Tai nebuvo tas įprastas rusų komunistų išradimas kokiais garsus Sibiras ir visas sovietynas. Tokių čia dar nespėta įrengti. Čia buvo tik laikina karo belaisvių stovykla, kokių Liepojos miesto pakraščiuose po “išvadavimo” išdygo bent keliolika. Daugiausia jos buvo po atviru dangumi, žvyrduobėse bei šiaip kokiose neapgyvendintose dykrose. Tos stovyklos būdavo tveriamos paprastai - NKVD-istų “gyvatvore” bei atžymint žemėn įkaltais kuoleliais, prie kurių buvo prikalamos lentelės su užrašu “ZONA” (lotyniškom raidėm! - žingsnelis į “Bendrus Europos namus”).

Būtent tokią “Zoną” mes ir priėjome. Žvyrduobėse, ginkluotų NKVD-istų - mongoloidų apsuptyje, matėsi labai daug vokiečių karo belaisvių. Mūsų palydovai perdavė mus kažkokiam tos siauraakės sargybos viršininkui ir, nuoširdžiai su mumis atsisveikinę, grįžo į savo dalinį.

Tik dabar mes pajutome, jog jau esame tikri belaisviai - iš čia jau nebus įmanoma ištrūkti.

Pirmiausia tie mongoloidų rasės kareiviai liepė atidaryti kuprines ir kruopščiai patikrino jų turinį. Bet nieko neatėmė, tik pas kai kuriuos iš mūsiškių rado dar neatidarytas mėsos konservų dėžutes; tai pareikalavo jas atidaryti. O kai šie paklusniai, nieko neįtardami, su savo kišeniniais peiliukais atidarė visas “įtartinas” dėžutes, peiliukai buvo paprasčiausiai atimti - “trofėjus”. Apetitas atsirado bevalgant. Po šio patikrinimo jie įsakė visus laikrodžius, peiliukus bei žiebtuvėlius sudėti į “egzekutorių” tam paruoštą kepurę. Deja, jau ne visi turėjo laikrodžius bei kitas smulkmenas. Be to, kiti savo asmeninius menkniekius dar plaukiojant “Hamburgu” geravališkai išdovanojo blizgučių išalkusiems “Naujojo pasaulio” atstovams.

Bet plėšikautojams nebuvo gana. Jie godžiai tikrino visas kišenes ir liepė iki alkūnių atraitoti rankoves. Neradę daugiau jokių “trofėjų”, įvarė į žvyrduobę, kiekvieną įkandin “pašventinę” šautuvų buožėmis.

Dauboje atradome tūkstančius belaisvių iš visokiausių dalinių. Paskendome vokiečių karių minioje. Nustebę kareiviai ir karininkai apipuolė mus klausinėti, kaip mes “jūreiviai” galėjome patekti į belaisvę. Čia mes buvome pirmieji su tokia uniforma. Tikrieji vokiečių jūreiviai (“Kriegsmarine” ) turėjo galimybę pabėgti su savo laivais į Hamburgą ir kitas šalis, ir tuo pasinaudojo. Tad visiems teko kantriai pasakoti apie mūsų nepavykusį bėgimą bei kitus nuotykius.

Artinosi naktis, kurią teks praleisti po atviru dangumi. Buvo gana vėsoka. Mes čia atėjome su palyginti plonais jūreivių darbiniais rūbais, bet iš tvirtovių sandelių kiekvienas dar turėjome pasiėmę po šiltą, žieminę karišką milinę. Tad būsima žvarbi gegužės naktis žvyrduobėse neatrodė baisi.

Baiminomės ne dėl šalčio, o dėl mūsų juodų “angeliukų”. Vokiečių belaisvių buvome jau perspėti, kad artima kaimynystė su jais yra pavojinga gyvybei. NKVD “sargybiniai” naktimis užpuldinėdavo miegančius belaisvius ir atiminėjo laikrodžius bei kitus daiktus. Dažnai pasitaikydavo, kad belaisviai, nenorėdami skirtis su savo asmeniniais daiktais, priešindavosi, tad buvo mušami šautuvų buožėmis, užmušami ar užbadomi durtuvais. Todėl beginkliai belaisviai traukėsi į žvyrduobių vidurį, kuo toliau nuo apsupimo žiedo pakraščių. Mes irgi nutarėme trauktis kuo toliau nuo enkavedistų. Bet nors ir būdami pakankamai saugiame atstume nuo jų, nors ir išvargę, niekaip nesudėjome akių. Per visą juodą naktį tai šen, tai ten girdėjosi pavieniai šūviai ir sužeistųjų aimanos. Kas pasakė, kad karas jau baigėsi!?...

Auštant rytui, užpuldinėjimai ir žudynės aprimo (NKVD vampyrai juk visuomet bijojo šviesos). Išvarginti naktinio košmaro iki 10 valandos galėjome saugiau nusnūsti.

Apie 11 val. prie žvyrduobių atvažiavo amerikoniškas (“Amerika mums padės!”) džipas ir iš jo iškerėplino keletas skeltanagių NKVD karininkų, kurie davė įsakymą visiems belaisviams rikiuotis į koloną. Sukilo, subruzdėjo visos žvyrduobės ir po kiek laiko visi išsirikiavo į ilgą ir plačią koloną, po 10 žmonių gretose. Mus suskaičiavo.

Deja, ne visi pakirdo po šiurpios nemigo nakties. Stovyklos pakraščiuose liko gulėti apie 30 karių, “laimingai” sulaukusių “taikos” (dėl laikroduko ar peiliuko!)...

Ruseliai greit, be ceremonijų keliems gyviems nužudytųjų kolegoms įdavė kastuvus ir įsakė lavonus čia pat, žvyrduobėse pakavoti.

O žudikai toliau ramiai dirbo savo darbą. Perskaičiavę kelis kartus gretas ir susumavę, jie atskyrė 500 belaisvių, tarp kurių pateko ir visa mūsų “Hamburgo” įgula. Mus tuojau apsupo apie 50 automatiniais šautuvais (kad gudriau - rusų vadinamais “avtamaty”) ginkluotų NKVD mongoloidų ir įsakė žygiuoti iš žvyrduobių vieškelin, kuris vedė į vakarus, t.y. Lietuvos pusėn. Tik paėję tuo vieškeliu keletą kilometrų, mes įsukome į plentą, kuris vedė į Skuodą.

Kolona jau buvo perrikiuota po penkis gretose. Mes stengėmės būti visi vienoje gretoje: Dūda, Arbačiauskas, aš ir tiedu vokietukai, kurie su mumis buvo nuo pat pradžių. Na, o likusieji du ėjo kitoje gretoje, paskui mus.

Plėšikavimas tęsėsi. Vėl buvo reikalaujama atiduoti laikrodžius bei kitus menkniekius. (Tai suprantama - juk rusų daug, o laikrodžių maža). Daugelis belaisvių jau buvo patikėję, kad jau gali pasijusti laisviau ir iš savo slaptaviečių viešumon išsitraukė laikrodžius ar kitus savo išsaugotus daiktus. Nors ir siaurom akim, čekistai tai matė. Tie kurie buvo konvojaus pastebėti, tuoj pat būdavo ištraukiami iš kolonos ir “apšvarinami”. Menkiausias pasipriešinimas buvo čia pat baudžiamas buožėmis. Tai buvo tik pradžia. Bevedant, kai kurie iš kolonos buvo grubiai ištempiami ir be jokios priežasties, pavedus keletą žingsnių nuo žvyrkelio į šalį, sušaudomi. Iš pradžių mes nesupratome, kodėl jie taip elgiasi, kuo nusikalto tie nelaimingieji. Man tai labai priminė kelionę į Červenę. Tas pats braižas. Negi vėl visus iššaudys?

Bet neužilgo per koloną nuvilnijo žinia, kuri manęs nenuramino: “šaudomi kitataučiai”, t.y. visi ne vokiečių kilmės. Paskui šį siaubingą pranešimą tokiu pat būdu atėjo vokiečių perspėjimas: ”Jei dar kolonoje liko tokių, lai jie kalbasi tarp savęs tik vokiškai.” “Jie žudo tik savo tautiečius ir baltiečius...”

“Tik”... Nežinau kiek iš viso kolonoje, bet “TIK” mūsų eilėje tokių buvome trys!

“Tie, kurie nemoka kalbėti vokiškai, tenekalba eidami kolonoje visai!” - šnibždėjosi gretos, o mes ir mokėdami nelabai ką iškalbėjome,- džiūvo burnos.

Po mielų, bet trumpų “atostogų” “Hamburge” mus vėl užgriuvo baisi neviltis. Nors tokį bolševikų elgesį ir buvome numatę dar anksčiau, prieš nelaisvę, bet vistiek ši žinia mus stipriai sukrėtė. Keista, kad tarp belaisvių atsirado tokių (amžinąją jiems atilsį) naivuolių, kurie tikėjo rusų “humaniškumu” ir nesisaugodami kalbėjosi gimtąja kalba. Jie dar nežinojo, kad neverta su rusais “žaisti ruletę”...

Kaip vėliau paaiškėjo, mūsų kolonoje buvo nemažai estų, latvių, bei lietuvių. Buvo ir rusų - “Vlasovo armijos” kareivių, kurie gausiai tarnavo vokiečių pusėje, taip vadinamoje “Rusiškoje išlaisvinimo armijoje” (“ROA” – “Ruskaja Osvoboditelnaja Armija”). Tad kolona po truputį retėjo, savo bendražygius palikdama nežinomuose Latvijos ir Lietuvos pakelėse.

Keliavome visą naktį. Pradžioje, iki sutemų “sargybiniai” - NKVD-istai ėjo atokiau nuo belaisvių kolonos, už plento griovių. Temstant jie jau ėjo pagrioviais, įdėmiai stebėdami mus bei klausydamiesi pokalbių. Suprantama, šie pavojingi laukų ir “Partijos” tvariniai nemokėjo vokiškai. Jie stengėsi išgirsti nevokiškus žodžius.

Gerokai pritemus, koloną sustabdė poilsiui. Sargybos vyresnysis įsakė susėsti dešinėje kelio pusėje, iki griovio, ir leido, kam reikia, atlikti “gamtos reikalus” kairėje kelio pusėje - griovyje.

Visiems norėjosi ne tik gerti, bet ir valgyti, bet apie jokį maitinimą nebuvo nei kalbų. Turėjome maitintis iš savo atsargų. Tada labai pravertė mūsų maisto krepšiai, kurie dar nebuvo visiškai tušti. užteko ir patiems pasistiprinti, ir pasidalinti su tais, kurie nei plutelės neturėjo. Bet buvo ir tokių, kurie, nesilaikydami krikščioniškų priesakų, užkandžiavo paslapčiomis, nesidalindami.

Po valandos vėl žygiavome tolyn. Prieš tai enkavedistai dar kartą įspėjo, kad eidami kolonoje garsiai nekalbėtume, nei žingsnio neišeitume iš rikiuotės: būsim nušauti be įspėjimo. Antrą kartą mus perspėti jau nereikėjo, ypač apie pastarąjį- paskutinį jų įsakymą. Mes dar dieną jau buvome patyrę jų neišmatuojamą žiaurumą. Vienas belaisvis, turbūt aistringas rūkorius, beeidamas kolonoje, pamatė kiek šone gulinčią nuorūką. Nieko neįtardamas, tas vargšelis kokius du žingsnelius žengė iš kolonos į šalį ir pasilenkęs jau siekė tos nusususios, apkramtytos nuorūkos. Ten ir susmuko nuo "PPŠ" serijos. Žingsnelis po žingsnelio ir... Nežinau ar spėjo jis pačiupti tą brangiausią pasaulyje (jam) šiukšlytę ar ne. Taip NKVD mus įspėjo kad, “nikotinas labai kenkia sveikatai”.

Po to daugiau niekas nenorėjo rizikuoti net pusę žingsnelio žengtelti į šoną.

Per koloną greit nuvilnijo murmesys - visi prašė vandens. Bet dar kokius keliolika kilometrų teko žingsniuoti ištroškusiems, kol antrą kartą sustojome poilsio, netoli kažkokio vienkiemio.

Kareiviai iš kolonos išsivedė penkis belaisvius ir nusivarė į tą sodybą. Tik po poros valandų mes pamatėme juos sugrįžtant. Belaisviai lėtai tempė vežimą, kuriame buvo statinė su vandeniu. Ūkininkas vandens davė, o arklio neturėjo (gal tik paslėpė nuo “išvaduotojų”). Užteko ir atsigerti, ir tuščias gertuves pripildyti.

Po kokios valandos tęsėme žygį be ypatingų nuotykių. Visą kelią ėjome panarinę galvas, per daug nesidairydami į šalis. Taip ir nepastebėjau, kada kirtome sieną ir įžengėme į “išvaduotą” Lietuvos Respubliką. Buvome dar kartą trumpai sustoję, kol tolumoje išvydome miesto trobesius.

Skuodą priėjome tik kitos dienos rytą. Prieš pasiekiant miestelį, kolona keletą kartų ilsėjosi. Praėję Skuodą, miesto pakraštyje priėjome vienkiemį, kuriame stovėjo didelis klojimas, aptvertas spygliuota viela. Tai buvo pirmasis komunistinis lageris, labiau panašėjantis į jų tradicinį, kurio gyvenime dar nebuvau patyręs. Jis dar buvo galutinai neįrengtas. Prie klojimo buvo privežta miško medžiagos gultams (“narams”) daryti. Tuoj buvome išskirstyti darbams: vieni turėjo sukalti gultus, kiti - kieme iškasti duobes ir įrengti išvietes.

Darbai buvo vykdomi sparčiai ir tvarkingai. Vadovavo civilis lietuvis geležinkeliečio uniforma. Jis buvo atsiųstas iš miestelio ir neblogai kalbėjo vokiškai. Bet mes laikėmės atokiau nuo to žmogaus, ir stengėmės su juo nebendrauti (suprantama kodėl), nors ir labai knietėjo sužinoti apie padėtį Lietuvoje ir apie tautiečių nuotaikas, antrą kartą sugrįžus rusui. Nors tai buvo galima ir patiems numanyti: jau matyti vaizdai, vedant koloną, man davė aiškiai suprasti, jog jie atėjo vėl žudyti ir naikinti mūsų tautą.

Vėlai vakare darbai buvo baigti ir mes, visa kolona suėjome į tą klojimą. Pasiskirstę “narus”, išvargę ir nemiegoję, visi greitai sumigome, net nepagalvoję apie valgį.

Naktis praėjo ramiai, be jokių žudymų ir plėšikavimų. Ryte pažadino trimito garsai - mus kėlė kariškai! Visi nuskubėjo praustis į lauką, kur jau buvo įrengtos prausyklos. Prie vartų buvo pastatytos keturios lauko virtuvės, kurių katiluose jau garavo kažkoks viralas.

Po rytinės ruošos visus išrikiavo ir dar kartą suskaičiavo. Po patikrinimo, išskirstę į keturias eiles, įsakė tvarkingai eiti prie lauko virtuvių, kur bus duodamas maistas - sriuba. Sriuba buvo gan tiršta ir skani - virė patys vokiečių belaisviai. Be to, dar gavome po samtį košės bei kepalėlį vokiškos kareiviškos duonos. Dviems kareiviams po vieną kepaliuką, skirtą visai dienai (ko pilnai už teko).

Mes - lietuviai net valgydami laikėmės arčiau vienas kito ir, kai šnekėjomės, tik tylomis ir atokiau nuo kitų.

Po sočių pusryčių, apie 10 val. į lagerį atėjo keletas rusų karininkų, kurie įsakė vėl visiems išsirikiuoti kolonoje po 10 belaisvių. Vėl buvo perskaičiuota kolona ir tuomet vienas iš atvykusių rusų karininkų, NKVD majoras gan taisyklinga vokiečių kalba kreipėsi į belaisvius:

- Nugalėjusi Sovietų armija-išvaduotoja yra humaniška ir neturi jokių keršto užmačių prieš jus, buvusius vokiečių-fašistų kareivius ir karininkus. Nors jūs ir esate belaisviai, bet čia galite nesislėpdami laisvai nešioti savo skiriamuosius ženklus ir kovose užtarnautus apdovanojimus. Visi karininkai, viršilos ir puskarininkiai bus atskirai apgyvendinti jau paruoštame, atitvertame barake. Mes išlaikysime viršenybę ir jie bus paskiriami darbų brigadininkais bei vykdytojais. Tad visi buvę karininkai bei puskarininkiai turi išeiti iš kolonos ir išsirikiuoti prie “vachtos”, kur jiems bus duoti tolesni nurodymai.

Prie vartų (“vachtos”) vangiai išsirikiavo apie tris dešimtys nesislepiančių karininkų (nors mes gerai žinojome, kad jų yra kur kas daugiau). Mes stebėjomės, ne tuo, kad tiek mažai jų išėjo prie “vachtos”, bet tuo, kad dar atsirado tiek daug naivuolių, kurie patikėjo rusais. Savuosius bendražygius mes jau buvome perspėję, kad tie ir liktų “eiliniais kareiviais”.

NKVD majoras toliau tęsė savo prosovietinę “agitaciją ir propagandą”. Jis įtaigiai aiškino, kad kituose belaisvių lageriuose jau aktyviai steigiamos “Freies Deutschland” (“Laisvosios Vokietijos”) partijos kuopelės į kurias stoja daugelis vokiečių belaisvių. Todėl ir šiame lageryje turėtų atsirasti tokia “pažangi” organizacija.

Po agitacinės prakalbos visiems belaisviams įsakė išsiskirstyti, išskyrus tuos, kurie jau stovėjo prie vartų. Atvirieji karininkai vėliau buvo sušaukti į atskiras patalpas ir vėl agituojami bei instruktuojami.

Taip apie savaitę laiko mes nieko nedirbome ir buvome palyginus gerai maitinami. Todėl tik slankiojome iš kampo į kampą ir galvojome, ką gi jie čia su mumis nuspręs daryti. Patys bolševikai, tuo tarpu, netinginiavo (nors tai keista!) Jie aktyviai “dirbo” ideologinį darbą (“rabota s liudmi”).

Į mūsų lagerį sunkvežimiais ar džipais beveik kasdien buvo atvežami belaisviai iš kitų lagerių. Tai buvo “pažangieji” vokiečiai - raudonieji agitatoriai. Jie ant rankovių buvo pasirišę baltus raiščius su raidėmis “F.D.” ir visus belaisvius karštai ragino stoti į “Laisvosios Vokietijos” partiją. Be šios, dar buvo kuriama ir “Socialistų partija”. Taigi, komunistų agitacinė-propagandinė “mašina” dirbo su dideliu įkarščiu.

Kai kurie iš atvažiavusių baltaraiščių pasilikdavo keletui dienų ir sudarinėjo sąrašus. Taip jie surašė visus lageryje esančius belaisvius.

Pažįstami vokietukai atnešė mums liūdną žinią: lageryje yra įleisti rusų kontržvalgybos agentai, kurie “dirba” perrengti vokiškomis uniformomis ir gerai moka kalbą. Jie visaip stengiasi iššniukštinėti, kiek ir kokių tautybių yra ne vokiečių, kokiuose daliniuose tarnavo belaisviai ir kokios buvo jų pareigos ir t.t. Todėl mums patarė būti itin atsargiems:

- Kas nemokate gerai kalbos, išsiskirstykit atskirai po vieną tarp patikimų vokiečių grupelių ir stenkitės išmokti, nes jūsų visų gali laukti toks pats likimas, kaip ir tų, kurie buvo ištempti bevedant koloną.

Tą perspėjimą ir patarimą greitai perdaviau visiems savo tautiečiams bei latviams ir estams, kuriuos jau pažinojau. Sukruto ir vokiečiai. Daugelis tų, kurie turėjo kryžių ar kokių kitų apdovanojimų, gautų už pasižymėjimus kare, dabar stengėsi kuo greičiau jais atsikratyti (išmesdami išvietėse).

Vokiečiai karininkai, tarp jų ir tiedu, kurie plaukė ir buvo su mumis, ėmė pergyventi dėl galimų išdavysčių. Bet, jų laimei, tarp vokiečių tokių nepasitaikė.

O lageryje jau “tvėrėsi” komunistų (“socialistų”) partija ir “Freies Deutschland”. Eiliniai vokiečių kareiviai, užsilipę į specialiai įrengtą tribūną, kvietė rašytis į vieną iš šių bolševikinių organizacijų, žadėdami, kad visi užsirašiusieji galės grįžti į savo tėvynę, atstatyti Vokietiją - “naująją”, “demokratinę”.

Po poros savaičių į lagerį atvyko keletas rusų karininkų, kuriuos atlydėjo baltaraiščiai vokiečių belaisviai - keli eiliniai ir vienas karininkas. Jie atvyko “susumuoti” “darbo su žmonėmis” rezultatų.

Pradžioje įsakė visiems išsirikiuoti. Po to tiems, kurie įsirašė į kurią nors “pažangią” partiją, liepė iš rikiuotės ir eiti į baraką. O likusiems “nepartiniams”, kurių suskaičiavo daugiau nei 300, įsakė išsirikiuoti eilėmis po penkis. Rusų karininkai dar kartą perskaičiavo koloną ir paskelbė, kad turėsime atstatyti išsprogdintą geležinkelį ir geležinkelio tiltą (t.y. dirbsime čia, vietoje, naujajai “demokratinei” Lietuvai).

Su įprasta NKVD siauraakių apsauga mus išvedė pro lagerio vartus.

Atstatinėjome geležinkelio atkarpą Skuodas-Priekulė-Darbėnai. Juodai dirbdavome ištisą parą, pasikeisdami, trimis pamainomis po 100 belaisvių.

Kol dirbome arti lagerio, tai valgis (sriuba bei košė) buvo atvežamas dar karštas. Bet bedirbdami nutolome keletą kilometrų toliau nuo lagerio, ir maistą gaudavome jau atvėsusį. Dirbdami pamainomis, ilsėtis galėjome “net” po 16 valandų. Iš abiejų pusių saugomi sargybos, miegojome ir ilsėjomės čia pat, prie geležinkelio, po atviru dangumi.

Trims daugiau nei šimtinėms “brigadoms” vadovavo lietuviai geležinkeliečiai bei NKVD karininkai. Plūkėmės neatsitiesdami, sargybinių šiurkščiai raginami “daugiaaukščiais” keiksmais ir beržiniais vėzdais.

Tas beržo kuokas nešiojosi neginkluoti enkavedistai. Jie buvo paskirti mūsų “brigadininkais” ir “ganė” po 50 ir daugiau žmonių.

Šiuos vėzdus jie retokai panaudodavo. Man, bent, tada neteko jų ragauti. Bet tokia laukinė “vadovavimo” priemonė atrodė gan grėsmingai, todėl ir pervargus vengdavome simuliuoti. Imperijos piemenys savo darbą žinojo - už nugaros buvo daugiamilijoninė patirtis.

Bet buvo atvejų, kai ir jie “prasimankštindavo”. Kai “brigadininkui” keletą kartų pakartojus, koks lėtesnės nuovokos vokietis kažką savo kalba sumurmėdavo, visvien nesuprasdamas, ko tas ruselis iš jo nori (retai kuris vokietis suprato rusiškai), tai vietoj paaiškinimo, gaudavo mediniu vėzdu per nugarą ar šoną. Po “kontakto”, tuo pačiu vėzdu rusas rodydavo į tą darbo objektą, kurį belaisvis privaląs atlikti. Taip NKVD vokiečiams dėstė pagreitintą rusų kalbos kursą.

Neužilgo aš vėl tapau savo brigados “vertėju”. Mano paslaugų dažnai prireikdavo tiek darbo, tiek poilsio metu. Sargybiniai kažkodėl pradėjo slėpti savo įgimtą įžūlumą, ir daugumas jau geruoju, mainais į maistą, prašinėjo belaisvių laikrodžių, žiebtuvėlių, peiliukų ir kitų smulkmenų, kurios taip viliodavo ir tebevilioja “pažangiausios pasaulyje” imperijos piliečius.

Pradžioje labai nustebome, dėl tokio nenatūralaus rusų enkavedistų elgesio. Bet neįprasto “mandagumo” priežastis greitai paaiškėjo: pasirodo, kad visoje bolševikų kariuomenėje buvo paskelbtas griežtas įsakymas, draudžiantis atvirus plėšikavimus, žudynes bei smurtą. Už jo pažeidimą grėsė sušaudymas. Turbūt (kaip dažniausiai su komunistais būna) apie tai pradėjo plačiai rašyti pasaulio spauda ir jie, išsigandę viešumo, pagaliau ėmėsi šiokių tokių priemonių.

Iš maistą atvežančių belaisvių sužinojome, kad lageryje atskirai surašinėjami visi belaisviai austrai. To pareikalavo Laikinoji Austrijos vyriausybė, su sovietais susitarusi gražinti į tėvynę visus savo piliečius.

Bet mūsų kolonos kol kas dar niekas ir neketino registruoti - rusai nenorėjo lengvai atiduoti nemokamos darbo jėgos. Mes dar turėjome užbaigti geležinkelio bei tiltelio atstatymo darbus, kurie jau artėjo prie pabaigos.

Paskutinę darbų dieną, savaitės pabaigoje, į darbą pajungė visą koloną. Visos trys belaisvių pamainos per vieną dieną turėjo užbaigti tiltelį bei gelžkelio pylimą.

Čia komunistai vėl pasižymėjo “išradingumu”. Tik nuo vėzdo “politikos” jie perėjo prie muzikos. Iškvietę rusų karinį dūdų orkestrą, vietoje “matų” ir kuokų, liepė mus raginti muzikiniais garsais. Pasijutome kaip kokios melžiamos “piatilietkos” karvės, kurioms viršplaninį “išmilžį” bandoma padidinti komunistinėmis “čiastuškomis”. Vargu, ar ta jų dūdų muzika nors kiek pakėlė “darbo našumą”, net mūsų Dūdai. Tai labiau buvo panašu į pasityčiojimą.

Dūdoriai putė net iki pusiaunakčio, kol visi darbai buvo užbaigti. Nuo darbo ir “griežimo” nuvargę, be ilgesnio poilsio, buvome nuvesti į lageri. Visai nuvaryti, kaip maišai sukritome ant narų ir iškart užmigome.

Mūsų šimtinių niekas nežadino, tad miegojome iki pietų. Vidurdienį atsikėlę ir papietavę, sužinojome, kad visi tie, kurie atstatinėjo geležinkelį, turi eiti registruotis pas belaisvius-registruotojus, surašinėjančius visus Austrijos piliečius.

Daugelis austrų belaisvių siūlė ir mums, baltiečiams, užsirašyti į tuos sąrašus, nes esą greit visi austrai bus grąžinti į tėvynę, taigi ir mes galėsime išvengti bolševikinių represijų. Jeigu nenorėsime ten pasilikti, iš Austrijos mes jau galėsime laisvai vykti į bet kurią kitą laisvą šalį. Pasiūlymas buvo gana viliojantis ir gan realus. Lageryje aš laikiau išsaugojęs vokišką taip vadinamą “kario knygelę” ("Soldbuch"), kurią dar Brombergo ligoninėje, kai ten gydžiausi “faustpatrono” padarytą žaizdą, man dovanojo grafaitis Wilie von Eckartsberg nuo Soldino. Tai buvo jo Rytų fronte žuvusio brolio Harrie (ar Erich) “kario knygelė”. Pradžioje ją laikiau prisiminimui, bet pakliuvęs į belaisvių lagerį, nutariau pasinaudoti ir visur registravausi kaip Erich (Harrie?) von Eckartsberg.

Tad turėdamas tokį “aristokratišką” dokumentą galėjau drąsiai apsimesti austru (ypač su savo “minkštu” vokiečių kalbos akcentu) ir vykti į “tėvynę”. Galėjau, bet neužsirašiau. Nedrįsau rizikuoti ir vienas atsiskirti nuo savo likimo draugų. Be to, galvojau, kad likdamas “vokiečiu” galėsiu kažkaip pasiekti namus...

Po to ne kartą karčiai gailėjausi, kad tada nesurizikavau. Gal būtų pasisekę?!...

Taigi mes, nepasinaudoję nuoširdžiu austrų patarimu, užsirašėme kaip “vokiečių tautybės” belaisviai. Mano bendradaliai irgi tikėjosi, kad gal, kokiais nors būdais pavyks ištrūkti į laisvę.

Tuo metu, kaip jau rašiau, lageryje intensyviai dirbo bolševikų žvalgyba, kuri jau spėjo išaiškinti keletą silpnai vokiškai kalbėjusių baltijiečių. Tai buvo tik pradžia. Greitai viens kitą išsiduodami, į “juodus” NKVD sąrašus pakliuvo ir daugelis estų, latvių bei keli lietuviai, kurie visi (dažniausiai prievarta) tarnavo vokiečių kariuomenėje. Nors vokiečiai ir stengėsi visokiais būdais mus “maskuoti”, bet dėl menkos patirties (“bendraujant” su NKVD) ir dėl paprasčiausio žioplumo ruseliai per kelias dienas “išraškė” visus pabaltiečius. Žinoma, ir aš į tą tarpą pakliuvau. O “siūlo galą” jiems pavyko sučiupti tada, kai registravo austrų tautybės belaisvius. Atsirado keletas “įžūlių” latvių, kurie ne tik nemokėdami mėgdžioti austrų dialekto, bet ir vokiečių kalbos, panoro užsirašyti austrais. Tuo metu registravo aktyvūs “Freies Deutschland” nariai, kurie iš latvių belaisvių kalbos tuojau suprato, kokie jie “austrai”. Bet gudrūs surašinėtojai iškart neparodė, kad juos perkando, o kaip tikri komunistai, paslapčia pranešė persirengusiems enkavedistams, kurie tuojau pradėjo sekti vargšus “austrus”. Šie, nieko neįtardami, kalbėjosi ir pasakojo savo tautiečiams, tarp kurių buvo ir estų bei lietuvių, tik ką patirtus įspūdžius. NKVD šnipai dirbo toliau, ir po 2-3 dienų jie jau žinojo visus baltiečius “v lico” (iš veido). Tai įvyko todėl, kad mes, nepaisydami vokiečių perspėjimo laikytis išsibarsčius tarp jų, daugiausia bendravome tik tarpusavyje. Mūsų tautybės belaisviai kažkaip nepritapdavo prie vokiečių. Nerasdavome mes su jais bendros kalbos ir todėl laikėmės atskirai. Be to, ir savisaugos baimė buvo atslūgus, kai sužinojome, jog austrai važiuoja namo, o po jų, atseit, ir visi vokiečiai vyks į namus. Bet pastaroji “antis” buvo tyčia NKVD paleista. Tiesa, kas buvo užsirašęs į “F.D.” organizaciją, tie tikrai grįžo į Rytų Vokietiją. O likusieji liko lageriuose, ir iš jų tik nedaugelis (kurie liko gyvi) po keliolikos metų sugrįžo į savo tėvynę.

Savaitės pabaigoje, kaip ir kiekvieną rytą, visi belaisviai buvo išrikiuoti lagerio aikštėje, įprastam suskaičiavimui. Perskaičiavus, NKVD karininkas įsakė visiems austrams išeiti iš kolonos dešimt žingsnių į priekį. Išėjo visi austrai ir “austrai”. Jau su pavydu žiūrėjau į pastaruosius, kai enkavedistas, visų mūsų nuostabai, neklysdamas priėjo prie “austrų” ir įsakė tiems grįžti atgal. Tuomet aš pamaniau, kad įvyko nedovanotina išdavystė. Bet neužilgo ir pačiam teko įsitikinti, kad jie jau “pažįsta” mus visus. Vieni buvo susekti, kiti - išduoti. Belaisviai-persirengėliai, mums stovint kolonoje, prieidavo ir, griebę už rankos, po vieną tempte tempė iš eilių, informuodami mums, kad esame “tėvynės išdavikai” (tik nenurodė kieno tėvynės). Karininkas kiekvienam įsakydavo su daiktais () eiti prie “vachtos” ir ten laukti, atsisėdus po penkis.

Ilgai laukti nereikėjo - atskirai išrikiavo visus austrus ir baltiečius ir išvedė iš lagerio Rygos kryptimi.

Mūsų kolonoje buvo apie 10-13 lietuvių, 7 estai, o likusieji, kurių buvo daugiausia - latviai, buvę SS legionieriai.

Eidami jau galėjome drąsiai ir atvirai kalbėtis savo kalbomis. Žinojome, kad atviras smurtas lyg tai uždraustas, todėl nebuvo jokios prasmės slapstytis. Na, ir sargybiniai jau buvo kitokie - mus vedė specialiai iš Rygos atsiųsti kareiviai. Iš pastarųjų jau nepajutome jokio žiaurumo.

Sargybiniai eidami kalbino pabaltiečius ir klausinėjo, kas turi laikrodžių, už kuriuos iškart siūlė amerikoniškų konservų (“tušonkės”) ar duonos. Latvių legionieriai greitai “susidraugavo” su šia sargyba ir mielai keitinėjo įvairius savo menkniekius į duoną bei konservus.

Kai sustodavome poilsio; sargybiniai leisdavo patiems belaisviams eiti pasimalkauti (tik su sargyba) ir susikurti laužus. Mums tai buvo nemaža prabanga, nes visą kelionės laiką teko nakvoti po atviru dangumi, netoli kelio. Be to, mūsų kolonos gale, sunkvežimio traukiama, važiavo kariška lauko virtuvė, kuri maitino mus ir sargybinius.

Gaudavome sriubos, karšto vandens (“kipiatok”) ir po duonos gabalėlį keturiems belaisviams. Žodžiu, tai buvo visai kitokia kelionė, negu į Skuodą.

Rygą pasiekėme tik po kelių dienų. Miesto pakraštyje buvo tušti barakai, į kuriuos ir patalpino mus kartu su austrais. Po kelių dienų pagal sąrašus, atskirai išrikiavo visus austrus - apie 200 žmonių, ir, griežiant rusų kariškam orkestrui, įlaipino į keleivinius vagonus, kurie jau stovėjo prie barakų.

Su nuoširdžia užuojauta, kad esame priversti pasilikti, su mumis atsisveikino austrai. Tuo pačiu jie su nepaslepiamu džiaugsmu paliko okupuotą Baltiją ir išvyko į savo laisvą tėvynę. O mes -lydėjome ir pavydėjome.

Jiems išvykus, likusiųjų koloną (apie 50 belaisvių), išrikiavę po keturis, apsupę sustiprinta sargyba - “konvojum”, nuvedė į Milgravį - buvusį žydų getą. Ten jau radome apie 500 baltiečių, daugiausia - latvių ir estų legionierių. Prie vartų bei bokšteliuose stovėjo sargybiniai iš Azijos kraštų. “Tie patys NKVD galvažudžiai” - pirmiausia pamanėme, įeidami į lagerį. Bet vėliau sužinojome, kad tie sargybiniai - tai irgi neseniai buvę belaisviai. Jie mums papasakojo, kad iš pradžių jie pateko į nelaisvę vokiečiams. Baigiantis karui (Vakarų Europoje) ir sąjungininkams užėmus dalį Vokietijos, jie pateko į britų rankas, ir buvo nugabenti į Didžiąją Britaniją. Vėliau, po karo, pas juos į Angliją atvyko rusų gražbyliai - “agitatoriai” ir žadėdami nebausti “už priesaikos sulaužymą” (atseit - “Kodėl gyvi pasidavėte?!”), sugundė grįžti į tėvynę. Daugelis patikėjo, ir apie 700 žmonių britų laivu buvo atplukdyti į Murmansko uostą. Jie visi buvo gerai aprengti kariškomis britų uniformomis ir aprūpinti kuprinėmis su visais kareivio reikmenimis, išskyrus ginklus. Murmansko uoste jie buvo sutikti labai garbingai: su dūdų orkestru ir su maršu pražygiavo visą miestą. Žodžiu, įprasta komunistinė “pakazucha”. Paėję apie10 km už miesto, jie įžygiavo į tikrą komunistinį lagerį su vartais, spygliuota tvora ir bokšteliais. O, kad pamatę “komunizmo kontūrus” neapsigalvotų ir neišsibėgiotų į šalis, tik išėjus už miesto ribos, jų “skambią” koloną pasivijo kokie dešimt sunkvežimių, iš kurių į abi puses pasipylė “automatais” ginkluoti NKVD kareiviai-automatai.

Muzika baigėsi ir orkestras keliais sunkvežimiais grįžo į miestą, o enkavedistai juos palydėjo iki lagerio. Prie Komunizmo vartų, išėjęs priešais išrikiuotą koloną, prabilo sargybos vadas, NKVD pulkininkas:

- Jus nesate tiek verti, kiek Sovietų Sąjungai teko už jus sumokėti auksu!... Jūs išdavėte savo tėvynę ir savo kaltę galite išpirkti tik sąžiningu darbu. Dabar visi nusirenkite iki baltinių.

Už lagerio vartų, abipus siauro praėjimo stovėjo išsirikiavusi ilga NKVD “garbės” sargyba. Tik vietoje automatinių šautuvų, kareiviai rankose laikė stambias beržines lazdas - kuokas. Kai visi tėvynės išsiilgusieji atsikratė “buržuazinių skarmalų”, jiems buvo įsakyta po vieną bėgti pro tuos vartus į lagerio zoną.

Tik vargšeliams bebėgant pro sargybos vorą, ant jų pasipylė negailestinga kuokų kruša. Tvojo kur papuola: per šonus, kojas galvas... Taip “Motina tėvynė” (“Rodina matj”) sutiko savo sūnus. O šie bėdžiai, rankomis prisidengę galvas, stengėsi, kaip įmanoma greičiau prabėgti per tą mirties koridorių. Ne visiems pasisekdavo - nemažai suluošintų ir sukruvintų sukniubdavo ir liko gulėti, o likusieji vis bėgo per dejuojančius ir mirštančius draugų kūnus, nenorėdami ten pasilikti amžiams. Prabėgusieji tą “garbės sargybą”, nors ir kruvini bei sužaloti džiaugėsi, kad išliko gyvi. O tie, kurie liko gulėti be gyvybės ženklų, buvo sukrauti į sunkvežimį ir kažkur išvežti. Sunkiai sužalotieji, kurių taip pat buvo nemažai, buvo išgabenti už lagerio zonos. Neužilgo iš ten pasigirdo šūviai...

Viduryje lagerio teritorijos buvo sumesta kruvinų, suplyšusių rūbų, turbūt nurengtų nuo vokiečių karių lavonų. Po egzekucijos išlikusiems gyviesiems įsakyta apsirengti tais nešvariais skarmalais. Po ilgų tardymų bei kankinimų apie 100 žmonių perrengė NKVD uniformomis ir atvežė į šį Rygos lagerį, kurį dabar ir tenka saugoti.

Taip tolimos Azijos stepių berneliams “pavyko” pamatyti ir savo kailiu patirti ne tik gerą Vakarų Europos “gabalą”, bet ir azijietišką Komunizmą, o dabar - ir okupuotą Rytų Europą. Didžiausia ir sunkiausiai išdildomą įspūdį, žinoma, jiems paliko veikiantis Komunizmas. Jie (NKVD lagerio sargybiniai!) skundėsi, kad tas žiaurus susidorojimas visam gyvenimui pasiliks lyg košmariškas sapnas. Tarp šių kareivių buvo ir tokių, kurie norėdami įtikti rusams, pasižymėdavo žiaurumu. Bet buvo ir normalių vyrukų, kurie su mumis elgėsi palyginus gerai, kai to nematydavo jų vyresnieji viršininkai.

Atsidūrusius lageryje mus tuojau išskirstė po barakus, kuriuose radome ir lietuvių. Ši naujoji nelaisvės vieta buvo vadinama “filtracijos” lageriu. Tos “dulkės”, kurias jie čia ruošėsi “išfiltruoti”, buvome mes.

Pradžioje keletą dienų netoli vartų teko statyti du sudedamuosius barakus, kurie buvo iš kažkur atvežti.

Po kelių dienų iš Maskvos į lagerį atvažiavo vyriausieji “filtrininkai” - “Smerš” (trumpinys iš rusiško šūkio “Mirtis šnipams!”) tardymo grupė. “Didįjį filtravimą” jie pradėjo tuose naujuose barakuose, kuriuos mes surentėm.

Prasidėjo tardymai. Dienomis ir naktimis. Pradėjo nuo latvių, nes jų buvo daugiausia. Vėliau ėjo estai ir galop, lietuviai. Tardė tokia tvarka. Iš barako, pagal sąrašą iškviesdavo po 15 belaisvių ir suvarydavo į administracinio, dviejų aukštų mūrinio namo rūsį. Rūsys nebuvo pritaikytas kalėjimo sąlygoms. Buvo drėgnas, tamsus ir žemas. Betoniniai laipteliai nuo durų vedė tiesiai į jį. Prie tų išorinių durų pastoviai stovėjo du ginkluoti sargybiniai. Iš rūsio į tuos naujus barakus iškviesdavo po penkis tardomuosius. Tai reiškė, kad vienu metu “dirbo” tik 5 “filtruotojai”. Lageryje buvo per 500 belaisvių. Todėl jie ir įsivedė “brigadinę rangą” (“metod brihadnogo podriada”), kitaip būtų užsiknisę.

O zonoje, tuo tarpu, gyvenimas ėjo sava vaga. Dienomis buvo formuojamos kalinių brigados, ir belaisviai skirstomi į įvairius darbus. Daugiausia - lagerio teritorijai tvarkyti bei barakų remontui. Bet į kitus darbus, už zonos ribų, niekas nebuvo išvežtas. Belaisvius, ypač latvius, slėpė nuo išorinio pasaulio. Bet neužilgo daug Rygos gyventojų, sužinoję apie savo tautiečių ir giminių buvimą už spygliuotų vielų, ateidavo prie lagerio vartų ir maldavo pasimatymo su savo giminaičiais bei pažįstamais. Bet veltui. Jie buvo nuvejami sargybinių, grasinant ginklais. Bet žmonės tik atsitraukdavo ir iš toliau stebėjo, kas darosi “Zonoje”. Tuomet lagerio vadovybė, ko ir reikėjo tikėtis, nutarė pastatyti lentinę tvorą. Bet ir ta Rygos “Berlyno siena” neatbaidė lankytojų, kurie troško kaip nors pamatyti ar sužinoti apie savo artimųjų likimą.

Taip, ilgai nelaukus, atėjo ir mano eilė į rūsį. Mane tardė aukštas, atletiškos išvaizdos enkavedistas su “papacha” (kailine kepure). Tai buvo jaunas (apie 25 metų) juodbruvas, vyr. leitenanto laipsnio tardytojas. Ir kaip nebūtų keista, tokios profesijos rusas buvo gan simpatiško veido žmogus.

Tardė “įdomiai”. Pirmąsias dvi dienas bei naktis iš rūsio iškviesdavo tardymui 3-4 kartus per parą. Vienas “seansas” trukdavo dvi-tris valandas. Pirmąją tardymų dieną žmogus su “papacha” elgėsi gan švelniai, t.y. - smurto bei prievartos nenaudojo. Tik klausinėjo: “Kaip pakliuvai į vokiečių-fašistų kariuomenę?” “Kokiuose daliniuose tarnavai?” “Kur tie daliniai buvo dislokuojami?” “Kodėl į vokiečių nelaisvę gyvas pasidavei?” “Kodėl iš nelaisvės nebėgai į mišką ir neprisijungei prie partizanų?” (sovietinių “partizanų”)... Į visus tuos klausimus atsakinėjau atvirai, taip, kaip buvau išgyvenęs ir patyręs (tik Červenės neminėjau - taip pasiseka tik vieną kartą gyvenime).

Aš greitai pastebėjau, kad jis nelabai kreipia dėmesį į mano nuoširdžius atsakymus, o tik su ironiška šypsenėle stebi mano veidą bei judesius. Kiek supratau, jis visai nereagavo į mano atsakymus, o mintimis buvo kažkur nutolęs nuo “filtravimo”. Kai nutildavau, jis užduodavo tokį klausimą, kuris visai nebuvo susietas su mano tardymu. Pavyzdžiui: “Kokią merginą (“devušku”) esi mylėjęs?” Arba: “Ar teko ką nors pavogti?” Trečią dieną išsiaiškinau, kad tai buvo “firminiai” jaunojo čekisto klausimėliai, kuriais jis ir kitus belaisvius mėgino išmušti iš pusiausvyros. Nežinau kokią naudą jam duodavo tie beprasmiai klausimai mano bylos sudaryme. Turbūt jokios, nes po dviejų parų tardymo enkavedistas mikliai pakeitė taktiką.

Iš pradžių jis ant stalo sudėliojo kažkokius popierius (atseit - “turiu pakankamai įrodymų”). Paskui išsitraukė užtaisytą naganą ir pasidėjo priešais save, ant stalo. Aš, kaip visada, ramiai sėdėjau ant taburetės, priešais stalą. Tokioje scenografijoje prasidėjo naujas spektaklio “Tardymas” veiksmas. Klausimai buvo dar labiau netikėti: “Kokiu laiku buvai atskraidintas ir kaip diversantas su parašiutu nuleistas į Ostrogožską?” “Kiek išsprogdinote tiltų, kariškų sandėlių?”... ir t.t. “...mes viską apie tave žinome!”

Aš apstulbau, netekau žado ir tik išvertęs akis žiūrėjau į “visažinį” leitenantą. O jis dabar į šį “tardymą” sugrįžo ne tik savo mintimis, bet ir visa savo papachiška dvasia. Atsistojęs ir blaškydamasis jis pradėjo “motiniškai” keiktis ir rėkti. Perkreiptu iš pykčio veidu jis reikalavo prisipažinti ir viską smulkiai papasakoti apie mano “diversinę veiklą fronto užnugaryje”.

Bet aš “nabagui” nieko negalėjau padėti, kad apmalšinčiau jo isterijos priepuolį. Suprantama, kad į visus tuos išgalvotus kaltinimus aš atsakinėjau neigiamai. Tuomet jis dar labiau įsiuto ir pripuolęs pradėjo “filtruoti” iš peties. Pirmieji smūgiai kumščiu kliuvo į galvą, ir aš staigiai išvirtau iš prikaltos prie grindų taburetės. Kai gulintį pradėjo spardyti, mano “uždanga nusileido”...

Atsipeikėjau jau rūsyje, kai ten esantys likimo draugai man teikė pirmąją pagalbą, dėdami šlapias nosines ant sudaužytų kūno vietų. Bjauriai perštėjo prakirstą lūpą. Priekiniai dantys liko savo vietose, tik klibėjo, ir vienas buvo nuskilęs. Vyrai sakė, kad mane atnešė ir, kaip maišą įmetė pro duris, o aš be sąmonės nuriedėjau į rūsį. Man tai buvo pirmasis NKVD “filtravimas”. Visgi jie - humaniški: po šio “krikšto” mane visą parą paliko ramybėje ir į “tardymus” nevedė. O gal tik tingėjo peckiotis, nes kažin ar aš tada būčiau galėjęs niekieno nepadedamas nueiti - skaudėjo visą kūną ir buvo silpna.

Kai atgavau sąmonę, kiti pradėjo mane klausinėti, kas atsitiko. O aš, klausiamas vyrų, nelabai galėjau atsakinėti - labai skaudėjo prakirstą lūpą. Pagaliau jie tai suprato ir nustojo kamantinėję. Stengiausi užsnūsti. Nepaisant skausmų, tai pasisekė.

Gal po kokių dviejų valandų per miegus išgirdau, kad rūsyje klegama ir garsiai šnekučiuojamasi. Greitai išaiškėjo to triukšmo priežastis. Pasirodo, į mūsų rūsį buvo įmestas dar vienas belaisvis, kuris ir sukėlė daug juoko. Jis taip pat buvo gerokai “išfiltruotas” ir dėl to labai purkštavo, ko ne verkdamas:

- Tai klaida, klaida! Aš esu sovietinis partizanas ir tik per klaidą pakliuvau į šį lagerį! Kai tik pasitaikys proga, aš perduosiu žinią savo giminaičiui Zalkalniui (jis yra “Sovietų Latvijos Ministeris” Zalkalns!). Jis šiuo metu yra Maskvoje ir nežino, jog jo giminė pakliuvo čia. Tada jie atsiims už šitą, svoločiai! Dar atsiprašinės!...

Aišku vyrai iš jo tik juokėsi ir pasišaipydami melavo:

- Tu nespėsi. Mes visi čia esantys jau pasmerkti mirti. Deja, nei vienam gyvam iš šio rūsio nepasiseks išeiti. Taigi, kolega “fašiste”, susitaikyk su ta mintimi ir geriau pasiruošk mirčiai.

O tas, apimtas nevilties, aiškino toliau (lyg tai nuo mūsų būtų priklausęs jo likimas):

- Aš su partizanų užduotimi turėjau pasiekti Rygą. Kai persirengęs su vokiečių uniforma ir padirbtais SS legionieriaus dokumentais išėjau iš miško, aš pakliuvau tiesiai į NKVD dalinio rankas.

- Suprantam, suprantam. Visko pasitaiko. Karas yra karas; ir nei tu pirmas, nei paskutinis per klaidą žūsi,- toliau tyčiojosi iš jo.

- Kiek aš tam tardytojui (jis dar savo atsiims!) neįrodinėjau, kad aš visai ne tas asmuo, kuriuo mane laiko... Tas rūpužė manęs net nenorėjo klausyti. Gerai, gerai, rytoj viskas paaiškės, kai aš kaip nors perduosiu žinią į laisvę. O tada pažiūrėsime!...

- Miegok ramiai - rytoj tavęs jau nebus,- kažkas bandė “guosti”.

Dauguma vyrų iš pradžių buvo įsitikinę, kad jam pakenkė “filtravimas”. Kiti manė, kad jis toks pats “partizanas” kaip ir jie tik apsimetinėja “geresniu”, norėdamas ištrūkti į laisvę. Bet buvo ir abejojančių.

Tikra teisybė paaiškėjo tik kitą dieną. Išaiškėjo, kad tas tipas tikrai yra Zalkalnio (Zaļkalns) brolis, 1941 metais pasitraukęs kartu su rusais. Karui (su vokiečiais) baigiantis, jis buvo desantu išmestas į raudonųjų partizanų stovyklą, kad tiems padėtų priešintis ir slapstytis nuo latvių ir vokiečių jungtinių dalinių.

Anksti rytą pats tardytojas atėjo prie rūsio durų ir jį išsikvietė Zalkalnio pavarde. Rūsys buvo po administracijos pastatu, tad jis iškart buvo nuvestas pas lagerio viršininką Visockyj, kuris kartu su tardytoju ilgai atsiprašinėjo sovietinio ministerio brolio už “nesusipratimą”. Apie tai mes sužinojome iš ten dirbusio belaisvio-tvarkinio. Po to klaidingai “išfiltruotas” desantininkas buvo aprengtas nauja gimtąja (“rodnaja”) NKVD uniforma ir vėl pasijutęs “žmogumi”, amerikonišku džipu išvežtas į miesto centrą - ministeriją, kur jau buvo iš Maskvos sugrįžęs jo brolis.

Kad jis tikras Zalkalnis, pajutome ir mes. Apie pietus, kai paprastai turėjo įnešti kubilą su “balanda” (sriuba) ir išnešti kitą - “parašę” (aišku su kuo), rūsio duris atidarė vienas iš “juodukų” sargybinių:

- Anuka, žyvo vse v svoji baraki! (“Greit visi marš į savo barakus!”),- įsakė savo azijietišku akcentu.

Mums visiems tai buvo didelė staigmena. Daugeliui - kartu ir labai džiugi, nes pamatę mane, jie dar laukė panašaus “filtravimo”. Tad visi manėme, kad šitame priplėkusiame rūsyje dar teks praleisti ne vieną parą.

Lagerio valdžia buvo persigandus, dėl ministro brolio kalinimo ir sumušimo, ir turbūt laukė “revizoriaus iš aukščiau”. Todėl ir stengėsi kuo mikliau paslėpti “nešvarius pėdsakus”. Tam tikslui vienas barakas tuojau buvo paverstas “pirtimi”. Iš belaisvių buvo sudarytos dvi pirties komandos, kurioms buvo nurodyta užkaisti du didžiausius vandens katilus. Per pusę dienos visas lageris buvo išpraustas, nuskustas ir aprengtas. Visi gavome beveik naujas kariškas britų uniformas, nuo pusbačių iki piločių. (Tai ta pati, net iš Murmansko atkeliavus apranga, kuri buvo nuvilkta ir nuo mūsų lagerio sargybinių, kai tie laimingi sugrįžo iš Anglijos.) Papildomai dar gavome ir seną rusišką MVD uniformą. Man tai buvo jau 5-ji ir 6-ji uniformos, kurias teko nešioti savo kariškoje “karjeroje”.

Po pietų visi iššvarinti belaisviai buvo išrikiuoti lagerio aikštėje, priešais administracinį pastatą. Dešiniajame rikiuotės sparne atskirai stovėjo buvę karininkai (iki puskarininkių).

Po valandos laukimo rikiuotėje pro lagerio vartus įvažiavo keletas džipų (“Amerika mums padės!”) ir “Zimas”, iš kurių išlipo būrys bolševikų karininkų su generolu priešakyje, bei keli civiliai “aparatčikai”. Pastarieji tarpusavyje kalbėjo latviškai. Kaip vėliau sužinojome, tai buvo Sovietinės Latvijos “vyriausybės” nariai - bolševikinės marionetės.

Visi “revizoriai” ir palyda besišnekučiuodami sulindo į lagerio administracinį trobesį. Teko dar apie valandą laukti, kol vėl juos išvydome. Visi, kaip prezidiumas per paradą, pasirodė antro aukšto balkone. Į mus kreipėsi vyriausias - generolas. Be eilinių bolševikinės propagandos išvedžiojimų, paminint “visų tautų Vadą ir Mokytoją” bei “Žmonijos Avangardą”, jis dar paskelbė:

-...Sovietinės Latvijos Vyriausybės prašymu jums visiems atleidžiama už padarytus prieš savo Tėvynę, Sovietų Liaudį bei Sovietų valdžią nusikaltimus, nutraukiant visas bylas ir paliekant jus Latvijos SSR teritorijoje. Už tai jūs turėsite, atstatant karo sugriautą Liaudies ūkį, 2 metus atidirbti Statybos batalione. Jūsų batalionas vadinsis “Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 15-tasis “Statybos b-nas”. Ir nuo šios dienos jūs visi tarnaujate šiame batalione. Iš jūsų pačių tarpo bus paskirstyti kuopų, būrių ir skyrių viršininkai bei pavaduotojai. Be to, ši uniforma, kurią dabar vilkite, yra darbo rūbai, o sovietinė bus išeiginė. Pradžiai jūs privalėsite atstatyti uosto krantinę “Sarkana Daugava” (“Raudonoji Dauguva”), kuri karo metu buvo išsprogdinta. Už gerą ir sąžiningą darbą, pasižymėję kariai, kurių giminės gyvena Rygos mieste, sekmadieniais bus išleidžiami į namus...

Taip, po Lietuvos Respublikos ir "Liaudies armijos" dalinio, atitarnavęs Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, vėliau “Vermachtui”, iš “Civilinės vokiečių jūreivio darbo tarnybos” vėl laimingai sugrįžau į “Šlovingąją ir Nenugalimąją Raudonąją Armiją-Išvaduotoją”. "Ura!"

Kitą dieną vyko skirstymas į būrius bei skyrius – brigadas. Aš tapau skyriaus (brigados) vyresniuoju, ir galėjau pasirinkti sau tinkamus vyrus. Lietuvių lageryje nebuvo daug, ir tie jau buvo paskirstyti į brigadas. Taigi man beliko rinktis iš latvių. Tai nebuvo jokia problema. Latvių kalbą aš jau buvau neblogai pramokęs; mes gerai sutarėme; todėl ir patys latviai stengėsi papulti į mano skyrių. Netrukus vien iš rygiečių subūriau darnią brigadą: Gunars Leišė (Gunārs Leiše); Janis Lapinš (Jānis Lapiņš); Pauls Plocinš (Pauls Plociņš); Eužens Korolevs (Eižens Koroļevs); Jurgis Mačiulis, ir aš – Leonas Čerškus.

Mane, kaip kažkiek nusimanantį apie mechanizaciją, paskyrė prie poliakalės. Polių kalimo mechanizmas buvo įrengtas ant pantono – plausto, kuris plūduriavo upėje, prie kranto. Čia buvo kalami inkariniai poliai, krantinės sutvirtinimui. Mus vadino “plaukiojančiais polių kalėjais”. Šis darbas buvo dirbamas dvejomis pamainomis. Todėl buvo sudarytos dvi “polių kalėjų” brigados, po 6 žmones kiekvienoje. 10 valandų darbo dieną mūsų skyrius dirbo visą savaitę dienos metu, o kitą savaitę po 10 valandų - naktinėje pamainoje.

Krantinėje dirbo keletas skyrių. Tarp jų buvo ir viena gruzinų brigada. Į mūsų lagerį atvežė ne vien gruzinų, bet ir kitų tautybių karo belaisvių. Gruzinai dirbo su dyzeliniu polių kalėju, kuris stovėjo krante. Poliams buvo naudojami kokių 12 metrų ilgio pušies ar eglės rastai, sukalami į ne mažiau kaip 2,5 metrų.

Į darbą krantinėje iš lagerio tekdavo eiti pėsčiomis. Žygiuodavome darniai ir tvarkingai, kaip tikri kariai, be jokios sargybos.

Kai pirmą kartą į miestą išėjome apsirengę angliškomis karių uniformomis, į mūsų rikiuotę su nuostaba sužiuro praeiviai bei Milgravio gyventojai. Jie, nesuprasdami, kokios esame tautybės, ko gero, iš nevilties akimirkai pagalvojo, kad į Rygą, atvyko sąjungininkų – britų daliniai, kurių visi baltiečiai taip laukėme ir tikėjomės; ir į Latviją tuoj vėl sugrįš taika, laisvė, viltis… Bet mes staigiai “nutupdėme ant žemės” užsisvajojusius praeivius, kai mano prašymu, darniai, be jokio britiško akcento, latviai užtraukė vieną populiarią karišką (ir ne visai švankią) latvišką dainelę. Tuomet vargšai žmonės mikliai atsibudo iš savo naivių svajonių, ir palydėję mus, kas kukliais šypsniais, kas – plojimais, suskubo savo keliais.

Rygoje aš išmokau ir daug gražių latviškų dainų, kurios ir man neretai praskaidrindavo nuotaiką. Dar ir dabar mielai jas prisimenu:

“Neskumsti, meitenīt mīļotā,

Zēks, kad pojām brauc.”

Kai dirbdavome naktimis, mano brigados vyrai, kurių artimieji gyveno mieste, galėjo nepastebimai aplankyti savo namus. Mes tuo tarpu plušome už save ir už juos. Bet paryčiais jie sugrįždavo su iš namų atsineštais valgiais, ir mes skaniai puotaudavome. Jie rizikuodavo, kol be oficialaus leidimo pasiekdavo namus. Ne mažiau rizikavau ir aš, “brigadininkas”, juos išleisdamas. Kartais pasitaikydavo, kad naktį ateidavo koks rusų karininkas, patikrinti kaip vykdomi darbai. Bet nebuvo atvejo, kad mūsų brigada būtų nukentėjusi už šią savivalę.