J. ltn. VINCAS ČERSKIS-ČERŠKUS

(1918.01.20-1977.03.27)

Vincas, kaip minėjau, buvo mūsų vyriausiasis brolis. Visom prasmėm. Jaunystėje jis aktyviai sportavo: žaidė krepšinį; mėgino ir kitų sporto šakų, kaip ir daugelis to meto jaunuolių. Buvo gabus aktorystei ir muzikai: grojo gitara, mandolina.

Vieną kartą, žiemą Vincas su Jurgiu ėjo ežero pakrante ir atsitiktinai pamatė, kaip vienas berniukas ties Upelio gatve leidosi rogutėmis nuo stataus šlaito, ir įlūžęs prasmego po ledu. Pirmasis sureagavo Jurgis ir šaukdamas strimgalviais šoko gelbėti. Bet ledas neatlaikė ir jo svorio. Tuomet į pagalbą atskubėjo Vincas. Jis ištraukė abu. Tik rogučių jiems taip ir nepavyko išgriebti... Zarasuose greitai pasklidus žiniai apie išgelbėtą skenduolį (kiek pamenu - Zarasų Pašto viršininko sūnų), miestiečiai nusprendė, kad berniukai tikrai nusipelnė medalių “Už žūstančiųjų gelbėjimą”. Bet šio valstybinio apdovanojimo įteikimas buvo tiesioginėje mūsų tėvo jurisdikcijoje. O jis, būdamas Zarasų policijos viršininku, nenorėjo specialiai išskirti savo sūnų, kad niekam nesuteiktų bent menkiausios prielaidos abejoti jo pareigingumu ar paties apdovanojimo verte. Tėvas zarasiškiams paaiškino paprastai: “Tai buvo jų pareiga”.

1936 metais, baigęs J.Būgos gimnaziją Zarasuose, Vincas tvirtai apsisprendė stoti į Karo mokyklą, Kaune. Bet buvo viena kliūtis. Tuo laiku į Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardo Karo mokyklą galėjo įstoti tik nepriekaištingos reputacijos lietuvių katalikų sūnūs. Taip Lietuva, matyt, stengėsi apsisaugoti nuo galimos Sovietų specialiųjų tarnybų įtakos mūsų kariuomenei. Vincas buvo gimęs Rusijoje ir pakrikštytas stačiatikių cerkvėje. Vien ši aplinkybė galėjo palikti brolį šiapus Karo mokyklos vartų. Be to dar ir atsižvelgus į tai, kad mama - rusė, o tėvas buvęs liberalių pažiūrų laisvamanis karininkas (po Tautininkų perversmo išguitas iš Lietuvos kariuomenės), šios studijos Vincui galėjo likti neįgyvendinta svajone.

Todėl, pasitaręs su mama ir atlikęs visus reikiamus formalumus, brolis perėjo į Katalikų tikėjimą. Su pulkininko K.Svilo rekomendacija pagaliau priimtas į Karo mokyklą Vincas, pirmiausia kaip kariūnas-kandidatas, stojo tarnauti į Šarvuočių rinktinės mokomąjį būrį. Ten pasirodęs, kaip stropus, gabus bei patikimas karys, jis po kelių mėnesių tapo pilnateisiu kariūnu.

Mokėsi jis labai gerai, nuo pat pirmojo kurso. Pagal pažymius ir pažangumą Vincas Čerskis visą laiką iki pat baigimo, buvo vienas geriausiųjų kariūnų, antrasis savo XXII-je laidoje.

Kartą, jau studijuojant Karo mokykloje, Vincui fizinio lavinimo pamokoms būtinai prireikė įsigyti teniso batelius. Jie tuomet kainavo pakankamai brangiai. tiek, kad mūsų mama niekaip nebūtų įstengus jų įpirkti. Kai apie šią problemą Vincas prasitarė vienam iš savo kurso draugų, prie jo netikėtai priėjo visai nepažįstamas kariūnas ir įteikė porą naujutėlaičių sporto batelių sakydamas:

- Imk mano. Aš manau, kad šis dydis tau tiks.

Kai Vincas pasimatavo teniso batelius (kurie jam tikrai buvo kaip tik), ir nustebęs pradėjo dėkoti bei klausinėti, kodėl visai nepažįstamas žmogus dovanoja tokią brangią dovaną, šis atsakė:

- Tu manęs gal ir neprisiminsi, bet kartą tu man gyvybę išgelbėjai. Ir dabar aš nors taip galiu atsidėkoti...

Tai buvo tas pats, kažkada po ledu palindęs berniukas.

1940 metais, Lietuvą okupavus sovietams, pagreitintai, tik po 3, o ne 4, kaip paprastai, mokslo metų, Vincas baigė Kauno Karo mokyklą, jau kaip “Liaudies kariuomenės” jaunesnysis leitenantas. Tiesa dar stažavosi Radviliškio šarvuočių rinktinėje. Su ja įžengė ir į bolševikų laikinai atiduotą Vilnių.

1941 metais Vincas Čerskis jau buvo taip vadinamo, 29-tojo teritorinio šaulių korpo, 184 Šaulių divizijos, 306 atskirojo pionierių bataliono jaunesnysis leitenantas. Kaip, prasidėjus vokiečių-rusų karui, Vincui pavyko perimti bataliono vadovavimą ir išsaugoti savo karius, aš jau rašiau.

Visas b-nas ir čia išvardintieji pasižymėjusieji sunkiomis karo meto sąlygomis su įvairiais nepritekliais, žygiuodami per dieną po 35-45 km, pelkėtais Gudijos keliais ir klastingais miškais, vien tik pėsčiomis perėjo per 2.000 km., atlikdami daugiau kaip 180 kautynių uždavinių.”

(“Karys” 1943, Nr.17, 99.psl., Z. Veliuoniškis “Mūsų vyrai Gudijos sargyboje”)

Įvykdžius šią minėtą kautynių uždavinį, su savo dalinio kareiviais buvo atšauktas į nuolatinę stovėjimo vietą, nes dalinys turėjo būti skubiai permestas į naują veiksmų vietą. Mums išvykstant, jis mums linkėjo pasisekimo, tačiau jo veidas buvo liūdnas ir susimastęs, nes dėl sužeistos kojos negalėjo savo narsiųjų vyrų vesti į naujas kautynes. Turėjo likti nuolatinėje dalinio stovėjimo vietoje.”

“J. leitenantas Č. su savo vyrais atvykęs į vieną kaimą sužinojo, kad viename name yra sustoję keletas bolševikų. Namas patylom buvo apsuptas. Tada j. leit. Č. pats vienas įėjo į namo vidų ir puolė bolševikus granata ir automatiniu pistoletu. Pats buvo sprogstančios granatos sužeistas. Keli nukauti vietoje, ir spėję pro langą pasprukti bolševikai buvo sunaikinti apsupusių kaimą kareivių.” “Rytai, 1943 liepos mėn.”

(“Karys”, 1943.IX.4. Nr.36 (1198), 219 psl.)

Iš tikrųjų, kiek man žinoma, viskas buvo truputį kitaip.Vincas labai gerai sugyveno su to kolchozo (kuriame stovėjo jo būrys) pirmininku ir kitais gudais kaimiečiais. Švara ir tvarka šie subolševikinti ūkininkai jau nepasižymėjo. Atsimenu, kaip brolis mamai ir kitiems namiškiams vaizdžiai nupasakojo savo pokalbį su pačiu “civilizuočiausiu” kaimiečiu - kolchozo pirmininku. Tas, sako, išdidžiai porina apie savo kaimą: “U nas vsio jestj, i kultura i vsio!”, o viena ranka valosi sau nosį į kelnes, o kita pažastį kasosi.

Bet nežiūrint savo tamsumo, gudai kolchozininkai buvo geraširdžiai žmonės ir su Vincu labai neblogai sutarė. Tik mūsų kariams ir kaimiečiams pastoviai ramybės neduodavo bolševikų partizanai, dažnai atsilankydami į kaimus, ir terorizuodami vietinius gyventojus. Tie dažniausiai būdavo iš nespėjusių pabėgti bolševikų aktyvistų ir sovietų kareivių bei karininkų.

Kartą į tokį kaimą ir atsilankė neprašyti svečiai. Apsistoję vienoje gudo sodyboje, jie gėrė degtinę ir reikalavo maisto. Tame name buvo šeimininkas ir jo jaunas sūnus. Bolševikai po puotos buvo pasiruošę į mišką prievarta išsivesti ir šeimininko sūnų. Tėvas, žinoma, visai nenorėjo, kad jo sūnus taptų raudonuoju banditu. Todėl, sulaukęs proga, pasišalino ir nubėgo pranešti lietuvių dalinio vadui, kuriuo, kaip minėjau, kaimiečiai visiškai pasitikėjo.

Atskubėję Vinco būrio vyrai apsupo tą sodybą, bet nepuolė - pasislėpė, nes viduje dar buvo likęs vienas civilis - gudo sūnus. Reikėjo jį išgelbėti, Tada Vincas vienas nuėjo į sodybą, o savo vyrams pasakė, kad šaudytų tik po to, kai jis iššaus signalinę raketą, atrodo, raudoną. Gerai mokėdamas rusiškai, jis tikėjosi, kad gal pavyks įkalbėti bolševikus pasiduoti ir taip išvengti bereikalingų aukų.

Ko gero viduje buvo tamsu, ar Vincas nepažino jaunojo gudo. Nes, kai jis įžengė pro trobos duris, vargšas gudelis, norėdamas padėti mūsų kariams, staigiai stvėrė už šalimais sudėtų bolševikų ginklų, norėdamas juos nuginkluoti. Brolis sureagavo instinktyviai (ir tai virto didele tragedija!). Jis pamanė, kad tai bolševikas, ir iš savo “Maschinenpistole” paleido seriją į jaunuolį. Ką nors pakeisti jau buvo vėlu. Matydamas, kad gudelis jau žuvęs ir raudonieji griebiasi už ginklų, jis metė granatą, bet išlėkdamas atgal pro duris, užmiršo pasilenkti, ir galva smarkiai kalė tiesiai į staktos viršų. Pargriuvo viduje... Sprogusi granata jam labiausiai sužeidė kojos pėdą, po ko jis dar ilgai nešiojo ortopedinį batą.

Po šio įvykio, aš aplankiau jį Kauno Karo ligoninėje. Bet į klausimą, kas atsitiko, Vincas tik atsakė: “Ai, ėjau pas mergas, parkritau ir susižeidžiau”.

Visas detales aš vėliau sužinojau iš jo būrio vyrų.

Vincas labai pergyveno, kad, per lemtingą apsirikimą, jis nušovė šeimininko sūnų.

Po to scenoje, papuoštoje Fiurerio, Basanavičiaus, tautine ir Reicho vėliavomis, j. ltn. Č. vadovaujant, buvo atliktas j. psk. M. parengtas poezijos, muzikos ir dainų montažas „Mūsų kelias“. Padainuota keletas tautinių, karinių dainų, padeklamuota eilėraščių ir paskaityta keletas linksmų feljetonų. Pirmą kartą suorganizuotas stygų orkestrėlis neblogai pasirodė. Pakilia nuotaika baigtas minėjimas. Gal būt, prisidėjo prie geros karių nuotaikos ir tai, kad Vasario 16 d. išvakarėse batalionas sėkmingai įvykdė vieną svarbų kautynių uždavinį, be jokių sau nuostolių paėmė daug bolševikų belaisvių, ginklų ir stambų karo grobį.“

Tuomet Vinco dalinio vyrai ruošėsi eiliniam žygiui, kurio kelias ėjo pro pavojingą Gudijos mišką. Norėdamas išsiaiškinti ar tas kelias yra saugus, vadas, kaip ir priklauso, išsiuntė į priekį žvalgybinį būrį, kuriam vadovavo toks labiau paradinis karininkas j. ltn. Litvinas. Net karo sąlygomis baltas pirštines mėgstantis mūvėti Litvinas užduotį atliko atmestinai. Galbūt pabijojo ar tingėjo kiek giliau išžvalgyti vietovę. Ir, kai Vinco jau visas dalinys žygiavo per tą mišką, jie netikėtai užėjo ant NKVD diversantų pasalos. Pasipylė kulkų lietus, ir pirmam aišku kliuvo Vincui, nes, kaip ir visuomet, jis ėjo voros priekyje. Brolį tada sužeidė į krūtinę (bet ačiū Dievui nesunkiai) ir jis krito vietoje.

- Dėdė sužeistas! – sušuko šalia ėjęs karys.

Vincas savo karių tarpe turėjo draugišką pravardę „dėdė“. Nors amžiumi ir nedaug skyrėsi, o už ne kuriuos net ir jaunesnis buvo, jį taip visi ir vadino. Jis nemėgo, kai į jį kreipiamasi oficialiai. Savo kariams jis pats nurodė į jį kreiptis verčiau „dėde Vincai“, nei „Tamste vade“. Kai vyrai išgirdo, kad „dėdė Vincas“ sužeistas, jie puolė ne atgal, ar kur slėptis į priedangą, o visu būriu į priekį, ir keliese supuolę, pasiaukojamai, kas kūnais, kas ugnimi uždengė savo vadą. O likusieji su didžiuliu įniršiu ir drąsa atakavo bolševikus ir tą jų pasalą kaip mat ištaškė į šipulius.

Lai šios pirmosios Geležinio Kryžiaus “kregždės” būna mums pavyzdžiu vykstančiose likiminėse kovose”

(“Karys”, 1944.V.13, Nr.19 (1233), psl. 6, sk. “Mūsų gyvenimas”, j. psk. J. Janulaitis “Narsūs kariai apdovanoti Geležiniais Kryžiais”)

“Lietuvių batalionų vyrai puikiai pasirodė kovoje su bolševizmu. Tai patvirtina įvairūs pasižymėjimo ženklai, puošę jų krūtines. Vokiečių karo ir policinė vadovybė, matydama mūsų karių sugebėjimus bei narsumą per kautynes, be daugelio kitų pasižymėjimo ženklų, apdovanojo juos garbingu Geležinio kryžiaus ordinu. Šį II klasės apdovanojimą gavo leitenantai Vincas Gumauskas, Vladas Ašmontas, jaunesnysis leitenantas Vincas Čerskus, jaunesnysis puskarininkis Antanas Bendoraitis, grandinis Vaclovas Jermolka, eiliniai Mikas Vaičekauskas ir Kazys Čalkevičius.”

Baigiantis karui Vincas kartu su broliu Kostu, seserim Ona ir motina pasitraukė į Vokietiją, iš kur emigravo Kanadon. Pradžioje kelis metus augino tabaką, vėliau įsigijo alinę Winsor'e ir su šeima bei samdomais tarnautojais ją išlaikė. Pašlijus sveikatai, alinę pardavė. Vincas visada buvo visą mūsų šeimą vienijantis veiksnys.

J.R.”