau jokių asmens dokumentų, tai tokių įrodymų kol kas iš manęs niekas ir nereikalavo. Laukiau savo eilės.

Sugrįžus egzekutoriams, karininkai kažką tarpusavyje pasitarė ir žengė prie manęs.

- Umėjėš vaditj mašynū? (Ar moki vairuoti?)- paklausė.

- Da.

- Charašo. Otdychaj paka. (Kol kas ilsėkis)- liepė ir paliko mane ramybėje.

Paėjau į nuošalesnę vietą, ir atsisėdau, atsirėmęs į pušį. Patrankų ir kulkosvaidžių šūviai po truputį retėjo ir tolo. Temo. Giliai atsidusau. Likau visiškai vienas, aplinkui vien bolševikai, jokio pažįstamo, o lietuvių visai nėra. “Kažin, kur dabar Seredinskas, Vitas, kiti mūsų skyriaus kariai?”; “Kur brolis?”; “Ar jie sugebėjo ištrūkti?” “Kas laukia manęs?”...- tokie ir panašūs klausimai nedavė ramybės.

Prisiminiau, kad per visą tą sąmyšį aš sugebėjau išlaikyti savo duonmaišį, kurį visą laiką nešiausi ant pečių ir išsaugojau nuo sušlapimo upelyje. išsitraukiau šiokio tokio maisto. Užkandau, užsirūkiau.

Prie manęs tuoj priėjo vienas, po to antras, trečias,... rusų kareiviai, ir visi prašė:

- Daj zakūritj!

Daugelis raudonarmiečių visai neturėjo rūkalų, tad man, nori nenori, teko su jais dalytis sovietiškais “Belomor” papirosais. Ko pasekoje, duonmaišio turinys greitai tirpo.

Po rūkalų dalybų iškart atsirado daug “draugų”, kurie mane ramino, sakydami, kad aš dar tikrai pasimatysiu su savo dalinio kariais.

Vėlai vakare šaudymas nutilo. Ir per visą naktį buvo ramu. Buvau labai pavargęs, todėl, pasidėjęs po galva duonmaišį (dėl viso pikto), ramiai, po ta pačia pušimi užmigau.

5. Miškais į rytus

Anksti ryte pažadino kažkoks karininkas ir įsakė eiti paskui jį. Visi kiti dar miegojo. Apsidžiaugiau, kad nelaiko paruošto nagano (vadinasi dar nešaudys!). Bet abejonių buvo.

Paėjus miško keliukais apie kilometrą, išėjome į vieškelį, kuris irgi ėjo mišku. Čia stovėjo įvairių sunkvežimių ir įvairios kariškos technikos bei pabūklų. Prie šios kolonos, ant kelio stovėjo grupelė visokių rangų rusų karininkų (apie 20-25). Sužiuro visi. Pasirodo, jie laukė mūsų.

Priėjus, vyriausias iš jų - pulkininkas-komisaras kreipėsi į mane:

- Veši mus. Pasirink vieną iš čia esančių sunkvežimių. Patikrink ar veikia. Pripildysi pilną baką benzino, ir važiuojam (“paiechali”).

Man pasidarė labai liūdna - teks važiuoti dar toliau į rytus. Buvo viskas aišku, kodėl manęs nenušovė: palikę savo dalinius ir eilinius karius likimo valiai, šie bolševikų karininkai rūpinosi tik savo kailiu, o aš, jų laimei, turbūt buvau vienintelis, kuris galėjo vairuoti.

Čia buvo paliktos įvairiausių markių mašinos, bet nei vienoje neradau užvedimo raktelių. Nutariau pasirinkti neblogai pažįstamą sunkvežimį "GAZ AA", praktiškai - rusišką “Ford” kopiją. Aš žinojau, kad ši mašina, palyginus, lengvai valdoma bloguose keliuose (o čia gerų kelių nebuvo). Išėmiau užrakto spynelės laidus ir pamėginau užvesti. Veikia - viskas tvarkoje. Pripildžiau pilną baką benzino, imdamas iš kitų mašinų. Radęs, paėmiau dar bakelį atsargai.

Iš pasitenkinimo, kad lengvai paspruks nuo vokiečių, trindami delnus, skubiai susėdo “draugai” karininkai (“tavarišči aficėry”). Šalia manęs atsisėdo pulkininkas-komisaras, o kiti sulipo į kėbulą ir vos ten sutilpo.

- Paiechali! - gavau įsakymą ir užvedęs “nugazavau” rytų kryptimi.

Štai taip, man padedant, “įnirtingai kovodama su priešu” traukėsi Raudonoji armija.

X

Važiavome Minsko link. Bevažiuojant dulkėtu miško vieškeliu, pakelėse mačiau labai daug paliktų mašinų, daugiausia kariškų. Kai kurios iš jų buvo sudegusios, šalia kitų stoviniavo rusų kareiviai. Vienoje vietoje nustebęs pravažiavau 3 mūsų miesto autobusus su tautine juosta ant šonų. Tai buvo švediški “Magirus” autobusai, kurie kursavo Kauno gatvėmis.

Supratau, kad, tikriausiai, lėktuvų antpuolio metu, jų vairuotojai sėkmingai pasinaudojo proga ir pabėgo į mišką, kartu su degimo rakteliais. Tad, niekas iš pasimetusių rusų negalėjo jais pasinaudoti.

Po kurio laiko iš miško keliuko vėl išvažiavome į Minsko plentą. Galvojau, kad dabar jau važiuosime geresniu keliu, ir bus lengviau vairuoti. Bet komisaras įsakė, pervažiuoti plentą skersai ir, vėl įvažiavus į mišką, surasti kelią, kuris eitų mišku, lygiagrečiai plento. “Kad būtų saugiau važiuoti” - paaiškino.

Persikėlę į kitą plento pusę, dar kiek pavažiavome miško kirtimu, ir įvažiavę į tankesnį, labiau krūmais apaugusį miško plotą, sustojome poilsiui. Nuo plento buvo apie 800 metrų.

Komisaras iš jaunesnių karininkų išstatė sargybą, o porą iš jų išsiuntė paieškoti tinkamo kelio miške.

Kas turėjo ką valgyti, pradėjo užkandžiauti, o kiti atsigulė pakrūmėse ir rūkė. Aš atsiguliau netoli mašinos ir užmigau.

X

Prabudau jau gerokai sutemus. Komisaras ir visi kiti susirinkę ratu kažką tarėsi. Vėliau sugrįžo žvalgybon pasiųsti karininkai ir pranešė:

“Paraleliai plento, miške yra įvairių keliukų bei proskynų, kuriomis įmanoma važiuoti (“možna prajiechat”)”.

Iš jų kalbų aš supratau, jog jie ne tik visiškai nesiorientuoja šiose vietovėse, bet taip pat neturi jokių žemėlapių!

Kiek pasitarę, karininkai nusprendė važiuoti tais miško keliukais ir kirtimais, toli neatsitraukiant nuo plento. Pulkininkas vėl atsisėdo šalia ir mes “pajiechali”.

Dabar siaurais keliukais ir kirtimais teko važiuoti naktį, ir tik įjungus pažibinčius (žibintų - neleido komisaras!). Taip vairuoti man buvo labai neįprasta ir sunku. Be to, važiuojant kirtimais pasitaikydavo daug kelmų bei užvirtusių medžių, per kuriuos sunkvežimiui pravažiuoti buvo neįmanoma (miškas gi - socialistinis - neprižiūrimas!). Tada, sustojus, tekdavo paprakaituoti ir “draugams karininkams”. Išlipę iš kėbulo, jie turėjo pašalinti kliūtis, o vietomis, stumti tarp kelmų ar į kokį griovį įstrigusį sunkvežimį. Važiavimas buvo sunkus ir lėtas. “Tavarišči aficėry” vežikiškai keikdamiesi stūmė mašiną, bet jos palikti ir eiti pėsčiomis niekas nenorėjo.

Keista, bet jie, turbūt, jau neblogai žinojo ir priešų taktiką. Vokiečių kariuomenė nakties metu plentu nejudėjo. Jų daliniai naktimis daugiausia ilsėjosi atvirose ir apgyvendintose vietovėse, o dienos metu vėl traukė “nach Osten”. Todėl vokiečiai mūsų sunkvežimio burzgimo ir šviesų negalėjo nei užgirsti, nei pastebėti. Dėl šios aplinkybės naktį galėjome drąsiai važiuoti plentu ir būtume sėkmingai “pasitraukę”. Bet bolševikai nežinodami vietovių ir neturėdami žemėlapių bijojo judėti plentu, kad netyčia neužsišoktų ant poilsiaujančių vokiečių.

Bet aš įtariau, kad jie bijo ne tik vokiečių, bet ir enkavedistų...

X

Auštant komisaras man įsakė kirtimu įvažiuoti giliau nuo plento į mišką, ir čia sustojome poilsiui.

Nežinojau, kurioje vietoje esame ir kiek kilometrų per naktį pravažiavau, bet jaučiausi labai nuvargęs. Gerokai purvini ir nusilesę atrodė ir bolševikų karininkai. Išsistatę sargybą, jie tuoj sugulė ir užmigo.

Nors aš buvau dar labiau pavargęs, bet niekaip negalėjau užmigti. Visos mano mintys buvo sukoncentruotos vieninteliam dalykui - kaip greičiau atsikratyti šios bjaurios kompanijos.

Per visą šitą kelionę aš ieškojau progos, pasprukti nuo šios gaujos. Jie, tuo tarpu, mane laikė savo išgelbėtoju, bet, tuo pačiu, nė sekundei neatitraukdami akių, sekė kiekvieną mano žingsnį. Jei kartais atsitraukdavau toliau nuo mašinos (kad ir atlikti “gamtinių poreikių”), jie mane įdėmiai sekė, kad tik nesugalvočiau bėgti. Aš gerai žinojau, kad man pabėgus, jiems prisieitų eiti pėsčiomis. Tad, jie manim “rūpinosi”: vaišino maistu, rūkalais. Nors ir ne pas visus juos buvo to maisto, bet dalinosi kiek turėjo ir su “šoferiu”. Bet tas jų perdėtas “draugiškumas” man buvo, švelniai tariant, labai nemielas.

Kai pamačiau, kad jie taip išvargę, šį kartą tikrai buvau pasiryžęs sprukti. Sargybiniai buvo toliau, ir stebėjo ne mane, bet mišką, sergėdamiesi vokiečių. Atsigulęs kuo toliau, aš laukiau, tikėdamasis, kad visi karininkai tuojau užmigs, ir aš nepastebėtas galėsiu pranykti tankmėje.

Deja, mano nelaimei, keli karininkai nemiegojo. Jie tik sėdėjo atsirėmę į medžius ir pusbalsiu šnekėjosi. Aš, apsimetęs, kad miegu, ilgai klausiausi jų šnekos, ir nepajutau, kaip iš nuovargio pats užmigau. Mano kėslai pabėgti “užmigo” kartu.

X

Prabudau tik po kelių valandų. Mane pažadino komisaras. “Vstavaj, jiedim!” - įsakė.

Labai nuliūdau, kai vietoje laisvės, vėl išvydau jo snukį. Varge tu mano!,- vėl teks trauktis tolyn nuo Lietuvos, ir velnias žino, kur. O nuvežus tuos komunistus, gal jie panorės manim atsikratyti, kaip “šnipu” Istognyj. Nežinia, ar iš viso dar teks namus pamatyti...

Dabar vėl, artėjant nakčiai, miško keliukais ir proskynomis važiavome maždaug 1 km. atstumu nuo pagrindinio kelio - plento, ne didesniu, kaip 60 km/h greičiu.

Pravažiavus keliolika kilometrų, pradėjo “čiaudėti” variklis, ir po kelių minučių visai užgeso. Mėginau užvesti, bet bergždžiai stengiausi - baigėsi degalai (atsarginį bakelį jau anksčiau buvau supylęs).

Komisaras, pats savo akimis įsitikinęs, kad benzino bakas tikrai visiškai tuščias, įsakė keturiems karininkams, eiti prie plento, ir ten ieškoti kelkraščiuose paliktų mašinų, kuriose “dar gali būti benzino”.

Tokia galimybė buvo. Prieš tai, ir mišku važiuojant, mums teko matyti daug paliktų mašinų bei vikšrinių vilkikų (“traktorių”). Be to, tik užpraeitą dieną girdėjome plentu pravažiuojančios technikos ūžesį. Tai, tikriausiai, rusai bėgo į rytus. Bet šitie “nenugalimieji” kažkodėl paniškai bijojo važiuoti plentu. Todėl, aš supratau, kad jie ne tik priešų bijo, bet vengia susitikti ir savųjų.

O praeitą dieną ilsintis miške nuo Minsko plento nesigirdėjo jokio garso. Tyki buvo ir ši naktis. Sėdėjome tyliai ir laukėme karininkų grįžtant su benzinu.

6. Plentu

Po poros valandų, jau beveik švintant, atėjo tie keturi ir atnešė du kibirus ir bakelį benzino. Jie pranešė, kad visa paplentė ištisai nusėta įvairiausių mašinų, tad, prisirankioti degalų, jiems didelio vargo nebuvo.

Taip pat jie su džiugesiu pareiškė, kad jokių vokiečių ant plento nesimato, ir todėl galima drąsiai juo važiuoti.

Kol pripildžiau baką, komisaras pasitarė su aukštesniaisiais laipsniu karininkais ir įsakė man važiuoti į plentą. Tad, suradęs pirmą pasitaikiusį keliuką, aš ir pasukau į “Minskaja šassė”.

Išvažiavęs į plentą, iškart pasijutau kaip žuvis vandenyje. Juk, tokiu keliu galėjau važiuoti nė kiek nevargdamas, o be to, jau švito, ir buvo geras kelio matomumas.

Pavažiavus keletą kilometrų, pasivijome ta pačia kryptimi einančius nuvargusius kareivius, kurie, išgirdę mašinos ūžesį, pasitraukė į pagriovį, nenorom praleisdami mūsų sunkvežimį.

Sumažinęs greitį, aiškiai mačiau apdulkėjusius rusų kareivių veidus ir liūdnas jų akis, stebinčias pravažiuojančius “draugus” karininkus.

Dar pravažiavus kelis kilometrus, pamačiau jau ir raitų bei pėsčių, pavieniais, netvarkingais būriais pagrioviais traukiančių raudonarmiečių. Tas jų ėjimas vorele, pagrioviais, man jau buvo matytas iš anksčiau. Mat, taip einantiems yra žymiai greičiau pasiekti mišką, ar kristi į griovį, slepiantis nuo netikėtų vokiečių lėktuvų antpuolių.

Visa tai buvo panašu į bėgančius sutriuškintos armijos likučius. Dabar ta pati “nenugalimoji” bolševikų kariauna, kuri tik prieš metus, taip pasipūtėliškai įžengė į Lietuvą, klastingai užgrobdama visą šalį, dabar traukėsi iš jos kuo toliau, ir atrodė dar varganiau, negu okupuodama.

Aš tai stebėjau su labai sumišusiu jausmu: iš vienos pusės - džiaugiausi, kad pagaliau visų mūsų lietuvių svajonė išsipildys, ir mes vėl tapsime laisvi, bet iš kitos pusės - aš gi dabar dar buvau tarpe jų...

Visi buvo dulkėti ir matėsi - labai išvargę, ėjo vos kojas pavilgdami. Kai kurie pėdino su savo “kačiargom”, bet daugelis - be jokio ginklo. Vaizdas, iš tiesų, buvo labai apgailėtinas.

Komisaras įsakė važiuoti greičiau, nes iš praeinančių pasigirdo balsų, prašančių pavėžėti. Pastebėjau tarp jų ir keletą sužeistų - apibintuotom galvom, rankom, bei per juosmenį. Tada aš jau tyčia sumažinau greitį, tikėdamasis, kad šitų “nabagų” pulkininkas-komisaras tai tikrai pasigailės (vietos tai dar buvo!). Bet, kur tau! Atvirkščiai:

- Davaj, davaj, bystrėj pojiechali! - jis tik ragino mane važiuoti greičiau.

Kuo toliau į rytus važiavome, tuo pralenkdavome daugiau besitraukiančios armijos kareivių.

Taip privažiavome Maladečinos miestelio pakraštį (prie pat Lietuvos-Sovietų Rusijos sienos). Ant kelio buvo grūste prigrūsta įvairių kariuomenės dalinių. Slinkomės labai lėtai.

Čia mūsų mašiną netikėtai sustabdė raitelių būrys. Tai buvo tokie patys mėlynkepuriai - raitasis NKVD dalinys. Prijojęs jų viršininkas, paklausė sutrikusio komisaro:

- Atkūda jiedėtė? Niemcov pa darogė nievidili? Kuda napravliajietės?

Pulkininkas-komisaras paklusniai iššoko iš kabinos, ir pradėjo kažką aiškinti: apie priešą, iš kurios vietos mes važiuojame, ir kur toliau žadame vykti... aš negirdėjau, ką ten teisindamasis prieš enkavedistus, pripasakojo išsigandęs komisaras, nes išlipęs, jis nutolo nuo mašinos. Bet nemanau, tačiau, kad sakė visą tiesą.

Po trumpo pokalbio, iš gestų supratau, kad vienas iš vyresniųjų raitelių “draugui komisarui” parodė eiti į pamiškę, kur, mačiau, susibūrę stovėjo daugiau aukštų bolševikų karininkų.

Kitiems mano “keleiviams” enkavedistai irgi tučtuojau liepė išlipti iš mašinos kėbulo, ir raiti palydėjo prie tos pačios grupės. Buvo panašu, kad suima.

Aš likau vienas sėdėti kabinoje, ir tik dabar, atsirėmęs į vairą, suvokiau, kad man reikia kuo greičiau spausti iš šito chaoso, kol nepatekau į čekistų rankas. Bet, vėl pažvelgęs į pamiškę, supratau, kad, turbūt, jau bus per vėlu: venas iš bolševikų karininkų grupelės bėgte bėgo link manęs! Tai buvo kažkoks pulkininkas (ne tas kurį vežiau):

- Nikūda nieatchadi ot mašyny! Ščias palučiš prikaz GENERALA! (Niekur nesitrauk nuo mašinos, nes tuoj gausi generolo įsakymą!)- uždusęs pareiškė. - Ty umėjėš upravliatj lėchkavoj avtamabilj, ja nadėjūsj? (Ar moki vairuoti lengvąjį automobilį?)

- Da,- sakau.

- Charašo. Sabirajsia - sročna pajiedėš v Maskvū! Pavėzioš GENERALA! (Ruoškis, skubiai generolą į Maskva veši!)

Aš nustėrau, žado netekęs - na čia tai įkliuvau! Papuoliau į tokius “spąstus”, iš kurių dabar tikrai niekad nebeištrūksiu.

Reikėjo kažką daryti, kažkaip gelbėtis, ir man staiga kilo “išganinga” mintis:

- Bet, “tavarišč palkovnik”,- sakau,- aš dabar nesugebėsiu labai greitai važiuoti. Esu labai išvargęs, nemiegojęs, o be to, ir nieko nevalgęs,- bandžiau išsisukinėti.

“Tavariščius” mane tik nužvelgė įdėmiai, ir be ypatingo dėmesio, abejingai pamojo ranka į vieną iš sodybų, stovinčių netoli kelio:

- Zajdi v ėtu chatu į tam tebia pakormiat (Nueik į tą trobą, ir ten gausi pavalgyti).

Iš nurodytos bakūžės kamino rūko dūmai. Aš nedelsdamas iššokau iš kabinos ir skubiu žingsniu nuėjau į pamiškėje stovintį namą, jausdamas į nugarą nukreiptą pulkininko žvilgsnį.