Po ilgo maršo pagaliau pasiekęs poligoną, mūsų dalinys išsidėstė prie Varėnėlės ar Varėnės upelio, kuris tekėjo iš Varėnės ežero. Čia buvo sutelkta viena divizija iš taip vadinamo “29-tojo šaulių korpuso”. Kita buvusios Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dalis buvo dislokuota Pabradės poligone. Tokiu būdu bolševikams buvo lengviau rikiuoti ir suvaldyti mūsų karius pagal savo norus.

Gegužės mėnesio viduryje atvykę į Varėnos miškus, mes jau atradome juos knibždančius kitų dalinių kariais. Visi ruošėsi stovyklavietes. Mūsų “17-tas PTO” divizionas atsidūrė divizijos išsidėstymo pakraštyje, prie upelio. Iš kitos pusės, visai šalia, savo palapines statė Raitųjų žvalgų būrys (divizionas), o toliau, išilgai upelio - kiti daliniai: Zenitinės artilerijos divizionas, 616 ir 617 artilerijos pulkai, Ryšių batalionas, ir 306 atskirasis pionierių batalionas. Divizijos štabas buvo toliau į pietryčius, už geležinkelio.

“Tai sena, buvusio Varėnos artilerijos poligono stovykla, esanti apie 2 km. į šiaurę nuo Varėnos I. Stovykla buvo smėlėtam miške, upių Merkys-Varėnė trikampy, kurio pietiniame kampe Varėnos I miestelio dalis, o šiaurinę kraštinę, su tarpežerėm, užima Varėnės, Glūko, Glūkaičio ir Ežerėlio ežerai. Vakaruose, iš šiaurės į pietus, teka upė Varėnė, stačiais smėlėtais krantais, vietomis iki 2 m gylio, pločio apie 5 m. Per Varėnės upę į stovyklą einantiems keliams pastatyti 2 mediniai tiltai - vienas ties sanatorija, antras ties stovyklos rytiniu kraštu. Prie pat dešiniojo Varėnės kranto eina plentas Alytus-Varėna, kuris prie Varėnos I susikerta su kitu plentu, einančiu iš Merkinės. Rytuose - teka sraunusis Merkys, plikais, smėlėtais krantais.

Pati stovykla yra apsupta natūralinėmis kliūtimis ir labai tiko čia uždaryti teritorinio korpo lietuvių dalinius (žiūr. schemą).

Iš schemos matyti, kad visi iš stovyklos išėjimai buvo uždaryti arba natūralinėmis kliūtimis, arba bolševikų daliniais, jei dar pridėti, kad tarpežerė Varėnos ež. - Glūko ež. buvo užversta vielų kliūtimis, ant tiltų stovėjo rusų sargybos, o stovyklos pakraščiais ir tarpežerėse vaikščiojo patruliai, tai susidaro pilnas koncentracijos stovyklos vaizdas.”

(B.B. “184 šaulių divizijos veiksmai prieš bolševikus 1941. birželio 22-24 d.d.”, “Karys” Nr.15, 1942.IV.4, psl.3)

Kai vadai nurodė mūsų dislokacijos ribas, gavę įsakymą, mes irgi pradėjome statytis palapines ir tvarkytis aplinką. Išsidėstymas buvo labai glaustas, tad palapinės buvo statomos eilėmis, taip pat labai glaustai, viena visai arti kitos, paliekant tarpus tik tarp eilių. Tie 5 metrų tarpai - takai buvo naudojami rytinėms bei vakarinėms rikiuotėms - patikrinimams. Žemiau, prie upelio buvo palikta nedidelė aikštelė, karinėms pamokoms bei lauko valgyklai, ir virtuvei.

Šalia mūsų divizijos, arčiau Varėnos, buvo išdėstyta ir keleta grynai okupantų - Raudonosios armijos divizijų. Naktimis jie iš toliau apsupdavo mūsų pozicijas, ir, atseit, saugodami mus nuo menamo priešo, imituodavo “manevrus”.

Baigus visus aplinkos tvarkymo darbus, prasidėjo įvairios “karo mokslo” pamokos bei rikiuotės apmokymai lauko sąlygomis. Tuo pačiu vyko kažkokie “socialistiniai lenktyniavimai” dėl gražiausio “raudonojo kampelio” ir panašūs, ir taip vadinami “politiniai užsiėmimai” ("politpadgavovka"). Šiuos vesdavo komisaras, o jo patikėtiniai politrukai (dažniausiai Lietuvos žydai ir rusai) čia pat versdavo iš rusų kalbos.

Tik čia, Varėnos poligone, aš pažinau naujus karius, kurie į mūsų dalinį buvo tik ką komandiruoti. Tai politrukas Navickas (jeigu šitą vadinsime kariu) ir eilinis Bžeskis. Pastarasis buvo 1917-tų metų gimimo, iš “senų” karių. Eil. Bžeskis jau buvo atitarnavęs 1,5 metų, bet dar nebuvo išleistas į atsargą. Tokių, įsisenėjusių karių buvo ir daugiau.

Kaip jau rašiau, mūsų dalinio vadu buvo plk. Jackus Banys, žemaitis, puikus žmogus. Prieš tai jis dėstė PLP Karo mokykloje. Bataliono komisaras - politrukas buvo rusas G.Abramenka (ar Avramenka?). Šis buvo neaukšto ūgio ir rauplėtu veidu.

G.Avramenka (Abramenka?) 1932-1936 metais buvo Raudonosios armijos “politinis darbuotojas” (kaip A.Martinionis rašo knygelėje -“Lietuvos kariuomenės tragedija”, Vilnius, “Mintis” 1993). 1937 metais jis paskiriamas politruku, o 1938 - komisaru. 1940 rugpjūtį G.Avramenka atvyksta į “Pabaltijo ypatingąją karo apygardą”.

Toje knygelėje pateiktos ištraukos iš gan įdomių “politinio vadovo” atsiminimų:

“1940 metų rugsėjo pradžioje su kitais draugais atvažiavau į Lietuvą (iš Rygos - L.Č.). Tuo metu buvo formuojamas 29-asis teritorinis šaulių korpusas. Politiniai vadovai lietuviai buvo atleidžiami, nes mes, savi ir patikimi, turėjome užimti visus atsakingus politinius postus. Buvome akyli ir ausyli. Iš pradžių mus supažindino su karininkais. 17-ojo diviziono vadas plk. J.Banys, jo štabo viršininkas P.Petronis, karininkai - visi kalbėjo rusiškai. Man divizione talkino trys politrukai, atvykę kartu su manimi. Tuomet į 184-ąją šaulių diviziją atvyko apie 50 komisarų, politrukų. Aš neblogai sutariau su karininkais, ypač su Petroniu. Jis man padėjo rengti pranešimus karininkams. Aš juos parašydavau rusiškai, o Petronis išversdavo į lietuvių kalbą ir perrašydavo “kirilica”. Taigi nors ir nelabai sklandžiai, bet tekstą skaitydavau lietuviškai. Mane nustebino lietuvių karininkų pareigingumas: įsakymus jie vykdydavo laiku ir tiksliai.”

Būrio, kuriame tarnavau, vadu buvo paskirtas irgi rusas - jaunesnysis leitenantas Istognyj. Jis buvo 1922 metų gimimo ir, tik ką baigęs Leningrado karo mokyklą, buvo komandiruotas į okupuotą Lietuvą. Mūsų divizione taip pat tarnavo vienas Lietuvos rusas - ltn. Itomlenskis, neblogai man pažįstamas.

“17-to PTO” diviziono štabo viršininku buvo toks išverstakailis kapitonas Pranas Petronis. “Viršininku” jis tapo kai taip vadinama “liaudies kariuomenė” buvo pervardinta į “29-jį šaulių korpusą”. Pas mus jį atsiuntė, atrodo, taip pat iš PLP A.S. Karo mokyklos. Jau ten būdamas, kariūnų tarpe jis išgarsėjo, kaip nuožmus ir turintis sadistinių polinkių pedantas. Kiti tiesiog jį vadino sadistu.

Man teko sutikti daug karių ir puskarininkių, kurie nemažai papasakojo apie P.Petronio elgesį. Jis ypač buvo žiaurus tiems kareiviams, kurie buvo karšti savo Tėvynės patriotai. Kpt. P.Petronis su jais elgėsi kaip tikras žvėris, išsigalvodamas įvairiausių nestatutinių, fizinių bei moralinių bausmių, žeminančių karių žmogiškąjį orumą.

Matyt šios ir panašios kpt. P.Petronio savybės labai tiko Raudonajai armijai, ir jis, išvengęs Sibiro, iš paprasto kapitono virto jų štabo viršininku, o vėliau, po karo, net generolu! Vėliau jis tapo “LTSR kariniu komisaru” ir KGB filialo - “Rodina” (“Tėviškė”) draugijos pirmininku.

Neseniai mane labai nustebino ir papiktino, kai vėl atkovojusioje Nepriklausomybę Lietuvoje aš perskaičiau apie Sovietų generolą Petronį, kaip apie susiklosčiusių aplinkybių auką.

Atkurtame “Kario” (Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos!) žurnale, 1992 metų 2-me numeryje jis kalba:

“Aš ir pats kartais savęs paklausiu, kaip aš, Lietuvos karininkas, išlikau gyvas, neatsidūriau kokiame nors Lamos lageryje, o vėliau net tapau sovietiniu generolu. Ar gali būti žmogus kaltas, jei jo nesušaudė? Mano sąžinė (papraukta mano - L.Č.) rami, ir buvę bendražygiai, iš lagerių sugrįžę, blogu žodžiu nemini. O tuomet, 1941-aisiais, net vienas žodis, vienas žvilgsnis labai daug lėmė....” ir t.t. (straipsnis “Likimas kelio neklausia”, - kalbėjosi “Liutauras Žvanginis”).

Tą patį straipsnį “Žvanginis” gražiai iliustruoja didele nuotrauka, kurioje “nekaltas”, besišypsantis ir išsipustęs generolas, peleckinių vėliavų fone, paraduoja “išlaisvinto” Vilniaus gatvėmis kartu su V.Karveliu ir kitais “adnapolčanais” iš 16-tosios - “lietuviškos” divizijos, kurių “likimas kelio neklausia”. Taip ir girdisi fone: “denj pobedy poracham prapach...”

Man nenuostabu, kad “draugo generolo” jo vadinama “sąžinė” yra rami ir “bendražygiai” (turbūt iš “16-tos divizijos”?) jo “blogu žodžiu nemini”. Petronis tos sąžinės, paprasčiausiai, neturi, kaip neturėjo ir tada, 1941-aisiais.

Liūdina tai, kad oficialiame Nepriklausomos Lietuvos Respublikos “Krašto apsaugos ministerijos žurnale” kažkodėl nepritrūksta vietos pašlovinti komunistų generolą, “ištikimai tarnavusį sovietinei valdžiai”, ar kokį NKVD/KGB padlaižį, neseniai lietuviškose “pravdose” šlykščiai šmeižusį kunigą Alfonsą Svarinską ir kitus Lietuvos laisvės kovotojus, į redakcinę tarybą priimti ir publikuoti (turimas omenyje A.Čaikovskis).

O, štai eiliniui “fašistui” šiame žurnale vietos taip ir neatsirado... Kai vieno Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus istoriko patartas ir paragintas parašyti (ir “tik į ‘Karį’”), aš dar 1991 metais patikėjau jiems savo atsiminimų fragmentą, nesulaukiau nei publikacijos, nei jokio redakcijos atsakymo.

Todėl, dabar aš su nerimu žvelgiu į dabartinės Lietuvos kariuomenės ateitį. Jau labai ji panaši (ir terminais, ir kadrais, ir ideologija) į “Liaudies kariuomenę”, “29-tąjį šaulių korpusą” ar net į “16-tąją lietuviškąją diviziją”.

Kai naujai iškeptieji vadai ar jauni Lietuvos kareivėliai prisiekinėja, želigovskiškai iškėlę du pirštus (“honor i ojczyzna” - pirma “Garbė”, o tik antra “Tėvynė”), o paskui sovietiškai pasirašinėja į kažkokią knygą (kad gins Tėvynę!), aš galvoju: kurie gi iš jų taps generolais karveliais, petroniais ar vitkauskais...

1941 metų gegužės 1 dieną, per “viso pasaulio darbo žmonių solidarumo šventę” vienoje miško aikščių įvyko visos divizijos karių “paradas”. Toje “šventėje” dalyvavo ir du “lietuvių” generolai - išdavikas V.Vitkauskas ir iš Maskvos atsiųstas surusėjęs F.Baltušis-Žemaitis. Pastarasis tada perėmė vadovavimą iš gen. Vitkausko.

Kiekvienas dalinys buvome išsirikiavę aplink aikštę, tik vieną - pietinę pusę palikę atvirą. Kaip tik iš tos pusės (su baltu žirgu!) ir atjojo komunistas V.Vitkauskas ir F.Baltušis-Žemaitis su palyda.

Vieną birželio sekmadienį pas mane į divizioną atėjo brolis - j.ltn. Vincas, kurio dalinys, kaip minėjau, stovėjo netoliese. Tai buvo mūsų pirmas susitikimas šiame poligone, nors gyvenome čia jau beveik du mėnesius. Jis dėl savo užimtumo neturėjo laiko, o man, kaip eiliniam kariui, iš savo dalinio nebuvo galima niekur išeiti, ir bendrauti su kitų dalinių kariais.

Mes nuėjome toliau nuo palapinių, prie upelio, kad galėtume normaliai pasikalbėti. Brolis skundėsi, kad dabar mūsų šeima gyvena pusbadžiu. Po ankstyvos tėvelio mirties 1930 metais, mama iš Lietuvos valdžios pastoviai gaudavo pensiją, kaip už valstybės tarnautoją, mirusį einant savo pareigas (smarkus sužeidimas policijos tarnyboje buvo ankstyvos mirties priežastis) paskutiniu laiku tėvas buvo pasienio policijos Trakų baro viršininku). Ta pensija mokytojai su 6 vaikais buvo nemaža paspirtis. Dabar okupantai atėmė valstybinę pensiją, ir šeima atsidūrė prie skurdo ribos. Aš dėl karinės tarnybos nedirbau, o namuose liko dar du broliai ir sesuo, kurie mokėsi gimnazijoje ir jauniausioji sesutė Onutė - moksleivė.

Brolis pasakojo, kad dabar mama niekur negauna darbo, todėl jis jau išsiuntęs į namus savo algą - 170 litų. Paprašė ir manęs:

- Jei pats turi susitaupęs nors keletą litų, taip pat galėtum padėti mamai.

- Gerai, aš dar turiu apie 20 litų, tai juos ir nusiūsiu,- pažadėjau.

Dar šį bei tą apšnekėję mes atsisveikinome ir išsiskyrėme. Rytojaus dieną mane netikėtai išsikviečia komisaras Abramenka ir klausia:

- Apie ką ten prie upelio vakar šnekėjaisi su kito dalinio leitenantu? Kas jis toks? Ko jis norėjo?

Kaip supratau, mus besikalbančius “užfiksavo” politrukas Navickas ir iškart nubėgo pranešti. Kadangi šį kartą aš neturėjau jokių paslapčių apie pokalbį su broliu, tai be vargo ir papasakojau, apie sunkią mūsų šeimos padėtį ir t.t.

Išklausęs paaiškinimų, Abramenka su dirbtina užuojauta paguodė:

- Nesijaudink, Sovietų valdžia neapleis nė vienos savo šeimos ir visom, kiek įmanoma, padės.

Tuo laiku mums - visiems buvusiems Lietuvos Autorinktinės kariams buvo dėstomos teorinės pamokos apie vikšrinius vilkikus ir šarvuočius.

Vieną birželio dieną visus vairuotojus išrikiavo ir pranešė, kad dabar turime važiuoti į Varėnos geležinkelio stotį, atsivežti naujos technikos. Į stotį buvome nuvežti sunkvežimiu, ir ten tada pirmą kartą pamatėme rusų “technikos stebuklą”: ant atvirų vagonų-platformų stovėjo sovietinės tanketės su išraiškingu pavadinimu - “Komsomolec”. Tai buvo vikšriniai vilkikai, kurių visas “kovines” savybes aš pažinau truputį vėliau, karo metu.

Rusiški “Komsomolcai” išoriškai ir konstrukciškai buvo labai panašūs į angliškas “Vickers” tanketes, kurios buvo Lietuvos kariuomenės šarvuočių dalinyje, Radviliškyje. Gal bolševikai juos, paprasčiausiai, nusikopijavo ir “idėjiškai” pervardino. Jų nepaprastą panašumą vėliau patvirtino ir mano brolis Vincas, kuris, kaip jaunesnysis leitenantas, tik ką baigęs A.S. Karo mokyklą, buvo nusiųstas stažuotis į Radviliškio šarvuočių rinktinę. Be to, vienas šio dalinio būrys buvo dislokuotas ir Kaune, Ąžuolyne, netoli Sporto halės. Todėl mūsų “Vickers'us” aš buvau matęs ne vien nuotraukose.

“Komsomolcų” priekyje buvo šarvuota kabina su dviem įlipimo liukais viršuje ir dvejomis vietomis - vairuotojui ir šauliui-kulkosvaidininkui. Kabina buvo gan patogi, su variklio ir vikšrų valdymo sistema (vairalazdėmis). Variklis - benzininis, 4-rių cilindrų (“GAZ AA” tipo), greitis - iki 50 km/h. Už kabinos buvo lyg sunkvežimio kėbulas su žemais bortais. Pačiame kėbule, kraštuose, išilgai, dar buvo 2 suolai-sėdynės su atlošais, ant kurių iš abiejų pusių galėjo sėdėti po 3 karius. Taigi, čia sutilpo visa LAP-105 mm pabūklą aptarnaujanti įgula. Kėbulas buvo uždengiamas brezentu, kurį buvo galima greitai nuimti nuo išardomų rėmų.

Iškrauti tanketes mums padėjo rusai, kurie viename iš keleivinių vagonų atlydėjo “Komsomolcus” į Lietuvą. Jie mus šiek tiek supažindino kaip valdyti šias mašinas, o mes, greitai įsisavinę, iš stoties jau patys, be palydovų, sugrįžome į poligoną.

Stovėjimo aikštelę įrengėme netoli palapinių, miško pakraštyje. Tiksliai nepamenu, kiek pabūklų ir tankečių turėjo mūsų divizionas. Bet prisimenu, tačiau, keletą karių pavardžių, kurie kartu su manim vairuodavo tas mašinas. Tai - Vitas (gal Vytas? - tokia pavardė), Seredinskas ir Bžeskis. Pabūklo vadu mano vairuojamoje tanketėje buvo sovietų j.ltn. Istognij, kuris visada sėdėdavo priekyje, kulkosvaidininko vietoje.

Tarp kitko, prieš man išeinant į kariuomenę AMLITo akcinėje bendrovėje dirbo Bžeskio tėvas, ir aš jį tada pažinojau.

2. Bžeskio ”sabotažas”

Vieną dieną, po manevrų, kuriuose dalyvavo visos tanketės, buvo pranešta, kad demobilizuojami senos laidos, t.y. 1917 metų gimimo kariai. Tokių mūsų dalinyje buvo tik keleta.

Kita rytą visi, kurie buvo atitarnavę jau daugiau nei 1,5 metų, t.y. taip vadinamas “senas vaiskas”, be jokio iškilmingumo buvo su lietuviškomis uniformomis paleisti į atsargą, ir atsisveikinę išvyko į Varėnos geležinkelio stotį. Mums buvo nemaža staigmena, kad namo jie išleidžiami su kariškomis uniformomis,- Lietuvos kariuomenėje į atsargą kareiviai išeidavo tik su savo civiliais rūbais, su kuriais jie buvo atėję tarnauti.

Išleidę draugus, po kokios valandos mes vėl turėjome ruoštis į manevrus. Eil. Bžeskiui išėjus į atsargą, jo vairuotą vilkiką turėjo perimti kitas. šias pareigas gavo eil. Seredinskas.

Užpylęs vandeniu variklį, Seredinskas pabandė užvesti Bžeskio “Komsomolcą”, kad patikrintų kaip dirba. Deja, variklis niekaip neužsivedė. Tada Seredinskas išsikvietė mūsų vyriausiąjį mechaniką, kuriuo tada buvo liktinis puskarininkis Jucaitis, ir paprašė jo pagalbos. Ir vyr. mechanikui užvesti nepavyko. Tada prie sugedusio Bžeskio vilkiko suėjo visi dalinio vairuotojai - ieškojome gedimo priežasties. Psk. Jucaitis, patikrinęs motorą, atrado, kad anksčiau, kai, dėl vairuotojo neatidumo, ten visai neliko vandens, nuo karščio buvo trūkusi špižinė variklio bloko galvutė. Trūkio siūlė atsirado tarp pirmojo ir antrojo cilindrų suspaudimo kamerų. Vanduo pateko į cilindrą ir į tepalo “karterį”. Žodžiu, Bžeskio “Komsomolcas” buvo sugedęs.

Šią “linksmą” žinia politrukas Navickas tuoj pat, su išdavikišku pasitenkinimu, nulėkė pranešti diviziono komisarui. Greitai apie tai sužinojo ir dalinio vadas plk. Banys ir kiti mūsų viršininkai.

Tuojau į aikštelę apsiputoję atlėkė komisaras Abramenka ir jo padlaižys Petronis. Jie kaip pašėlę rėkė ir plūdosi, ir lakstydami nuo vieno vairuotojo prie kito, šaukė:

-...matj Sabotaž! Sabotaž ...matj! Kas organizavo ėtot ...liadj sabotaž!?

Mes stovėjome ir žiūrėjome į tuos du, išvertę akis, lyg kontūzyti, nesuprasdami, ko gi jie iš mūsų nori. Neslėpsiu, kad šį bei tą iš rusų “karinės terminologijos” mes jau buvome spėję įsisavinti, nors rusai pradžioje keikėsi žymiai “santūriau”. Supratau viską, išskyrus tą naują keiksmažodį “sabotaž”. Pagaliau suvokę, ko jie klausia, mes ramiai paaiškinome gedimo priežastį. Bekalbant, atėjo ir dalinio vadas.

Komisaras su Petroniu sužinoję, jog sugadintą tanketę vairavo demobilizuotasis Bžeskis, įsakė tuoj pat du ginkluotus karius nusiųsti į geležinkelio stotį, suimti “sabotažininką” ir atvesti į dalinį.

- Tai aiškus sabotažas, ir eiliniui Bžeskiui dabar gresia sušaudymas arba, geriausiu atveju, kalėjimas! - pabalęs ir putodamas, su kažkokiu nenormaliu pasitenkinimu, kpt. Petronis lietuviškai mėgdžiojo rusų komisarą. Šis gedimas, jų ir mechaniko nuomone buvo praktiškai nepataisomas, todėl naują mašiną reiks nurašyti.

- Palaukit, nesikarščiuokite. Aš nemanau, kad Bžeskis tyčia tą variklį sugadino. Čia, turbūt, paprasčiausias žmogaus žioplumas. Reikia suprasti, kad nauja technika, nepatyręs..., - pulkininkas J.Banys, kaip įmanydamas, bandė švelninti padėtį. Jis ramino tuos du įsiutusius žvėris, prašydamas nesiųsti karių į stotį, bet ieškoti kokios nors žmoniškos išeities, neaukojant atpirkimo ožio.

Viršininkams pasitraukus, aš staiga prisiminiau, kad lygiai toks pats atvejis atsitiko, kai aš dirbau motoristu “AMLIT” bendrovėje. Ten (kartu su pasmerktojo Bžeskio tėvu) dirbo labai geri šaltkalviai, ir jie sugebėjo sėkmingai suvirinti trūkusią špižinę detalę.

- Šią galvutę galima suvirinti! - džiaugsmingai paskelbiau Jucaičiui.

- Nešnekėk nesąmonių – čia gi špižius!- atšovė vyr. mechanikas.

Bet kai papasakojau apie nagingus AMLIT’o meistrus, jis nenorom patikėjo ir nulėkė pas plk. Banį. Šis, su dar didesne viltimi, kad galima išgelbėti Bžeskį, nulindo į palapinę pas “draugą” komisarą ir “draugą” Petronį.

Abramenka iškart nepatikėjo, kad galima suvirinti špižinę detalę, o ypač sudėtingos konfigūracijos, liepė iškviesti mane. Atėjęs, vėl, kiek galėdamas įtikinamiau pasakojau atsitikimą iš savo civilinio gyvenimo, bet šį kartą jau rusiškai. Pagaliau įtikinau, ir komisaras nenorom atšaukė įsakymą suimti Bžeskį, bet “tik laikinai”. Tuo ypač džiaugėsi pulkininkas Banys. Tik išėjus iš raudonųjų palapinės, jis paklausė:

- Kiek dienų reikės tam darbui atlikti?

- Daugiausia - pora dienų, tamsta vade.

Bolševikai jau reikalavo, kad mes į karininkus kreiptumėmės “draugas”, bet su neparsidavėliais mes kalbėjome, kaip įprasta.

- Gerai, kad gelbėji savo draugą. Štai tau pinigai, apmokėti už suvirinimą,- iš savo piniginės vadas išima 50 litų ir duoda man. Jo sujaudintose akyse žiba ašaros. - Ar pakaks?

- Ką jūs, pone pulkininke, gal tiek daug ir nereikės! - man buvo nepatogu imti asmeninius Banio pinigus.

- Paimk, paimk. Jeigu liks, tai panaudosi savo reikmėm, o kelionei gausi dar ir valdiškų pinigų.

Pulkininkas greitu žingsniu sugrįžo į palapinę - “štabą”, sutvarkyti mano komandiruotės dokumentų. Tuo tarpu aš jau džiaugiausi, kad po ilgos pertraukos vėl galėsiu pabūti gimtajame Kaune, pas savuosius. Po “ištrėmimo” į Vilnių, Laikinojoje sostinėje mūsų karių jau seniai niekas nematė, nes tuo laiku rusai nė vieno neišleisdavo atostogų, o, ypač, į Kauną.

Trūkusi variklio galvutė jau buvo nuimta, tad netruko ją suvynioti į popierių; ir aprišus virvele, svarbus “paketas” buvo paruoštas. Aš, tuo tarpu, apsirengiau išeigine uniforma ir laukiau dokumentų. Neužilgo, plk. J.Banys pats asmeniškai atnešė ir įteikė man leidimą - komandiruotę ir valdiškus kelionpinigius, įspėdamas:

- Išprašiau Abramenkos, kad išleistų beveik savaitei - 4 dienoms. Sakiau jam, kad būtent tiek reikia remontui. Tad, tu, neprasitark.

diviziono vadas, palinkėjęs man geros kloties, atsisveikino ir tėviškai paspaudė ranką, sakydamas:

Pasiekęs Varėnos geležinkelio stotį, aš gan greitai sulaukiau traukinio, kuris važiavo link Kauno, ir jau apie 3-čią valandą dienos buvau gimtajame mieste. Iš Kauno stoties aš tiesiai su savo dalinio “paketu” nužingsniavau į “AMLIT'o” dirbtuves, kurios buvo Kęstučio-Maironio gatvių kampe (visai netoli Laisvės alėjos).

Lauke buvo graži pavasario popietė. Miestas jau buvo pasipuošęs šviesia žaluma. Buvo smagu vėl išdidžiai žygiuoti gimtojo Kauno gatvėmis, Laisvės alėja. Poligone jau atpratau matyti civiliai apsirengusių žmonių, o čia jų buvo labai daug. Artindamasis prie buvusios darbovietės, jau džiugiai nerimavau, kad greit pamatysiu savo bendradarbius, “pasipuikuosiu” savo gražia lietuviška uniforma (nors ir apskabyta), pasidalinsiu įspūdžiais ir t.t. Dėl sėkmingo detalės pataisymo, buvau garantuotas.

Iš Maironio gatvės pasukau į Kęstučio ir nustėrau, žado netekęs:

- Stoj! Propūsk! - prie garsiosios Amerikos lietuvių akcinės bendrovės vartų stovėjo kažkoks tamsus azijatas su apšiurusia okupantų uniforma ir šautuvu, ir toliau manęs neleido - reikalavo kažkokio “leidimo”. Labiau sugadinti nuotaiką nebuvo įmanoma. Štai tau, ir “pasipuikavau”...

Atsikvošėjęs, paprašiau rusų kareivio, kad tas iškviestų man kokį nors darbininką. Pamatęs mane su mūsiška uniforma, priėjo visai nepažįstamas civilis tarnautojas, tuo metu slankiojęs kieme:

- Ko jūs ieškote?

- Savo buvusių bendradarbių. Pakvieskite, prašau, ką nors iš mechanikų: Birulį - mano buvusį meistrą, arba Raudonikį, Kregždį, Stašauską arba Bžeskį..., - pradėjau vardinti žinomiausius meistrus.

- O, brolyti, jie visi iš čia jau seniai išėjo. Kai sukarino šią bendrovę, jie pasiliuosavo, ir didesnė dalis perėjo į savivaldybės autobusų garažą, Šančiuose. Ten rasi ir savo meistrą, ir kitus.

Sužinojęs iš to civilio adresą ir padėkojęs už informaciją, aš nedelsdamas, pro geležinkelio stotį patraukiau atgal į Šančius. Tai buvo pakeliui į Panemunę, į namus.

Šančius pažinojau ne blogiau, nei gimtąją Panemunę, todėl savivaldybės garažą radau lengvai. Ten ir užtikau daugelį savo pažįstamų meistrų. Jie su džiaugsmu mane sutiko ir iškart puolė klausinėti:

- Na pasakok, kaip jums ten sekasi tarnauti, prie bolševikų valdžios?

Jie klausė su neslepiama užuojauta, nes puikiausiai suprato dviprasmišką lietuvių karių padėtį. Pirmoje eilėje aš papasakojau apie įvykį su Bžeskiu ir paprašiau kuo greičiau atlikti mano “užsakymą”. Bžeskio tėvą, šaltkalvį-motoristą, kaip ir aš, jie gerai pažinojo, todėl tuoj pat mane nuvedė tiesiai pas naująjį savivaldybės garažo direktorių. Juo neseniai buvo paskirtas taip pat man gerai pažįstamas AMLIT'o bendrovės stalius (“Darbininku ir valstiečių valdžia”!). Sužinojęs, kad atvykau iš poligono, ir kokiu reikalu, jis lengvai davė nurodymą mane atlydėjusiems vyrams, kad “karinį užsakymą” atliktų sparčiau ir be jokio užmokesčio.

Vyrai pasiėmė mano “paketą” ir, užvedę į savo bufetą-valgyklą, vaišino pietumis ir, šiaip, įvairiais skanėstais, kurių aš, kareivis, jau seniai neragavau. Ten mane apspito pažįstami ir nepažįstami darbininkai ir, vienas kitą aplenkdami bei nutraukdami, klausinėjo apie mūsų kariu gyvenimą. Visi atvirai, nieko nevyniodami į vatą, reiškė pasipiktinimą ir neapykantą okupantams, už akiplėšišką valstybės ir jos kariuomenės išardymą. Jie taip pat buvo aiškiai nepatenkinti “Darbo liaudies” valdžia, ir su užuojauta klausėsi mano pasakojimų. Dauguma buvo įsitikinę, kad neužilgo prasidės Vokiečių-Rusų karas. Man buvo smagu, kad su šiais darbininkais aš galėjau būti žymiai atviresnis, negu ten, poligone.

Tuo metu kiti meistrai ir suvirintojai išsijuosę triūsė prie bloko galvutės. Jiems teko itin sunki užduotis - špižinė (ketaus) detalė buvo tuščiavidurė, ir jos niekaip kitaip nebuvo galima suvirinti, kaip tik įdėjus į smėlio dėžę. Tiems laikams tai buvo sudėtinga technologija. Po suvirinimo reikėjo lėtai atšaldyti, o tik po to šlifuoti. Todėl suvirinę, vyrai prižadėjo, kad rytoj jau galėsiu pasiimti užbaigtą.

Padėkojęs, nupėdinau į kitą Nemuno pusę, į Panemunę, pas savus. Taigi man dar buvo likę trys laisvos dienos. Namuose labai pradžiuginau mamą...

Rytojaus dieną nuėjau į garažo dirbtuves ir atsiėmiau puikiausiai suremontuotą detalę. Ir likusią dienos dalį praleidau namie su saviškiais, bet jau trečią dieną pradėjau nerimauti, ir nutariau grįžti į dalinį, neišnaudojęs dar vienos laisvos dienos. Jaučiausi atsakingas už “paketą” ir norėjau greičiau jį pristatyti) nenorėjau, kad plk. Banys dėl manęs pergyventų ar kaip nors nukentėtų - juk tik jo pastangų dėka man susidarė galimybė išgelbėti nuo tribunolo Bžeskį ir pabūti namie. O iš tų dviejų komunistu - Komisaro ir Petronio buvo galima visko sulaukti. Jie Bžeskį būtų ir iš namų ištempę.

Mano sprendimui pritarė ir mama. Atsisveikindama ji turbūt, kaip ir aš, net neįtarė, kad tas mūsų išsiskyrimas galėjo būti paskutinis.

Belukūriuojant Varėnos krypties traukinio, aš lėtai vaikščiojau po Kauno geležinkelio stotį, ir staiga laukimo salėje visai netikėtai pastebėjau Lietuvos kariuomenės Karo vadą, brigados generolą Stasį Raštikį! Nebuvo jokios abejonės, kad tai jis. Aš jį gerai pažinojau iš matymo, kadangi anksčiau dažnai jį matydavau Panemunėje. Dažnai mačiau ir jo dukreles. Generolas su šeima gyveno priešlėktuvinės artilerijos pulko teritorijoje, atskirame nedideliame namelyje, fligelyje.

Jau buvau neblogai išmuštruotas karys, todėl daug negalvodamas, aš automatiškai išsitempiau, ir kaip pridera, praėjau tvirtu žingsniu, atiduodamas tik generolui priklausančią pagarbą, ir išėjau į peroną, kur jau stovėjo traukinys į Varėną.

Tik įlipęs į traukinį, aš susimasčiau apie savo poelgį. Kažkaip keistai gen. S.Raštikis į mane pasižiūrėjo... Jis gi buvo su civiliais rūbais ir skrybėle (“katiliuku”)! Gal slapstosi, arba traukiasi iš Lietuvos? Galbūt, per savo žioplumą, aš jį būsiu išdavęs?! Jis sau ramiai vaikščiojo po salę, o čia... Ten esantys keleiviai, žinoma, atkreipė dėmesį į tokį mano veiksmą civilio atžvilgiu. Jaučiausi padaręs didelę nesąmonę. Važiuodamas traukiniu, visą kelią ir vėliau jaučiau sąžinės graužimą. Grįžęs į dalinį apie tai papasakojau plk. Baniui. Jis buvo labai nustebintas, kad S.Raštikis kažkur išvyksta, bet nuramino, kad greičiausiai generolas išvyko oficialiai, kokiais nors tarnybiniais reikalais.

Vėliau pasitvirtino, kad mano nuogąstavimai buvo visiškai bereikalingi. Ėjo įvairios kalbos, kad Raštikis visai legaliai emigravo į Vokietiją, jų ambasadoje gavęs reikiamus dokumentus. Todėl pagrįstai galvojau, kad aš jį tada, prieš išvykstant, ir sutikau. Tuo metu aš negalėjau žinoti, kad generolas jau kovo pabaigoje buvo perbėgęs “žaliąją sieną” ir tuo laiku buvo Vokietijoje, o NKVD tik gegužės 7 dieną įsakė jį suimti.

Kariuomenės vadas išvengė represijų, bet jo šeima ne: žmona laimingai ištrūko iš kalėjimo, o 3 mažos dukrelės atsidūrė Sibire. Apie tai viską sužinojau tik dabar, skaitydamas Lietuvoje perspausdintus Stasio Raštikio atsiminimus. Iki šiol nesuprantu, kam tada aš atidaviau pagarbą? Gal tai buvo paprasčiausias apsirikimas? O, gal NKVD specialiai parinko labai panašų į S.Raštikį žmogų, kad išprovokuotų jo globėjus. Visko - gali būti.

Grįžęs radau jau daug naujų “jaunesniųjų vadų” rusų atsiustų į mūsų dalinį, kurie visi buvo perrengti lietuviškomis uniformomis. Pulkininkas Banys buvo labai patenkintas, kad grįžau sutvarkęs reikalą, bet savo pinigus - 50 litų pasiimti atsisakė:

- Pasilik savo reikalams.

Padėkojęs, aš nutariau, kad pasiūsiu juos į namus, mamai.

Puskarininkis Jucaitis surinko variklį ir sutvarkytą “Komsomolcą” perdavė į Seredinsko rankas. Taip visai laimingai išsisprendė eilinio Bžeskio likimas, o jis pats ramiai sugrįžo pas tėvus, į savo gimtuosius Šančius, net neįtardamas, kokie juodi debesys buvo virš jo susikaupę. Tiesą pasakius, tai jo buvo didžiausia kaltė, kad į variklį nepakankamai vandens pripylė.

3. Naktinės “pratybos”

Apie birželio vidurį, maždaug 15-tą ar 16-tą dieną, viena mūsų dalinio baterija, t.y. 3-jų pabūklų įgulos, miške, už upelio, netoli savo stovyklos, privalėjo atlikti nakties šaudymo pratybas.

Šiuose naktiniuose manevruose dalyvavo eil. Seredinsko, eil. Vito ir mano vairuojamos tanketės. Buvo šilta vasaros naktis, apsiniaukus, bet pakankamai šviesi, kad matytume vienas kitą. “Komsomolcais” LAP pabūklus nuvilkome į kalvotą vietovę, netoli kažkokio kelio ar miško vieškelio ir, atkabinę juos nurodytose vietose, savo mašinas turėjome užmaskuoti krūmuose, toliau nuo pabūklų. O pabūklų skyrių kariams buvo įsakyta apsikasti smėlyje, jaunuolyne, gynybinėse pozicijose, ir pasiruošti kovai su “priešo” kulkosvaidžiais, kuriuos turėjo imituoti mirkčiojantys kišeniniai žibintuvėliai. “Priešo kulkosvaidininkų” vaidmuo atiteko mums - vairuotojams, kadangi visi trijų skyrių vyrai buvo užimti šaudymu iš pabūklų.

Išsidėstę nustatytose vietose, mes trys be perstojo žybčiojom žibintuvėliais, imituodami kulkosvaidžių lizdus, o į mus ginklo draugai turėjo tiksliai pataikyti iš pabūklų. Orientuodamiesi su busolėmis, jie “šaudė”, taip pat imituodami, iš tuščio, tik užsklendžiant ir atsklendžiant pabūklų spynas. Neturėjome amunicijos nei pabūklams, nei šautuvams. Vyrai veikė tiksliai, pagal karininkų komandas, todėl iš šono atrodė, kad vyksta tikros kautynės, tik be dūmų ir be ugnies, ir šūvių garsą kažkas “išjungė” - girdėjosi tik trumpos komandos ir spynų spragsėjimas. Žodžiu - žaidėm karą.

Aš, kaip “priešo kulkosvaidis”, nebuvau ypatingai užimtas, ir iškart už nugaros užgirdau svetimus garsus. Kažkoks keistas ūžesys - žlegėjimas įsijungė į mūsų “susišaudymą”. Jis gan aiškiai sklido iš kažkur netoli nuo šalia esančio vieškelio pusės, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio - “kulkosvaidžiai” ir toliau mirksėjo, o pabūklai spragsėjo spynomis. Tas ūžimas staiga pranyko, kaip ir atsirado, o mes “žaidėme” toliau.

- Rūki v verch! Nedvygatsa! (Rankas aukštyn! nejudėti!) - staiga iš už krūmų ir medžių, iš visų pusių, išgirdome komandas. Tamsoje pamatėme gausybę į mus besiartinančių juodų siluetų.

- Užteks kvailioti! Kokie čia šposai?! - kiti juokais klausinėjo, dar nematydami mus supančiųjų uniformų ir skiriamųjų ženklų, manydami, kad kiti tarnybos draugai nutarė pakvailioti.

- Molčatj! Složitj oružije i podniatj rūki! (Tylėt! Padėti ginklus ir pakelt rankas!) - išgirdome įsakmius žodžius. Matėsi, jog jie juokauti nesiruošia.

Mūsų “ugniavietes” iš visų pusių apsupo tamsiaodžiai (daugiausia “mongolai”) okupantų kariai su juodom tankistų uniformom. Dabar juos buvo galima aiškiai matyti. Atstatę savo automatinius šautuvus PPŠ, jie mus sustūmė į krūvą ir pasivarė į aikštelę - daubą, kur šviesiau, vėl pareikalavo visiems atiduoti ginklus ir parodyti kur sudėti pabūklų šaudmenys.

- Gde vaš komandir? (Kur jūsų vadas?) - buvo pašauktas manevrams vadovaujantis karininkas.

Neprisimenu kuris iš Lietuvos karininkų kartu su rusų j.ltn. Istognyj tada vadovavo, bet jie abu buvo pristatyti apsupusiųjų vadui.

"Kame priežastis? Nesuprantame, kodėl mus suimat!?..." - savo kalba stebėjosi mums priskirti rusų karininkai, kurių uniformos, tačiau, nesiskyrė nuo mūsiškių.

- Ką jūs čia nakties metu veikiate?- tankistų vadas, pulkininkas su žvaigžde ant rankovės (skiriamasis komisarų ženklas) paklausė mūsų pabūklo vadą Istognyj.

- Čia vyksta manevrai,“tovarisč komisar”! diviziono vado įsakymu, mes čia atliekame nakties šaudymo į “priešo kulkosvaidžių lizdus” pratybas! - guviai atraportavo jaunesnysis leitenantas ir paklausė - Kokiu pagrindu jūs mus suimat?

- Cha, cha, cha! Ir mes “manevruojame”, ir todėl jūs paimame į nelaisvę (“beriom v plen”)! - juokdamasis atsakė juodasis pulkininkas.

Mes supratome, kad rusų komisaras išsisukinėdamas melavo. Jie su mumis elgėsi pernelyg grubiai, kad patikėtume, jog čia tik pratybos. Tai buvo visai nepanašu į manevrus.

- Komandiry sleduite za mnoj! - įsakė užpuolikų vadas ir 2 karininkai - Istognyj ir lietuvis, su ginkluota palyda pranyko nakties tamsoje.

Greitai užgirdome užvedamos mašinos burzgesį, kuris kažkur nutolo. Mes pasilikome dauboje apsupti juodųjų ginkluotų šešėlių. Buvome susodinti ant žemės, kiekvienas pabūklo skyrius atskirai. Mus, kaip vėliau sužinojome, saugojo rusų tankų įgulos, tarp kurių buvo ir karininkų, ir kareivių. Tankistų politrukai, tuo tarpu, pradėjo mums aiškinti, jog jie iš tikro “dalyvauja menevruose”, ir dar “bendrai su mūsų divizionu”.

- Mums apie tokius “manevrus” niekas nesakė,- paprieštaravau rusiškai,- ir čia ne visas, o tik dalis mūsų diviziono, kiti dabar ilsisi,- nebuvo tinkamesnio įrodymo, kad politrukai meluoja.

Užgirdęs mano žodžius, prie manęs priėjo karininkas iš kitos grupės ir, pradėjęs klausinėti, kaip aš išmokau rusiškai, nukreipė visą kalbą į mano asmeninį gyvenimą, ir tuo gudriai išvengė atsakymo. Ir paskui, visą naktį jie mūsų klausinėjo tik visai antraeilių, buitinių dalykų, tuo būdu nukreipdami kalbą.

Aušo. Mūsų pratybos nebuvo numatytos visai nakčiai. Todėl į rytą, išsėdėjus beveik visą naktį vienoje vietoje, pasidarė vėsoka. Mes paprašėme “sargų”, kad leistų užsikurti laužą.

- Nepoložėno (negalima),- atsake tie, - “priešas” gali nustatyti mūsų dislokaciją.

- Bet “priešas” mus jau pastebėjo ir suėmė, todėl, kaip belaisviai, mes turime teisę (“imėjėm pravo”) pasišildyti,- pusiau rimtai atkirtau aš, ir visi rusai prapliupo juoktis.

- Ką aš tokio juokingo pasakiau?- paklausiau ruselių.

- U pliennych prav nebyvajet! (Belaisviai teisių neturi!) - greit paaiškino socialistinę “teisę” kažkuris iš politrukų. Vėliau aš įsitikinau, kad tikrai, jis buvo teisus - pas juos belaisviai yra beteisiai.

Kaip ten bebūtų, po to juoko įtampa tarp mūsų truputį atslūgo, ir užpuolikai leido užkurti laužą, tik liepė mums ramiai sėdėti, nes tą darbą atliksią jie patys. Matyt, ir jie buvo pakankamai sužvarbę. Rusų kareiviai greitai prinešė sausų šakų ir kaip mat įsiliepsnojo didelis laužas, apie kurį mes - belaisviai susėdome ratu, o už mūsų nugarų atsistojo okupantai. Nors kartą pasijautėme geresnėje padėtyje - mums buvo šilčiau.

Jau gerokai išaušo, kai kelyje, nuo Vilniaus pusės, pamatėme sugrįžtant mūsų vadus. Savo aiškiai sutrikusia elgsena, jie atrodė šiek tiek keistokai. Po trumpo pokalbio tarp mūsų ir jų karininkų, mums buvo įsakyta pasiimti pabūklus ir vykti į savo dalinio dislokacijos vietą. O rusai-užpuolikai, pareiškę, kad: “My svoju postavlennuju zadačiu vypolneli (savo uždavinį atlikome)",- atseit, “manevrai buvo sėkmingi, ir mes vykstame į savo dalinį” - sėdo į savo geležis ir nudžiaržgėjo mums nežinoma kryptimi.

Kai jie pasišalino, aš iš mūsų pabūklo vado kai ką sužinojau. Ruselis Istognyj sugrįžo gerokai įpykęs, ir todėl pakankamai atviras. Štai ką jis papasakojo:

Pasirodo, jog ši rusų tankų divizija nedalyvavo jokiuose “manevruose”, o naktį, slaptai traukė link Vokiečių rubežiaus, ir nuo vieškelio netikėtai pamatė mus, bežybčiojančius. Aišku, kad “bebaimiai” bolševikų vadai iškart suprato, kad juos ruošiasi atakuoti gausios lietuvių pajėgos, ir nutarė drąsiai, pasiaukojančiai ir netikėtai (“projeviv mūžėstvo i gerojizm”) užpulti ir sunaikinti priešą. Ačiū Dievui, kad jie nepradėjo pyškinti į mus iš tankų, o tik suėmė gyvus. Ir suėmę, jie vistiek įtarė, kad mes taikėmės į jų tankus, todėl du mūsų karininkus išsivežė į Vilnių, į Generalinį štabą. Ten visą naktį tardomi ir praleido ltn. Istognyj ir tas lietuvis karininkas. Rusų kontržvalgybos “specai” jų klausinėjo: “Kodėl manevrai vyko naktį?”;“Kodėl mūsų baterija manevravo būtent tada, kai jų tankų divizija vykdo svarbią užduotį?”; “Kodėl mūsų pabūklai buvo nukreipti į juos?” ir t.t. Žodžiu, jų vos neapkaltino “šnipinėjimu svetimom žvalgybom ir tėvynės išdavimu”.

Tai aiškiai parodė, kokia nuostabi “tvarkelė” “nenugalimojoje Raudonojoje armijoje” vyrauja, kai kairė nežino, ką daro dešinė. Jie nepasitikėjo net savais - rusų komunistu karininku!

Apie kokį “užpuolimą” mes tada galėjome galvoti, jeigu tuo laiku visa mūsų divizija buvo jų pačių beveik nuginkluota, nes sėdėjo be jokios amunicijos. Ir tik prasidėjus karui mūsų kariams buvo įteikta tik po penkis šovinius, kaip pasityčiojimui. O kiti pabūklai liko be šaudmenų ir karui prasidėjus.

Jau “kolegoms manevruotojams” išvykus, mes nuėjome pasižiūrėti, ką gi jie ten krūmuose, prie mūsų pabūklų veikė, kol mes suimti šildėmės prie laužo. Saulės šviesoje, visų nuostabai, mes atradome, “šompalais” subadytą smėlį. Jie netikėjo, kad mes iš tiesų neturime amunicijos!

Pabūklų vadai mus prašančiai įspėjo, kad apie tuos nakties “manevrus” niekam neprasitartume. Kai sugrįžome į dalinį ir pastatėme savo techniką į aikštelę, mums po pusryčių leido ilsėtis iki kito ryto. Visi buvome labai išvargę, ir iškart nuėjome miegoti. Kai kurie tiek buvo pervargę, kad ir pietauti atsisakė) tik vakarienę pavalgę, dar iki vakarinio patikrinimo, vaikštinėjo tarp palapinių ir dalinosi nakties įspūdžiais su savo artimais draugais.

Mūsų divizione buvo tik keletas komsomolcų, kuriuos mes gerai žinojome, o su kitais dar buvo galima atvirai bendrauti, nesibijant išdavysčių.

4. Dieniniai ”manevrai”

Toks komisaro atsakymas mus šiek tiek nuramino, bet visvien, viduje visiems dar liko daug abejonių ir klausimų. Ypač įtartinai atrodė jų išvykimo laikas ir aplinkybės.

X

Mes, komisarai, gavome telegramą, kad įvyks taktikos pratybos. Jose turi dalyvauti plk. Banys ir dar du leitenantai, todėl jie privalo atvykti į diviziją, pasiimti žemėlapius ir kitus daiktus. Taip į divizijos štabą susirinko apie 200 (80%) karininkų, ir jie sunkvežimiais buvo išvežti “rekognoskuotėn”.” (A.Martinionis - “Lietuvos kariuomenės tragedija”, 88 psl.)

X

Dar neišvežtiems karininkams buvo įsakyta raportuoti rusiškai, atseit, kad greičiau išmoktų bolševikines komandas, ir iš “lietuviškojo korpo” mes jau atvirai pavirtome grynai Raudonarmietišku daliniu.

X

(Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jackus Banys iš Rytų “kursų” nebegrįžo. Jis mirė Sibire, Norilsko konclageryje, ne kaip kariškis, o kaip paniekintas ir nukankintas kalinys. O jo brolis, taip pat Lietuvos pulkininkas, Aloyzas Banys sugebėjo ištrūkti iš paniško Raudonosios armijos bėgimo karo pradžioje, o vėliau pasitraukė į Vakarus ir mirė Amerikoje.)

X

Vėliau likimas parodė, kad tai buvo bergždžias suokalbis.

X